Greičiausiai čia apsilankę pastarosiomis dienomis nustebote neradę Nijolkos blog’o įprastame rožiniame fone, galbūt sutrikote pamatę pervadintą tinklaraštį, kuriame šios personos nebeliko. O galbūt visai to nepastebėjote? Nežinau. Kad ir kaip ten bebūtų, už tai aš nuoširdžiai atsiprašau ir norėčiau papasakoti, kodėl Nijolka vieną dieną tiesiog ėmė ir dingo, deramai nepadariusi grandiozinio atsisveikinimo turo po Lietuvą.
Prižadu, aš jums viską papasakosiu, bet norėčiau jūsų dėmesį atkreipti į šio įrašo vizualą. Pagrindiniame vizuale matote lazdas. Jei tiksliau – lazdas su tripodais, taip vadinamais antgaliais su 3-mis atramomis. Šios lazdos yra mano kasdienės gyvenimo palydovės, be kurių nežengčiau nei vieno žingsnio. Jos man reikalingos tam, kad galėčiau būti savarankiška ir gyvenčiau pakankamai orų gyvenimą be kitų pagalbos. Galbūt jums tai pasirodys kvaila, bet įdėti šias lazdas į vizualą man buvo beprotiškai sunku ir gėda.
Tikiu, kad nustebsite perskaitę žodį „gėda“, nes kaip ir logiškai mąstant lazdose nieko gėdingo nėra, bet tik ne man. Man lazdos asocijuojasi su silpnumu, negalia, kurią visomis išgaliomis stengiausi slėpti ir apsimesti, kad jos nėra labai ilgą laiką. Visus 8-9 metus, nuo pat paauglystės, kuomet susirgau ūminiu skersiniu mielitu (nugaros smegenų uždegimas, dėl kurio dalinai praradau kojų valdymą, apie tai šiek tiek pasakojau šiame įraše), tačiau jau kurį laiką ši ligos ir realios situacijos nepripažinimo našta man tapo per sunki. Aš pavargau.
Tiesa ta, kad dėl šio ligos neigimo fakto aš dažnai meluodavau draugams, naujai sutiktiems nepažįstamiems iš interneto, tinklaraščio sekėjams, šeimai ir netgi sau. Iš šono žiūrint, aš stengdavausi sukurti pozityvią, problemų nekeliančią personą, kuri turi kelis trūkumus, tokius kaip lazdos, bet šiaip viskas su ja yra nerealiai gerai, tobulai! Dėl šio neigimo ir mano melo, kurį naudojau tam, kad būčiau mažiau pažeidžiama, iširo daug draugysčių ir dėl to kalta esu tik aš. Tuo metu aš nemokėjau tinkamai atsiverti aplinkiniams, nesijaučiau gerai savo kūne, kartais apsimesdavau, kad mano liga yra laikina trauma, kuri sugis kaip paprasčiausias kojos lūžis. Kitaip tariant, aš ją neigiau. Dabar tai kelia juoką, bet tokia buvo mano realybė, tokie buvo mano kuriami santykiai. Aš nemokėjau būti atvira kitiems, bet tuo pačiu taip pat nemokėjau būti atvira sau.
