Šią savaitę galiu vadinti aukso puodu savo sušiktame gyvenime, nes nepaisant paūmėjusios depresijos, kuri plėšė į visas keturias puses bei paskatindavo bliauti kiekvieną naktį, atradau spindulėlį šviesos. Ar sėkmės. Nors tiesą pasakius, aš ja netikiu. Netikiu sėkme iš principo, nes mano manymu viskas pasiekiama tik sunkiu darbu bei kieta strategija, kad ir kaip tai mėgėjiškai … Skaityti toliau: Gerų dalykų savaitė
Kaip skaudu… Tiesiog plyšta širdis, jaučiu, kaip nervų ląstelės depresuoja, o mintys svajoja apie didelį gabalą šokoladinio torto savigailai paguosti. Nutiko baisus dalykas. Baisesnis už visus kitus, apie kuriuos esu rašiusi. Tai – visiška tragedija, kurią vargu ar išgyvensiu blaiviu protu. Taigi, naršiau sau po feisbuką, žiūrėjau ką kiti draugai veikia ir pamačiau, kad geriausia … Skaityti toliau: Skausmas bei rugsėjo pirmoji
,,Barbora“ man padovanojo butelį baliklio, ar turėčiau sunerimti? Ar tai ženklas iš aukščiau, kad mano egzistencijai artėja galas? O gal tiesiog laikas baigti kiekvienoje smulkmenoje įžvelgti didžiausią detektyvą? TIKRAI NE, gyvenimas be dramos būtų blankus ir bevertis, tad tiek to. Paskaitos jau prasidėjo, bet specialybiniai dalykai bus tik kitą savaitę. Tai mane džiugina, nes gavau … Skaityti toliau: Nijolka ir įklotas vietoj piniginės
Dingau, nes nebuvo ką pasakyt. Vargu, ar ir dabar yra ką papasakoti, bet vis tiek pamėginsiu. Taigi, paskutinis mano laisvas nuo mokslų penktadienis, kurį švenčiu apsirėdžiusi treningais bei gulinėdama savo lovoj. Beprotiškai džiaugiuosi galimybe kaip reikiant išsigulėti, ilsėtis ir šūdmaliauti, greičiausiai nujausdama, kad tam ateina pabaiga. Praeitą savaitę važiavau sportuoti. Pasistačiau mašiną aikštelėje, pradėjau eiti, … Skaityti toliau: Apsimetu sataniste, kai kalbina davatkos
Noriu būti milijoniere nepajudinus nei piršto. Gulėt išsidrėbus kokioj jachtoj ir svilint savo celiulitines leškas saulės spinduliuose…. gert mohito (tik nealkoholinį, nes alkoholio tai netoleruoju, jūs puikiai žinot) ir didžiuotis savo riebalų nusiurbimo operacijomis, kurių sėkmę paryškintų brangus it butas Kauno miesto centre bikinis. Argi daug aš noriu? Argi daug aš prašau Kalėdų Senelio/Jėzaus/Alacho/Velnio ir … Skaityti toliau: Bobiškas post’as ir fotografų baimė
Lauke jau temsta, svirpliai ar žiogai, ar kažkokie vabalai, o gal naktinės lauko lempos dūzgia pro atvirą langą. Sėdžiu tamsoje savo kambaryje ir tyliai klausaus vakarinio šurmulio kieme, kuris atrodo toks tingus, besiruošiantis miegoti bei galvą dėti ant minkštos pagalvės. Velnias, kaip stipriai branginu tokias akimirkas. Kaip dievinu sėdėti su savo mintimis ir klausytis idiotiškų … Skaityti toliau: Gera būti savimi su savimi
Išgyvenu sunkią akimirką savo gyvenime… Vargu, ar jūs suprasit tą skausmą, kurį dabar jaučiu… vargu, ar jūsų vargšės sielos tai patyrė… Šiandien žiūrėdama į veidrodį pamačiau, kad ant paakių atsirado pirmos nežymios raukšlės… už ką blet? UŽ KĄ??????? UŽ KĄ MAN ŠITAIP…. Kelis kartus pažnaibiusi paakių odą supratau, kad tai tikrai ne nugulėjimas, ar nubėgęs … Skaityti toliau: Raukšlės aplink akis ir gilus liūdesys
Kaip velnioniškai karšta. Prakaitas srūva kakta kaip Niagaros krioklys, makiažas nesilaiko vietoje (skysta pudra virsta prakaituota makaliūze ant veido, bronzantas, kuris narsiai paverčia mano skruostus mažiau žiurkėniškais, primena desperaciją. Tiesiog desperaciją ir nieko daugiau), o kiekvieną žingsnį palydi šlampanti nugara bei galvos svaigimai, garsiai rėkiantys “nekenčiu vasaros“ visa gerkle. Vasara – pats smagiausias laikas, kurio … Skaityti toliau: Madam pareis po picos…
Penktadienį turėjau laisvą dieną per kurią dirbau, pranešiau, kad pirmadienį atidavusi visus paskutinius darbus išeinu iš žurnalistinio darbo, susitvarkiau kosmetinę, išmetusi bereikalingus akių šešėlius iš 2005 metų bei įtartinai chemikalais smirdančius panašių metų lūpų dažus, taip pat nusprendusi panaudoti plaukus nuo veido (kitaip vadinamus ūsais, barzda, arba ožio barzdele) šalinantį depiliacinį kremą, padariau didelę klaidą … Skaityti toliau: Šalinau ūsus nuo veido ir nieko gero iš to neišėjo
Suaugusio žmogaus gyvenimas visomis prasmėmis užknisa. Labiausiai užknisa atsakomybės, kurios žaloja sielą ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Taip pat erzina suvokimas, kad kažką dirbti teks iki grabo lentos, o tai neretai nesukelia ypatingo džiugesio. Trumpai tariant – suaugti nesmagu, ypatingai, jeigu pradedi mąstyti apie tai, kad kažkada teks negyvent iš tėvų kišenės ir pastatyt … Skaityti toliau: Noriu mesti darbą ir tapau dizainere
Urtė Caspo 