Naikinu pseudointelektualumą bei kultūros stoką

Po savaitės atostogų grįžtu pakilia nuotaika bei pozityviais biolaukais. Ne, juokauju, nė velnio jie ne pozityvūs, esu pasiruošusi ir toliau skleisti verbalinę diarėją bei tuo didžiuotis. Pažiūrėjusi paskutinio įrašo datą supratau, kad rašiau tik praėjusiais metais!! DĖVĖ MANO, kiek laiko praėjo, spėjo ir vandenys nutekėti (argi ne taip sako kažkokia patarlė, ar ką tik susigalvojau? Nieko bendro su nėštumu)… Po blogmas rašymo kasdien nusprendžiau pailsėti, kartu su mūzomis atsigauti, pasilepinti spa malonumais (negalvojimo terapija, giluminis valymas nerašymu ir t.t.) bei smegenų jogos sesijomis (skaičiau budistų bei jogų knygas apie laimingą gyvenimą, bet nelabai jis laimingesnis tapo, atvirai kalbant).

Šiandien, noriu atlikti švietėjišką funkciją ir vienam vakarui patapti intelektualia rašytoja/apžvalgininke, besidalinančia savo atsiliepimais bei įsivaizduojančia, kad “nu labai čia jums visiems įdomu“. Pailsėkime nuo kasdienių post’ų apie mano celiulitą, depresiją bei nerimo sutrikimus ir pasinerkime į teatro pasaulį su NIJOLKA. Taigi, šiandien jums papasakosiu apie du spektaklius, kuriuos neseniai teko matyti. Vienas du trys važiuojam:

V.Bareikis “Žalgirės“

Į šį spektaklį ruošiausi eiti gerą pusmetį, nes tuo metu jaučiausi asociali, dūstanti nuo žmonių ir absoliučiai nenorinti bet kokio svetimo kontakto. Juo labiau, su keliais šimtais individų uždaroje patalpoje sėdėti kelias valandas bei dalintis tuo pačiu oru. Atėjus laikui, kuomet tikrai norėjau pasikultūrinti, atradau bilietus naujametiniam vakarui ir labai apsidžiaugiau – va, pagalvojau, štai šansas man išeiti iš namų, mesti iššūkį savo asocialumui bei smagiai praleisti laiką. Taip pat smagiai sutikti Naujus metus už namų sienų, argi ne puiku? Kai kažkas paklaus, ką gi veikiau per naujaką, galėsiu drąsiai atsakyti, kad nesėdėjau namie su treningu ir nevalgiau visko iš eilės, bet buvau TEATRE ir domėjausi KULTŪRA, na žinai, tuo žodžiu, kuris nedažnai šauna galvon pabendravus su manimi. Šiam spektakliui turėjau didžiulius lūkesčius, nes po V.Bareikio “Hamleto“ dar ilgai negalėjau atgauti kvapo (kaip žinia, esu Šekspyro gerbėja, perskaičiusi bene visus jo kūrinius originalo bei lietuvių kalba, žodžiu suprask – fanė iš didžiosios F) – pastatymas buvo puikus, drąsus, jaunatviškas, bet tikrai nepaliekantis Šekspyro teksto pašonėj. Žodžiu, liuks, bravo dešimt dešimt. Taigi, po pirmųjų “Žalgirių“ spektaklio minučių supratau, kad sėdžiu absoliučioje bezabrazijoje, kuri yra tokia skurdi, kad net liūdna. Spektaklio aprašyme tvirtinama, kad tai – komedija, bet argi galime komediją laikyti rusiškų keiksmažodžių tiradas, papų vadinimu “elniukais“ ir atbukusias feminizmo ideologijas, supopsintas iki vėmimo? Greičiausiai ne, tad po pirmo veiksmo troškau grįžti namo, užsidėti treningus ir valgyt čipsus kaip tikra buržujė. Kad ir kaip tyra Nijolkos širdis to norėjo, nusprendžiau likti vardan meno, per šventes užplūdusio atlaidumo ir tolerancijos, kuria nei viena mano kūne esanti ląstelė iš esmės nepasižymi. Trumpai atpasakojant plot’ą – lezbiečių krepšinio komanda šneka apie tai, kokie vyrai durniai ir kad nėra pinigų, taip pat viena jų buvo transeksualė, ilgai gyvenusi berniuko kūne ir tai išrėkusi komandos narėms visais plaučiais… Summa summarum – niekam nerekomenduoju eiti į šią nesąmonę, geriau savo paskutinius eurus pasilikit tauresniems dalykams, pavyzdžiui netflix’o  prenumeratai, gerai knygai (mano rekomendacijos šiam kartui – A. Burgess “A Clockwork Orange“) ar skaniam mėsainiui, bet tik ne šiam šūdspektakliui, kuris nepaliks nieko prasmingo. Nijolkos rate’as – 4/10. Neiti, negalima pasigailėti!!!!!