Apsimesdama, kad viskas man yra LABAI GERAI, aš niekada nekeldavau problemų, nedrįsdavau kitiems paatvirauti ir pasakyti, kad aš kartais dėl savo fizinės būklės greičiau pavargstu, kad man sunku eiti minkšta žole (įsminga tripodai) ar akmenimis grįstu grindiniu (dėl nelygių akmenų lazdos pasideda nelygiai, dėl ko prarandama stabilesnė atrama einant). Kad man atsistojus nuo kėdės reikia kelių akimirkų paskirstyti kūno svorį į kojas, kad galėčiau saugiai eiti. Kad aš labai kompleksuoju eidama su draugais / naujai pažįstamais žmonėmis, nes jaučiu gėdą dėl savo lėtesnio ėjimo ir man nedrąsu to prisipažinti, nes tada „pademonstruosiu“ savo silpnumą, pažeidžiamumą. Kad man būna dienų, kuomet neturiu jėgų išlysti iš savo kambario, nes depresija, visas psichologinis skausmas, melas, kurį aplink save sukūriau taip mane uždominuoja, kad nebeturiu jėgų kažkur išeiti, socializuotis ir dėl to trumpam tampu vegetuojančia daržove. Kad aš negaliu išmesti iš savo galvos minties, jog kai kurie žmonės su manimi bendrauja tik iš gailesčio. Kad aš visada būsiu našta, kuriai kartais gali reikėti padėti kėdę atsisėsti, sulėtinti žingsnį einant kartu, padėti panešti kokį krepšį ar pagelbėti keliaujant laiptais, neturinčiais turėklų. Dėl šių ir kitų dalykų aš beveik dešimtmetį jaučiu siaubingą gėdą ir liūdesį, kurį psichoterapijos pagalba bandau suprasti ir naikinti. Nes jis toksiškas, skaudinantis, erzinantis, žeminantis ir aš esu verta daugiau nei savigailos kupino gyvenimo.
Greičiausiai didžiausias lūžis šioje situacijoje įvyko tuomet, kai supratau, kad nepaisant to, kokioje netolerantiškoje visuomenėje gyvenu, didžiausia ableistė (ableistas/ė – netolerantiškas žmogus, kuris nevengia naudoti neįgalius žmones žeidžiančios kalbos, neigiamai atsiliepia apie negalią, diskriminuoja) esu aš pati. Taip, aš esu pati didžiausia ableistė SAU. Supratau, kad mano lėtas vaikščiojimas einant kažkur su draugais kliūna tik man vienai, jiems visiškai nesvarbu, kad mes nebėgam maratono, o keliaujam sraigės / vėžlio greičiu. Tačiau mano lėtas vaikščiojimas erzina mane. Taip pat erzina faktas, kad man reikia lazdų. Erzina, kad aš greičiau pavargstu. ERZINA, kad susirgau ir likau paralyžiuota. Kad aš buvau sveika, o dabar tokia nesu.
Suvokusi visą šią erzalynę supratau, kad vienintelis žmogus, kuriam sunku priimti mane tokią, kokia esu, visada buvo ir būsiu AŠ. Ir jeigu nepabandysiu to pakeisti, mano gyvenimas ir toliau bus apgailėtinas, pilnas gailesčio ir depresijos. Aš privalau keisti požiūrį, nes kitaip išprotėsiu.
Priešistorė: apie viską ir nieką vienu metu pasakojusi Altruistiška Kaspisija
Tiesa ta, kad visas mano rašymas internetuose glaudžiai susijęs su sudėtingu požiūriu į savo ligą ir ją supančiais kompleksais. Norėčiau jums papasakoti apie savo blog’inimo priešistorę, prasidėjusią tinklaraštyje „Altruistiška Kaspisija“, kurio ištrinti iš internetų paprasčiausiai negaliu, širdis neleidžia. Šis tinklaraštis man labai brangus, toks pirmas, gerokai daužtelėtas, gramatiškai neteisingas kūdikis, kurį pradėjau rašyti vos susirgusi, kai man buvo 13-14 metų. Pamenu, tuomet galvoje virė daugybė minčių, kurių neturėjau kur padėti, tad sukūriau tinklaraštį, kuriame pasakojau pozityvias, įkvepiančias istorijas su paaugliško gyvenimo elementais. Gera atmintis nėra mano draugė, bet tuo metu norėjau pabėgti nuo savo ligos, apsimesti, kad esu tiesiog paprasta, sveika paauglė, tad retai kada užsimindavau apie savo sveikatą. „Altruistiška Kaspisija“ man suteikė erdvę, kurioje galėjau būti ne savimi, ta išsigandusia, tuo metu su vaikštyne vos kelis metrus paeinančia Urte, o kažkokia sveika, pozityvia persona. Štai viena visai protinga (autorės kukliu įsitikinimu) pastraipa iš pirmojo mano tinklaraščio (taip, dar tada nežinojau, kad egzistuoja ilgieji lietuviški brūkšneliai) :
