Dar viena advento laikotarpio rašliava nurašyta nuostoliams, nes madam Nijolka šiandien laikė priešpaskutinį specialybinį (ITALŲ KALBA IR KULTŪRA – ir taip, žinau, kad tai visiškai nenaudinga specialybė) egzaminą, kuriam reikėjo pasiruošti, na, arba eilinį kartą per vieną naktį atsigriebti už visą semestrą. Kaip sekėsi? Nežinau, tikiuosi išlaikiau, bet esu pasiruošusi viskam. Sėdėjau egze ir galvojau, kokio velnio čia įstojau? Ką aš darau su savo gyvenimu, kodėl nesu laiminga ir motyvuota akademinėje srityje? Kodėl man trūksta drąsos susikaupti, išdrįsti ir dingti iš suknisto universiteto? Pasiimti laisvus metus ir tiesiog pakeliauti, galiausiai įgyvendinti svajonių projektus, kuriems šiuo metu trūksta laiko… Bet ne, štai ir aš, depresuota, gyvenimu nusivylusi bailė, bandanti įtikti šeimai ir visiems aplinkiniams. Nes be diplomo esi absoliutus bukaprotis, ar ne? Štai kas visą gyvenimą sėkmingai buvo kišama į mano ir taip intelektu nepasižyminčias smegenis. Ai tiesa, dar sėdėdama egze mąsčiau apie kūną formuojančius apatnykus, per kuriuos, tuos parazitus, egzo metu buvo sunku kvėpuot. Kodėl užsidėjau tokius pantalonus? NEŽINAU, greičiausiai kančios mano gyvenime tą akimirką buvo per mažai. Žodžiu, nerekomenduoju.
Nepaisant paburbėjimų apie studijas, kurie yra tokie dažni, kaip kavos puodelis vos pramerkus akis, kraujais srūvančių deadline’ų bei nuovargio, nieko gero neturiu pasakyti. Todėl pabrainstorminusi (ale įjungusi kūrybiškumo likučius), šią sunkią tamsią akimirką, kai viskas iš esmės atsibodo, nusprendžiau grįžti į praeitį ir paieškoti laiko, kuriame buvau tikrai laiminga. Kaip žinia, mes viską linkę ištrinti ir kaip dramų karalienės pasilikti skaudžiausius gyvenime momentus, bet ar jūs patys susimąstėte, kada gi buvo tas momentas, kai jautėtės gerai? Kai sugebėdavot pakelt akis į dangų, pasidžiaugt saulės spinduliais, skania bandele, draugų kompanija ir sulaukus nakties negalvoti, iš kur gi pasisemti tos vidinės stiprybės išgyventi dar vieną dieną, kaip viskas taip beprotiškai sunku? Tai va, ieškojau ieškojau to laiko ir … galbūt suradau?
Buvo paauglystės vasara sodo namelyje prie Kauno marių. Nors tas namelis buvo vasarnamis, turintis VIP’inį šikinyką lauke (vorų tvirtovė medinėj būdelėj), laistymo žarną vietoje šilto dušo, žodžiu, visa tai, ko iš visos širdies negaliu pakęsti (esu pasišventusi vorų nekentėja/bailė bei švaros entuziastė – be dezodoranto ir puslitrio kvepalų negaliu nė žingsnio žengti), man ten patiko. Greičiausiai visas pozityvus laikas buvo praleistas būtent ten. Ir visai nesvarbu, kad iš proto varė armija uodų bei aklių, kandančių taip stipriai, kad mintyse pradedi šnabždėti keiksmažodžius taip atsidavusiai, kaip sena bobutė maldą “Sveika Marija“. Sode buvo gera, nes tada dar neegzistavo žodiai: “darbas“, “atsakomybė“, “projektas“, “deadline’as“ bei klausimas “tai ką tu darysi su savo gyvenimu?“ (supraskit, tokį laiką verta prisiminti). Atsikeli sau ryte ir mauni į mišką, pasikalbėt su paukščiais, pasirinkti kiškiakopūstų (valgomas augalas, žolė, kažkas tokio) ir išsidrėbus ant žolės stebėti debesis, jų formas, kontūrus, įsivaizduoti juos esant šuniukais bei kačiukais, drambliais, o kartais net ir Dievu. Su kiek kvaištelėjusia sena teta, kuri sutikdavo leisti su manimi dienas, mes lėkdavom prie prūdo bei ant meškerės pasikabinusios sliekus gaudydavome vėžius. Taip. Vėžius. Ne žuvis, o vėžius, nes tame tvenkinyje jų buvo gausu. Pamenu, jie buvo tokie gražūs, net ir ištraukti iš vandens, tokie rausvi, su savo žnyplėm ir išsprogusiom akim. Niekas jų nevalgydavo – apžiūrėjusios vėžius tiesiog paleisdavom į laisvę. Lai gyvena, argi mums gaila? Per vieną vasarą buvome pagavusios virš šimto vėžių, na, gal jų nebuvo šimtas, gal visuomet ištraukdavome tuos pačius? Iš tiesų, tai argi tai svarbu. Bet buvo gera. Buvo romu ir jaučiausi laiminga. Žinote, nors bijau kiekvieno vabalo ir voro, tai išreikšdama spiegimu bei mantra “patrauk jį nuo manęs“, ten būdama sugebėjau pamilti psichodelinių spalvų laumžirgius, vandeninius čiuožikus, sliuogiančius vandeniu ir netgi varles – visi šie objektai tapo netokie ir baisūs, netgi įdomūs.
Vakare, kai sutemdavo, prie namelio esančiame darže, su teta prisiskindavom mėtų, čiobrelių ir gerdavome žolelių arbatą, žiūrėdamos ekstrasensų mūšius bei diskutuodamos apie gyvenimą iš esmės (žinau, tai absurdiška, ypač paminėjus rusišką programą, bet likite su manimi). Tai buvo laikas, kai sužinojau, kokio skonio yra ugniažolė, debesylas, pelynas, melisa bei ramunėlės. Tai buvo laikas, kuomet sugebėdavau prie židinio pasėdėti kelias valandas nepažiūrėjusi į telefono ekraną. Kuomet degančios malkos buvo daug įdomesnės nei youtube video, o šešiasdešimtmetė moteris – pati geriausia draugė. Tada jaučiausi laiminga. Ironiška, ar ne, bet ir dabar tai prisiminusi pasijaučiau… laiminga :).
Tai tiek trumpos verbalinės diarėjos šiandien. Kartais smagu grįžti į praeitį ir prisiminti laiką, kuomet žolė atrodė žalesnė, o veidas žinojo, kas yra šypsena. Ar bus ateityje dar laimingų akimirkų? Tikiuosi, kad bus. Viltis gi durnių motina, bet motinos savo vaikus juk kartais myli, ar ne?
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 