G.Varnas “Natanas išmintingasis“

Į šį spektaklį bilietus nusipirkau dar gerokai prieš “Žalgires“ vien todėl, kad ten vaidina mano mylimas aktorius D.Svobonas. Kuo jis man taip patinka? Tiesą sakant, negalėčiau atsakyti – rodos, nei išvaizdos, nei stoto pas tą vyrą nerasta, bet kalbant apie meistriškumą – jis suvaidina puikiai, jo vaidmenys įtikina ir kiekvienas žodis, kad ir koks neprasmingas jis būtų, jo lūpose suranda prasmę (ir taip, pašnekėjau čia kaip fan girl, bet likite su manimi). Į spektaklį ėjau pilna skepticizmo,  nes nudegusi po “Žalgirių“ praradau visą tikėjimą menu. Džiaugiuosi, kad šis spektaklis sugebėjo pavergti mano širdį (ir kitas strategines vietas) savo paprasta, bet gražia kalba, teksto gilumu, režisūriniais sprendimais (spektaklio pagrindinis akcentas – didžiulė knyga, kurios puslapius varto veikėjai) bei filosofija, kuri, rodos, būdama universali, net ir didžiausiam idiotui leidžia save suprasti. Spektaklis pasakoja apie religijas, jų konfliktus, panašumus. Čia niekas nesiruošia nieko priešinti, anaiptol. Pagrindinė mintis, pamoka, kurią kiekvienas išsinešėm buvo ta, kad nesvarbu, ar tu žydas, ar dervišas, ar krikščionis – visų pirma tu esi žmogus. Paprasta, kai geriau pagalvoji, ar ne? Tad REKOMENDUOJU ir TIKRAI PRIMYGTINAI siūlau aplankyti šį nuostabų spektaklį. 8 Nijolkos iš 10, nes pabaigoje man pritrūko protagonisto monologo.

Po šitiek eilučių intelektualaus teksto privalau skelti kažką kvailo vien tam, kad atstatyčiau bukumo balansą (nes jogai sako “Life is all about balance“, o aš bandau jų klausytis, nes jie laimingi), tad pasakysiu šitaip – ką tik pamačiau miuziklo “Mamma Mia“ antros dalies trailerį ir esu TOKIA nusivylusi.. MAN TAIP SKAUDA ŠIRDĮ, KEPENIS IR KITAS STRATEGINES VIETAS, KAD JŪS NET NEĮSIVAIZDUOJAT KĄ TAI REIŠKIA…  Pasirodo, šioje dalyje nedominuos mano mylima MERYL STREEP…. viskas bus pasakojama per jaunos Donos prizmę, su kažkokia nauja šlykščia aktore (ok, meluoju, ji labai graži, praktiškai baltoji beyonce su graikišku įdegiu, bet NESVARBU, tai NEKEIČIA ESMĖS!!!)… kelis metus laukiau šios premjeros, iš laimės šokau, kai sužinojau, kad bus kuriama antra filmo dalis ir še tau kad nori… viskas ne pagal mano poreikius, kaip ir eilinį kartą… Nieko.. aš išgyvensiu, bet vis tiek skaudu. Prasmek pragare, MAMMA MIA….

Tai tiek protingų ir bukų minčių šiandien.

Skanių kotletų.

-Nijolka.