Fuck you, mielite

Po ilgesnės nerašymo pertraukos visuomet sunku pradėti naują įrašą. Lyg norėtųsi pasisveikinti ir pasakyti “SVEIKUČIAI LABUTIS KAIP LAIKOMĖS“, bet tuo pačiu viskas atrodo beprasmiška. Tad pradėsiu nuo to, kad ir toliau sėkmingai (arba nelabai) krušuosi reklamos studijose, tuo pačiu bandau dirbti, nes kad ir kaip man nepatiktų darbas, pinigai patinka LABAI. Gyvenimas ir toliau sėkmingai teka neįdomia vaga, rutina absoliučiai glušina kiekvieną kūno ląstelę bei likusius smegenų vingius, bet žudytis neketinu. Tad kaip ir visai nieko, ar ne?

Svarbios sukaktuvės 

Šį sekmadienį aš švęsiu. Baliavosiu stipriai – neisiu miegoti dešimtą valandą vakaro, šoksiu, dainuosiu, vartosiu narkotikus ir išsikviesiu policininkus. Galbūt ir perlenkiau lazdą su tuo nėjimu miegoti dešimtą, bet visa kita tikrai įvyks, nes švęsiu savo šeštą ligos gimtadienį. Žinau, kad esu užsiminusi, kad nesu visiškai sveika, bet šiandien apie tai papasakosiu plačiau. Jeigu esate fake fan ir visos mano graudžios priešistorės dar negirdėjote, įtempkite akis ir skaitykite toliau.

Tas skersas mielitas

Taigi, prieš beveik šešis metus (dar liko kelios dienos) mano kojas stipriai sutraukė mėšlungis. Skausmas buvo žvėriškas, bandžiusi atsistoti ir pasivaikščioti nukritau ir nuo to laiko mano kojų funkcija nėra tokia, kokia buvo. Nukritusi supratau, kad nejaučiu  kojų. Supratau, kad nutiko kažkas blogo, bet nuoširdžiai galvojau, kad tai laikini nesklandumai. Na žinote, gal koks nervas užsispaudė, gal nugulėjau kokį šoną ir panašiai. Ant grindų kurį laiką save gnaibiau manydama, kad tai netikra. Kad tai tiesiog labai blogas, bet realistiškas sapnas. Nuvykus į ligoninę atsidūriau neurologiniame skyriuje ir įsigijau naują draugą. Jo vardas –  Ūminis skersinis mielitas. Kaip jau visi supratom iš mandro rašymo, tai yra mano liga.

Klipatų klipata ir vežimas

Ši liga mane siaubingai iškamavo. Mėnesį praleidau lovoje. Devynis sėdėjau vežimėlyje. Kelis metus vaikščiojau su aukšta ratukine vaikštyne, vėliau su žema vaikštyne, o dabar per gyvenimą žingsniuoju su dviem lazdomis. Atrodau apgailėtinai, bet stengiuosi išsaugoti savo orumą ir gyventi toliau. Ar visą gyvenimą liksiu vaikščioti su lazdomis? Vienas velnias ir kiti demonai težino. Mano reabilitacija – mankštos, elektros terapijos vis dar tęsiamos, tad nemanau, kad tai pabaiga. Bet taip pat nemanau, kad kada nors nubėgsiu maratoną (dėl to per daug nesigriaužiu, nes nekenčiu sporto ir esu tinginė). Tad galima sakyti, kad esu pozityvi, bet realistiška savo ligos atžvilgiu.

Apie ką aš čia?

Jeigu kam kyla klausimas, kas tas ūminis skersinis mielitas, galiu trumpai drūtai jus apšviesti – tai neurologinė liga, pažeidžianti nugaros smegenis. Kai pažeidžiami nugaros smegenys, tai atsiliepia nervams. Kai atsiliepia nervams, žmogus praranda judėjimo funkciją, jo raumenys pradeda nykti ir jis atsisėda į vežimą. Jeigu jis yra laimingas šmikis, visai kaip aš, dar turi šansą po ilgos reabilitacijos judėti kaip klipatų klipata. Žodžiu, bet kokiu atveju, nieko gero.

Kai žmonėms pasakau, kad švęsiu savo ligos sukaktuves, šie į mane pradeda žiūrėti kreivai. Pasak jų, tokių dalykų reikia gedėti, rymoti prie kokio beržo ir galvoti apie savo tragišką likimą ir panašiai. Tokiems žmonėms aš atsakau, kad pakankamai poetiškai prisiliūdėjau prie to beržo ir dabar turiu pilną teisę švęsti. Švęsti tai, kad nelikau sėdėti vežime. Kad sugebėjau iš jo išsikapstyti (tai yra kruvinas darbas. Tuo laikotarpiu sportuodavau penkias valandas į dieną). Kad sugebėjau po ilgų metų liūdesio pagaliau palikt savo keturias kambario sienas ir išeit į gyvenimą. Kad sugebėjau nepalūžti. Kad sugebėjau baigti mokyklą (susirgau paauglystėje) ir kad norėję išmesti mane po dešimtos klasės, mokyklos galvos to padaryti negalėjo. Kad sugebėjau išmesti iš intelektu nepasižyminčios galvos visus tuos “KODĖL TAI NUTIKO MAN??? KODĖL?“. Kad Ūminis skersinis mielitas, atėjęs gražiausiais paauglystės metais nesugebėjo manęs sunaikinti. Ir kad likau gyva.

Tad aš turiu dėl ko švęsti. Ir švęsiu. Švęsiu taip, kad visos sienos kilnosis.

Siunčiu nahui

Turiu pripažinti, kad kartais kalbuosi su savo liga. Aišku, tai yra monologas, bet pokalbiai neretai būna smagūs. Dažniausiai mielitą siunčiu “nahui“, kartais “čiulpti bybį“, o retkarčiais sakau jam “užsikrušk“. Taip, tiesa, esu žiauri nepraustaburnė, bet mielitas nepyksta. Jis draugiškas bičas. Draugiška liga. Tai jam sakau dėl to, kad turėdama daug judėjimo barjerų vis tiek sugebu šio bei to pasiekt. Šį bei tą sukurti. Ir dėl to velniškai džiugu. Liga ar kokia kita tragedija galbūt ir yra kliūtis, bet dėl to mums neuždaromos visos durys.

Motyvacinio porno guru

Nenoriu jums skleisti to motyvacinio porno, maždaug “ei, chebra, aš luoša ir nebaigus universiteto atėjau į reklamos mokyklą bei bandau surasti save, tai ir jums pavyks“, nes tai absoliutus bulshit’as. Jūs tikrai turite didelį šansą susimauti ir nieko nepasiekti, tad nenoriu suteikti tuščių vilčių.

Taigi, šia rašliava norėjau pasigirti, kad aš švęsiu. Ir manau, kad mes visi turėtume ne gedėti, o švęsti savo nelaimes. Švęsti tam, kad jos, besimaitinančios mūsų sielvartu patirtų kultūrinį šoką ir žinotų, kad jūs nepasidavėt. Ir niekuomet nepasiduosit. Nes gyvenimas, kad ir koks siaubingas bebūtų, savyje talpina daug prasmingų dalykų, dėl kurių verta egzistuoti. Tad egzistuokime, mieli draugai. Kad ir neilgai, bet prasmingai.

Skanių kotletų.

-Nijolka.