Nijolkos era: nuo trolinimo iki nepatogaus atvirumo
Po kelių metų supratusi, kad išaugau visą pozityvią, linksmą, visiems gero linkinčią personą Kaspisiją ir įžengusi į savo maištaujančios, viską žinančios paauglės periodą, sukūriau Nijolką. Jeigu kas skaitė patį pirmąjį mano Nijolkos tinklaraštį, tikriausiai žino, kokiu šūdinu troliu tuomet bandžiau apsimesti, kaip specialiai gramatiškai neteisingai rašiau, nes tuo metu tai buvo JUMORO viršūnė. Štai, vienas dabar nekontroliuojamą vėmimą man keliantis pavyzdys (pripažįstu, dabar graudu skaityti šitas nesąmones, bet tokia buvo mano nijolkinė pradžia kuomet sėdėdavau Vintede ir trolindavau protingąsias forumo nares savo neišprusimu):
Po kiek laiko supratau, kad neraštingumas niekam nėra juokingas, tad pakeičiau taktiką ir pradėjau blog’o lapuose lieti savo širdį. Nijolkos tinklaraštis man padėjo išlaisvinti kitokias, mažiau pozityvias mintis. Tas blog‘as man tapo vieta, kurioje galėjau rašyti pačius beprotiškiausius dalykus apie save, nevengti necenzūrinės kalbos ir būti savimi. Na, ar bent jau artimesne sau versija, nes Altruistišką ir jos deklaruojamas idėjas aš paprasčiausiai išaugau. Suteikusi sau minčių laisvę Nijolkoje tuo metu džiaugiausi, kad mano rašliavos slepiasi po personažu, kurį daugelis žmonių matė kaip neegzistuojantį, netikrą, todėl niekada į Nijolką nebuvo žiūrima rimtai.
Vėl praėjus keliems metams supratau, kad trolinę Nijolką aš išaugau ir norėčiau prisiimti daugiau atsakomybės už žodžius, kuriuos parašau, tad persikėliau į naują tinklaraštį (tai bus šis, dabar jau pervadintas blog‘as), pradėjau Nijolkos autorystę žymėti savo vardu, išdrįsau savo tinklalapio adresą įsidėti į asmeninių socialinių tinklų aprašymus. Taip pasielgdama ištryniau savo Nijolkos anoniminiškumą, savo medžiagą padariau prieinamą šeimai ir draugams, bet mano nuostabai neištryniau skaitytojų nuomonės, kad Nijolka ir aš nesame tas pats žmogus. Dėl to ir toliau jaučiausi labai saugiai, galvojau, kad jeigu ir pasakysiu kažką aštresnio, tai galėsiu atsakomybę numesti „personažui“, nes juk jis kalba, o aš taip – niekada!
Turėdama daugiau kūrybinės laisvės, pradėjau rašyti daug asmeninių istorijų, tokių kaip gyvenimas su mano liga, šeimos dramos. Tiesa, jas mokėdavau pateikti nelabai asmenišku būdu, tarsi nuo visko atsiribojant. Tarsi būčiau ne istorijos dalyvė, ne žmogus, kuris tai patyrė, o kažkoks šalia buvęs, viską stebėjęs ir kruopščiai užsirašęs nematomas vaiduoklis. Taip elgiausi todėl, kad nenorėjau peržengti Nijolkos asmenybės rėmų, nes mano tikslas nebuvo atvirumas. Nijolkos projektas visada buvo ir bus pramoga, kažkokia labiau protiškai sužalota Bridžitos Džouns versija.
Aš visada maniau, kad skaitytojams nereikia mano šūdino gyvenimo elementų, nes jų pačių gyvenimas ne ką mažesnė mėšlo krūva. Aš tikėjau, kad privalau sukurti pramogą, lengvą skaitalą, kurį kažkas atėjęs pravers ir galbūt nusišypsos. Tad jeigu ir atverdavau širdį (ir kitas strategines vietas), prieš tai visuomet pagalvodavau kelis juokus situacijos rimtumui sumenkinti, įtampai išsklaidyti.
