Aleliuja, egzaminai baigti, metas ilsėtis ir laukti Kalėdų, kurios, rodos jau visai ant nosies galo. Šiandien, grįžusi iš paskutinio egzo (laikiau teatrą – dabar žinau, kas yra Stanislavskis, o šios pavardės žinojimas mane jau iš principo daro protingesne), atidirbusi visą darbo dieną, vakarop nusprendžiau leisti sau visiškai nieko neveikti. TAIP. DYKADUONIAUTI!!! Šis užsiėmimas mane aplanko taip retai, kad spėjau jo velnioniškai išsiilgti. Šūdmaliaudama didžiąją laiko dalį praleidau youtube (Shane Dawson, Ant & Dec, sąmokslo teorijos, artificial intellingence – su šiais žmonėmis ir temomis tirpo mano laikas), tada valandą sugaišau pakuodama dovanas (negaliu pasigirti ir pasirodyti, nes mano žmonės taip pat mane skaito), o likusį laiką – skaitydama knygą, kuriai pagaliau atradau laiko (R.Gary “Dangaus šaknys“). Jūs net neįsivaizduojate, kaip pasibaigus egzaminams aš džiaugiuosi. Tada atsipalaiduoju, kiekviename žingsnyje savęs nelaikau paskutine idiote ir gyvenimas šviesėja. TIESIOG N U O S T A B U.
Turėdama laisvo laiko, šiandien mąsčiau apie savo ateitį. Kokią ją įsivaizduoju, kuo svajoju būti “UŽAUGUSI“. Nors gal reikėtų sakyti “PERAUGUSI“, nes į vaiką nesu panaši (vaikai į mane kreipiasi “Jūs“, o tai – ženklas, kad sava nebelaiko. Jiems aš peraugusi boba). TAIGI, įsivaizdavau savo gyvenimą ateityje ir nusprendžiau savo vaizdiniais pasidalinti, kad po kelių metų atsidariusi šį įrašą galėčiau džiaugtis, kad pavyko įgyvendinti svajones/norus, arba bliauti iš desperacijos dėl to, kad esu lūzerė, kuriai eilinį kartą nepasisekė įgyvendinti visiškai nieko (artimesnis širdžiai variantas, tiesą sakant). Štai kokie tie planai:
- Tapti laiminga. Aš labiau už viską pasaulyje svajoju apie laimę. Bandau jos ieškoti, bet ši kažkur pasislėpė… Tikiu, kad vis tiek ją rasiu, nes gyventi amžinoje depresijoje nuoširdžiai atsibodo.
- Surasti partnerių ir paleisti savo ir kolegės kurtą VŠĮ organizaciją, susijusią su beglobių gyvūnų paramos skaidrumu bei pirmosios pagalbos augintiniams užtikrinimu. Per trumpą laiką padarėme tikrai daug (projektą pristatysiu jums netrukus): sukūrėme svetainę, suradome partnerius, bendrijas, kurios norėtų prisidėti. Aš tikiu, kad šis projektas bus gražus ir prasmingas, o tokiems numirti tiesiog negalima.
- Mesti suknistą italistiką ir stoti į marketingą. Ir žinau, kad esu besiblaškanti idiotė, bet daugiau nebegaliu sėdėti tarp zanūdų filologų, tai ne man ir supratau tai ne per seniausiai. Noriu kuo greičiau dingti iš tos skylės, įstoti į dominančią sritį ir toliau sėkmingai, kaip ir dabar, dirbti pardavimuose/social media strategijų kūrime – tai mane veža. Tai mane nuvežė. Ir tikiuosi dar veš ilgai (na ir nusišnekėjau, bet gal supratot).
- Bent mėnesį pakeliauti. Išvykti į Švediją, į kurią taip šaukia širdis. Noriu kelionių, noriu nuotykių. Žinote, kai pradedi anksti dirbti, labai smagu pajusti tai, kad esi nepriklausomas, turi pinigų, bet tuo pačiu viskas turi dvi puses – anksti tapęs savarankišku, morališkai pasensti, tampi patogumo vergu ir nieko nebenori. Net keliauti. Nes na o kam? Juk galiu pasižiūrėti šalių paveikslėlius ir fotografijas internete, o pakeliaut ir google mapsuose galima pelės klavišu… TAD noriu kelt savo subinę ir išvykti. Darbuose jau dabar pradedu prašinėtis atostogų vasarą, tad tikiuosi, kad šis planas greitai išsipildys. Nijolka keliaus po pasaulį, juk ji kosmopolitė, o ne vienkiemy sėdinti višta.
- Ant kairės šlaunies pasidaryti tatuiruotę, nes man tai gražu, papuošusi kūną piešiniais jaučiuosi laimingesnė, galiausiai… gražesnė. Tai padeda pamilti save, kad ir kaip idiotiškai tai skambėtų. Na, bent man padėjo. Laukiu nesulaukiu vasaros, kuomet dar kartą apsipaišysiu. O tas adrenalino pliūpsnis!!!! ECH….
- Įsileisti naujus žmones į savo gyvenimą. O aš esu ta chemtreilais tikinti boba, vaikščiojanti po namus su folijos karūna ant galvos. Kitaip tariant – man sunku prisileisti žmones, dar sunkiau jais pasitikėti. Tad čia sau pagalvojau… o kodėl gi nepabandžius įsileisti kažką naujo? Juk gal neįkąs? Be to ir psichologė sakė, kad tai būtų naudinga. Na, šį variantą dar apsvarstysiu.
- Vėl pradėti groti pianinu. Nors nesu prisilietusi prie klavišų jau penkis metus, kažkur giliai širdyje muzikos labai pasiilgau. Šopeno… Bacho…. tų nuostabių tokatų ir fugų, kurias grodavau anksčiau. Nors technikos neliko net pirštų galiukuose, žadu vėl groti. Bet ne kitiems. Tik sau.
- Užimti “Event manager’ės“ pozicijas darbe. Jeigu per kitus metus šio titulo nepasieksiu – teks keist darbo vietą, nes po velniais, vienas dievas ir kiti demonai mato, kaip stipriai dirbu ir kaip nuoširdžiai trokštu valdžios. Businesswomen? ŠIMTU PROCENTŲ. Pasiimkite bernus ir šeimas, bet duokit man karjerą.
- Dirbti žurnaliste “Verslo žiniose“. Taip. Labai žaviuosi ta aplinka ir tikiuosi, kad kada nors, kad ir menko atsitiktinumo dėka (arba juodo darbo) pavyks ten atsidurti. Mane domina jų virtuvė, pašnekovai, tai būtų puiki patirtis. Tad kadangi čia rašau apie svajones ir norus, kodėl gi to nepaminėjus?
Tai tiek tų svajonių… tai tiek to įsivaizdavimo, kuo norėčiau būti ateityje. Aišku, nepaminėjau svajonės turėti Dženifer Lopiz užpakalį ir figūrą 90-60-90, nes tai jau ir taip žinot…
O dabar… Einu toliau tingėti ir nieko neveikti…. NES GALIU SAU TAI LEISTI hehehehe.
Ne, aš nesu girta.
Skanių kotletų.
-Nijolka
Urtė Caspo 