Gal kas man gali paaiškinti, iš kur parduotuvėse tiek daug žmonių? Toks jausmas, kad tauta, nevalgiusi visą advento laikotarpį susizgribo ir pasiilgusi dešrų išbėgo į parduotuves. O man, varganai tautietei, kuri šiaip ar taip nemiršta badu (iš sudėjimo matosi, niekas nesuabejos) tereikia tik penkių butelių “Vittel“ vandens, dviejų bidonų dietinės kolos ir kelių butelaičių Borjomi (kaip žinia, didžiosios šventės lepins mūsų skrandžius ne pačiu dietiškiausiu maistu, tad madam nori pasiruošti postalinėms konvulsijoms dėl prisiėdimo). Kadangi pamačiusi žmonių minias parduotuvėse supanikavau (supratau, kad reikės stovėti eilėse, žmonės brausis vieni pro kitus, jų vaikai žviegs, nes jiems nuoširdžiai nusispjaut ant tų šventinių apsipirkinėjimų), nusprendžiau išsigelbėti BARBORA, kuri mano užsakymą priimti tegalėjo sekmadienį (suprask, visas šeštadienis užimtas tokių pat apsiėdusių, bet gudresnių tautiečių).
Šiandien, atsikėlusi nuo pat ankstyvo ryto (jeigu tiksliau – pusę vienuoliktos), nusprendžiau pabūti produktyvia, tad per dvidešimt minučių pasidariusi savo “kad žmonės neapaktų“ makiažą, apsirengusi penkių metų senumo džinsus ir šiltą trydos spalvos megztinį (arba kaip fashionistos sako – camel spalvitias), pagriebiau Kubą ir nuvežiau ją į šunų kirpyklą prieššventiniam pasigražinimui (šunys gi irgi trokšta būti gražūs ir nesmirdėti. Na, bent jų šeimininkai tai tikrai…). Kuba nebūtų Kuba, jeigu nenuvykusi į kirpyklą neaplaižytų visų vitrinose esančių šunų skaniukų (kerpamės
“Kikos“ kirpykloje) ir nepridarytų man gėdos, bet niekis, per tiek metų gyvendama su ja spėjau prie to priprasti.
Kadangi mieste pilna mašinų, nuvykau tik pasiimti siuntinių iš draugų, mat mes visi esame tingūs šikniai ir dovanas vieni kitiems išsiunčiame paštu arba paštomatais (nes kam tiktis ir bendrauti, socializuotis, kai galima to išvengti? Pasikalbėt ir feisbuke galim. IR TAIP, MIELI DRAUGAI, žinau, kad tai skaitot, tad prašau susimąstyt). Laikas bėgo, o aš, supratusi, kad tuoj vėluosiu pamatyti Harį Poterį per teliką, susitariau su mama, kad ši paimtų Kubą iš kirpyklos (kaip prasta motina savo vaiką iškeičiu į filmą, gėda ne kitaip). Keturpėsčia skubėdama namo vis tiek pavėlavau bent pusvalandį nuo filmo pradžios, bet nesvarbu – spėjau pamatyti didžiąją dalį, įsikvėpt tos Kalėdinės dvasios ir jaukiai išsidrėbus ant sofkutės apie nieką nemąstyti. Šlovė Hariui Poteriui ir tinginystei. Amen.
Beje, kai bėgau namo, mane sutikęs kaimynas, pasiteiravo, kodėl gi taip skubu, o aš visai rimtai atsakiau, kad Hario Poterio žiūrėti, nes meluoti neketinau. Jis, būdamas pakankamai jaunas, mane supratęs nusišypsojo ir palinkėjo gražios dienos. Kokie gi tolerantiški kaimynai, kai geriau pagalvoji… Aišku, tik ne ta nepilnametė, kur su savo marozu dulkinasi ir skleidžia buitinio porno filmo scenarijaus garsus.
Šiaip gyvenimas klostosi visai neblogai. Tiesą pasakius, jau laukiu advento laikotarpio rašliavų pabaigos, nes rašyti kasdien kiek pabodo. Tiesiog nebeturiu ką jums pasakyti, o nuolat skaityti apie mano lašinius, plaukų katastrofas bei tingėjimą tikrai nėra įdomu. Esu beprotiškai laiminga, kad nusprendžiau save iškrutinti iš komforto zonos ir mesti iššūkį, kuris, kad ir koks kvailas bebūtų, man teikė džiaugsmo. O tai greičiausiai yra svarbiausia, ar ne?
Rytoj šveisiu kiekvieną nešvarų kampą savo kambaryje ir morališkai ruošiuosi ištverti Kūčių pasibuvimą su savo šeima, kuri, komplimentais mano atžvilgiu nepasižymi (labai mėgsta pabrėžti, kad neturi vaikino, kad mano darbai kažkokie keisti (“fotogrametrijos įmonėje dirbi? Kas tai? Ir nuo kada darbas kompiuteriu laikomas… tikru darbu? Ai, o tu dar ir freelancerė? Tai čia tas hobis, kur dabar madingas tarp jaunimo? BET VA DRAUGĖS ANŪKĖ TAI DIRBA baldų įmonėj buhaltere, va čia tai darbas, čia tai specialybė, Kalėdų proga dar ir kavos staliuką iš įmonės gavo dovanų. O Jurgio anūko brolio vaikas tai informatiką studijuoja, daug uždirbs juk ateities specialybė, bet tu ir ten kažką pasibaigus humanitariniuose moksluose galėsi veikt“)), kad man charakterį “pasitvarkyt“ derėtų ir kitos panašiai meilios prakalbos. Puiki žinia ta, kad jau susitarėme su mama, kad netikėtai atradusios religiją turėsime skubėti į vakaro mišias, tad tikiuosi mano šeimyniška agonija baigsis greitai ir ne taip skausmingai.
Beje, Kūčių vakarą su drauge Urte bursimės, visai kaip praeitais metais vaško pagalba. Na tai tas inovatyvus burtas, kuomet į vandenį lašinamas karštas žvakės vaškas ir žiūrima, koks gyvūnas, daiktas, reiškinys pasivaideno, taip nuspėdamas mūsų ateitį. Man praeitais metais vaško pavidalu pasirodė kažkoks drakonas (no idea ką tai reiškė, tai greičiausiai neišsipildė), tad tikiuosi šiais metais tai jau tikrai mane mylinčio vaikino kontūras atsiras. Ar bent turtingo. Arba turtingo ir mylinčio vaikino kontūras, prognozuodamas tobulą ateitį, tad prisiekiu, žvakės vaško aš nepagailėsiu. Palinkėkit man sėkmės. O dabar palieku jus visus su Hallelujah:
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 