Dėl tokio mano požiūrio rašyti Nijolką pastaruosius metus tapo labai sunku. Jaučiausi tarsi privalanti išlaikyti pramogą, lengvumą, linksmumą, kuomet mano realus gyvenimas buvo apgailėtinai depresyvus, vienišas ir liūdnas. Supratusi, kad nebegaliu rašyti linksmų dalykų, pradėdavau iš archyvų traukti nepanaudotus juokelius, kad tik savo įrašuose galėčiau palikti pramogos elementų. Tai mane dusino, pradėjau jaustis taip, tarsi gyvenčiau kažkokį dvigubą gyvenimą, apsimetinėčiau tuo, kuo nesu. Ir kurį laiką būtent taip ir buvo – aš išaugau Nijolką, bet kadangi tai buvo sėkmingiausias ir skaitomiausias mano tinklaraštis, galvojau, kad turiu tęsti savo darbą, mat be Nijolkos aš esu niekas. Tik neįdomi, nejuokinga, depresuota pilka pelė, trokštanti, kad visas pasaulis nepastebėtų jos ir jos lazdų.
Nijolkos ir Altruistiškos man nebereikia
Išaugusi Nijolką išėjau kūrybinių atostogų, trukusių beveik du mėnesius. Per tą laiką mąsčiau, kaip galėčiau Nijolką išlaikyti įdomią tuomet, kai man pačiai ji tokia nėra. Tuo metu įklimpau į dar gilesnę depresiją, nes pradėjau jausti savojo identiteto krizę. Buvo sunku atskirti, kas yra Nijolka, kas yra Urtė. Trumpai tariant, aš taip stipriai prisižaidžiau su savo alter ego, kad turėjau išeiti ir atrasti save iš naujo. Išėjusi savęs ieškoti atradau labai daug nepatogių dalykų: savęs nepriėmimą, varginantį apsimetinėjimą, kad esu sveika, nepasitikėjimą savimi, norą slėptis už kažko, mat pažvelgti pačiai į veidrodį ir pamatyti realią situaciją yra per sunku.
Apsvarsčiusi visas šias mintis apie savo pamestą identitetą ir slėpimąsi už personažų, pasidariau išvadą, kad šią akimirką aš visai gerai jaučiuosi po savo oda, po savo vardu ir galiu prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Tam man nebereikia Nijolkos ar mylimos Altruistiškos Kaspisijos. Šią akimirką geriausiai jaučiuosi būdama Urte. Kalbant apie tinklaraščio pokyčius ir tai, kodėl tapau Urte Caspo – ši pavardė yra iškreiptas manosios (Kasparavičiūtė) trumpinys, kurį naudoju savo socialiniuose tinkluose visą gyvenimą, nes taip man maloniau.
Suprantu, kad kai kurie jūs buvote čia dėl Nijolkos ir aš suprasiu, jeigu mūsų pažintis baigsis ties šia rašliava. Tiesa ta, kad aš renkuosi būti savimi, tokia, kokia esu, su visomis lazdomis ir ta laisvė man yra daug svarbesnė už bet kokį skaitomumą.
Visa tai, ką per tiek metų mane sekdami perskaitėte buvo ir yra mano gyvenimas, jo evoliucija, kurią išsamiai aprašydavau savo tinklaraščiuose. Tuose mano blog’uose galima rasti visus mano gyvenimo etapus: paauglišką maištą, idiotišką trolinimą, užkalniško stiliaus kopijavimo periodą, depresiją, identiteto krizę, šlapimtakių uždegimo istorijas ir mano požiūrį, kuris, ačiū dievams ir demonams, metams bėgant keitėsi ir vis dar evoliucionuoja (tikiuosi, kad į gera).
Nauja pradžia?
Ačiū, kad buvote su manimi ir viliuosi, kad pamėginsite priimti mane tokią, kokia esu, nes tą patį kiekvieną dieną bandau padaryti ir aš pati. Rašydama po savo vardu renkuosi atvirumą, pažeidžiamumą ir tikėjimą, kad mano istorija taps įkvėpimu tam, kam labiausiai jo reikia. Tad kviečiu likti su manimi, juk drauge visuomet smagiau ;).
Dėkinga,
Urtė
Urtė Caspo 