Ho ho ho, mielieji skaitytojai, jau netrukus sėdėsime prie vinegretais bei silkutėm nukrautų stalų ir ėsime kaip pusmetį badavę varguoliai. Ar laukiat? Aš nekantrauju.
O ką šiandien veikė Nijolka? Oi, ji veikė daug ką. Buvo labai produktyvi moteriškaitė, spėjusi padaryti dar vieną klaidą gyvenime (prie ankstesniųjų klaidų rinkinio labai tiks). Taigi, ryte atsikėlus išvažiavau sportuoti, nes žinot, ateina didžiosios metų šventės, reikia bent apsimesti sportininke ir tikėtis, kad atsistojus nuo stalo nesversiu šimtu kilogramų daugiau ir nebūsiu apdovanota ŠVENTINIU riboto leidimo celiulitu, kurio ir taip užtenka šią akimirką (ką galiu pasakyti, Nijolka labai mėgsta limonadą…)
Tuomet reikėjo lėkti į kirpyklą pas Rimutę – kirpėją, su kuria bendraujam nuo pat mano gimimo. Kai buvau visai maža, kol mama kirpdavosi, ji leisdavo man roplioti po kirpyklos patalpas ir rinkti kitų moterų plaukus nuo žemės… ach, kokie gražūs laikai buvo! Taigi, nuvažiavau pas Rimutę eiliniam plaukų dažymui (kaip žinia, Nijolka atsiribojo nuo raudonos spalvos ir tapo tamsiaplauke). Kai ši pasiteiravo, ar reikės plaukus kirpti bei ar norėsiu kokios šukuosenos, atsakiau: “kerpam mane taip, kad paskui turėčiau dėl ko gailėtis“. Tada ji nusijuokusi pasiteiravo, kaip gi turėtų atrodyti ta klaida. O aš atsakiau, kad klaida yra kirpčiukai, tai davai juos ir padarom :). Šis pokalbis nulėmė dar vieną gyvenimo klaidą, kurią pati prisikviečiau. Ir dabar aš turiu kirpčiukus. Tarsi iš apypadorės merginos staiga tapau OLGA. Taip, Olga, kurios plaukai atrodo kaip perukas, bet jai tai nesvarbu, nes stotyje apšvietimas menkas, o klientai vyrai to nelabai pastebi. Blet, ką aš padariau? Ką aš ir vėl padariau? Ir taip nesu apdovanota angelo veidu, tad tai lyg sprendimas, pasmerktas vienatvei visam likusiam gyvenimui, na…arba kol ataugs plaukai… Jeigu JUMS kada nors KILS tokia DEBILIŠKA MINTIS nusikirpti kirpčiukus – GREITAI JOS ATSIKRATYKIT. PAMIRŠKIT ŠITĄ MINTĮ, kurią jums greičiausiai galvon įkiš koks demonas ar piktoji dvasia. TAI TIESIOG NEVEIKIA. Beje, grįždama prisiminiau, kad mašinoje pasislėpusi turiu sėkmės sausainiukų. Štai kokią žinią jie man turėjo:
??? 🙂 “KOL DAR GALI“? 🙂 O tai kada nebegalėsiu? Čia grasinimas? Greit mirsiu? Ar daugiau nebebus progų? Man, kaip tikinčiai kiekvienu pasakymu, ši frazė kelia daug minčių.
Vakarop, pasibaigusi visus darbus, atsisveikinusi su kolegomis ir palinkėjusi visiems gražių švenčių, grįžau namo ir su savo vaikinu susėdau išgerti po taurę vyno, visai romantiškai. Su juo kalbėjome apie tai, koks jis turtingas, kaip jam sekasi valdyti savo įmones, kad džiaugiasi, jog negyvena su mama, o turi savo penthauzą miesto centre… Ne tai, kad jums giriuosi puikia draugija, bet giriuosi. Įamžinau akimirką iš mūsų pasibuvimo:
Taip, žinau, man labai pasisekė, jo akys labai gražios, o šypsena tokia jauki. Kitą pokalbio dalį kalbėjome apie tai, kokia aš faina, kokia puiki rašytoja esu, o mano grožis prilygsta modelio angelo hibridui. Ech, smagus tas gyvenimas, kai turi antrąją pusę.
Skanių kotletų.
-romantiška ir su kirpčiukais Nijolka.
BEJE – rytoj prasideda Hario Poterio filmų maratonas. 12 ryto per LNK pirmoji dalis. Smagaus žiūrėjimo.
Urtė Caspo 