Norėčiau padėkoti (taip, aš kartais esu dėkinga) jums už draugiškas bei širdį glostančias (žinau, retas atvejis) žinutes, kurių sulaukiau po praeitos rašliavos. Jūs esate visai šaunūs žmonės.
Mažesni džinsai ir eskortas
Turiu jums labai gerą naujieną. Nors gal ta naujiena gera tik man, bet vis tiek galvoju pasidalinsiu. Aš, Nijolka, dabar perku DYDŽIU mažesnius džinsus!! Aišku, šikna vis tiek tokio dydžio kaip karvės, bet jau šis tas. Dar koks šimtas metų ir tapsiu ta skinny bitch, kuria visuomet svajojau tapti. Tuomet prasidės mano svaiginanti modelio karjera, neatsiginsiu pasiūlymų užsiimti eskortu bei tapti rimta verslininke. Pasauli, laikykis – aš ateinu! (su dydžiu mažesniais džinsais!!!).
Tai turi vaikiną?
Kaip žinia, didelę laiko dalį praleidžiu Vilniuje. Taip pat tenka pabendrauti su vietine fauna, kurią nuostabiai iliustruoja vilniečiai taksiorai. Papasakosiu vakar nutikusį nuotykį, kuris mane, ir taip asocialią asmenybę, sujaudino (blogąja prasme).
Taigi, vėlus vakaras, išsikviečiau taksi (taksi, nes taip patogiau ir taip, aš fancy bitch, kurios DŽINSAI VIENU DYDŽIU MAŽESNI, HAHAHA), atvažiuoja kažkoks bičiukas su aviatoriaus stiliaus akiniais nuo saulės, kuriuos jis greičiausiai pirko Basanavičiaus gatvėj vasarą. Viskas gerai, pradėjome važiuoti. Tą dieną kaip tyčia jaučiausi pavargus ir nenusiteikus absoliučiai niekam – YPAČ mandagybiniams dialogams su taksiorais. Džiaugiausi tarp mūsų tvyrančia tyla, kurios troškau visą dieną. Gaila, kad tuomet dar nežinojau, kad turėsiu durniausią kelionę per visą važinėjimo istoriją (KOL KAS).
Tylą greitai sudrumstė taksioras. Jis pradėjo klausinėti ar turiu vaikiną, mat pas mane žiedas ant ketvirto piršto. Kaip absoliuti negalvojanti durnė atsakiau, kad neturiu. Supratusi, kad padariau strateginę klaidą (pasakymas, kad turiu būtų mane išgelbėjęs nuo klausimo “TAI KODĖL NETURIU“, bet tuomet apie tai nepagalvojau). Nusprendusi nukreipti temą nuo asmeninio gyvenimo peripetijų, toliau bandžiau šnekėti apie orą (“šiandien nelijo, kokia graži diena, ar ne?“), kad tik praeitų tas asmeninio gyvenimo šūdtalk’inimas. Tai, žinoma, nesuveikė IR BLET PRASIDĖJO TIE: “jūs labai faina! Ot smagi moteris!!!“. Su kiekvienu klausimu mano pasivažinėjimas darėsi vis nepatogesnis.
Netraukia taksiorai
Žinote, mane tikrai džiugina komplimentai, bet tą akimirką troškau, kad tas bičas užsičiauptų – ne laikas ir ne vieta, taip pat manęs netraukia taksiorai (gal tie aviatoriaus akiniai nuo saulės iš Basanavičiaus gatvės kalti? Velnias žino). Iš savo komplimentų pintinėlės taksioras ir toliau traukė mielus pagyrimus, visai kaip dėdė rudenėlis antaninius obuolius: “jūs mano geriausia pakeleivė, tikiuosi dar važiuosime kartu. O gal norite kad visada jus vežiočiau?“ Šis klausimas mane pribloškė – galvojau, kad jis tik durnelis, bet pasirodo čia visas debilas.
Kelionės pabaigoje mano mintys psichopatės pradėjo jaudintis dėl savo gyvybės – o jeigu jis ne tik prastas kompliment’meisteris, bet dar ir serijinis žudikas? Juk niekad negali žinot, ypatingai šiais laikais… Abejonės dėl serijinio vis stiprėjo – jis kažkelintą kartą vėl paklausė apie tą mano neegzistuojantį vaikiną. Kadangi nusprendžiau tylėti ir oriai ignoruoti, jis tuo pasinaudojo ir išrėžė man amžiną durnelių demagogiją: “Turėtų būt labai liūdna vien dirbti ir mokytis. Visai gyvenimo nematot! Neturit į ką atsiremti (tai labai ironiška, nes iš tiesų ramstausi lazdomis, bet nesvarbu), nėra pas ką grįžti namo (mamą, šunį, kaktusus ant palangės, bet argi tai svarbu?), gyvenimo pilnatvės nerasta.“ Kai pagalvoji… dėvė tu mano, koks tragiškai vienišas tas mano gyvenimas, ar ne? BAISU.
Šiuos debiliškus taksioro svaičiojimus nutraukiau atsikirsdama taip, kaip kiekvieną mielą kartą, kai koks siauraprotis nusprendžia pafilosofuoti šia tema. Viskas skambėjo maždaug taip: “O man ir vienai labai linksma. Pilnatvė yra tuomet, kai žmogus jaučiasi gerai būdamas ne tik su kitais, bet ir su savimi. Ir taip, aš labai laiminga gyvendama be vaikino. Mano gyvenimas yra pakankamai geras, turiu darbą, draugų, mylimą šunį ir nieko nestokoju. Viskas yra nuostabu.“ Aišku, kad tas idiotas taip ir nesuprato mano vienatvės tobulumo, bet kadangi kelionė ėjo į pabaigą, nusprendė diskusijos nebetęsti. Tik pagyrė, kad mano labai aukštas “Ajkju“, bet visi bukesni taip sako. Jiems tai natūroje, tad per daug nesusireikšminau. Na, šį kartą.
Tokia ta mano istorija. Atvykus į reikiamą vietą atsisveikinau su taksioru-aviatoriumi bei palinkėjau sau niekada gyvenime daugiau jo nesutikti. Kadangi gyvenimas labai mėgsta ironiją, o karma mano geriausia draugė, nusiscreenshot’inau to bičo duomenis taksi iškvietimo programėlėje tam, kad gyvenime daugiau mums TIKRAI netektų važiuoti kartu.
Tiek pletkų šį kartą.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 