Urtė Caspo

Afganistano moterys: gyvenimas po Talibano valdžia

Jau kurį laiką vis išgirstu naujienų apie Afganistano moteris ir jų pragarą Žemėje – kasdienybę Talibano valdomoje šalyje. Viena anonimė moteris BBC savo situaciją apibūdino taip: „Mes esame kaip gyvi lavonai.“

Šiai nuomonei knygoje „Dancing in the Mosque“ antrina ir afganų mokslininkė, moterų teisių aktyvistė Homeira Qaderi:

„Viena sunkiausių užduočių, kurią Visagalis gali skirti žmogui – gimti mergaite Afganistane. Nenorėjau būti mergaite. Net nenorėjau, kad mano lėlės būtų moterys. Tais laikais žinojau daugiau kelių į pragarą nei gatvių, vedančių į mano namus.“

Apie ką aš čia?

Ekstremistinė Talibano grupuotė pirmiausia užėmė Heratą (1994 m.), o 1996 m. perėmė ir Afganistano sostinės Kabulo kontrolę. Taip Afganistanas tapo žiaurios totalitarinės diktatūros ir lyčių diskriminacijos vieta, kurioje iš moterų ir mergaičių buvo atimtos pagrindinės žmogaus teisės. Talibano režimas įstūmė moteris į savotišką namų areštą, atimdamas iš jų galimybę mokytis, dirbti, savarankiškai judėti ir dalyvauti viešajame gyvenime.

Trumpai tariant, Talibanas:

  • pašalino moteris iš darbo rinkos;
  • uždarė mergaitėms / moterims mokyklas ir universitetus;
  • uždraudė moterims vienoms išeiti iš namų (jas turi lydėti šeimos vyras);
  • privertė viešumoje dėvėti burką;
  • apribojo moterims ir mergaitėms prieigą prie sveikatos priežiūros – moterims nebuvo leidžiama gydytis pas gydytojus vyrus. Ironiška, bet tuo pačiu jie uždraudė moterims dirbti gydytojomis ir slaugytojomis;
  • net įsakė uždažyti į gatvę nukreiptus, viešai matomus moterų namų langus.

Už Talibano taisyklių pažeidimus moterims gresia plakimai, mušimai, užmėtymas akmenimis ar net mirtis. Keli realūs pavyzdžiai, kaip Talibanas auklėja “neklusnias“ moteris:

  • Moteris, nepaklususi Talibano įsakymams ir įkūrusi slaptą namų mokyklą mergaitėms, buvo nužudyta šeimos ir draugų akivaizdoje.
  • Moteris, pagauta bandanti pabėgti nuo Afganistano su vyru, nesusijusiu su ja, buvo užmėtyta akmenimis už svetimavimą.
  • Pagyvenusi moteris buvo žiauriai sumušta metaliniu lynu, kol jai lūžo koja, nes iš po burkos netyčia išlindo jos kulkšnis.
  • Dvi moterys, apkaltintos prostitucija, buvo viešai pakartos.

Kas tas Talibanas???

Talibano ištakos siekia sovietų okupacijos laikotarpį Afganistane. Devintajame dešimtmetyje Jungtinės Valstijos per slaptą CŽV programą rėmė mudžahedinus – įvairias sukilėlių grupuotes, kovojusias prieš sovietų kariuomenę. Sovietams pasitraukus 1989 m., Afganistane prasidėjo pilietinis karas, o 1994 m. iškilo Talibanas.

Didžiąją dalį Talibano sudarė jauni afganų kilmės vyrai, augę pabėgėlių stovyklose Pakistane ir mokęsi ultrakonservatyviose religinėse mokyklose. Jų pasaulėžiūra vėliau tapo Talibano ideologijos pagrindu.

Pakistanas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai buvo vienintelės valstybės, oficialiai pripažinusios pirmąjį Talibano režimą.

Atėję į valdžią talibai sukūrė vyriausybę, sudarytą beveik vien iš menkai išsilavinusių dvasininkų, ir paskelbė Afganistaną Islamo Emyratu. Režimas įvedė griežtus įstatymus, ypač nukreiptus prieš moteris, etnines mažumas ir kitų religijų atstovus.

Talibano įstatymai prieštarauja islamui

Nesidomint Afganistanu lengva pagalvoti, kad Talibanas ir islamas yra vienas ir tas pats. Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė. Iki Talibano valdžios Afganistano moterys aktyviai mokėsi ir dirbo, ypač Kabule bei kituose didžiuosiuose miestuose. Pvz., moterys sudarė pusę Kabulo universiteto studentų, daugiau nei pusę dėstytojų ir didelę dalį mokytojų, gydytojų bei valstybės tarnautojų.

Prisidengęs “gryna, fundamentalistine islamo ideologija“, Talibano režimas pateisino moterų teisių ribojimą. Tačiau islamas savaime nedraudžia moterims dirbti, uždirbti, valdyti savo turtą ar dalyvauti viešajame gyvenime. Dėl šios priežasties daugelis musulmoniškų organizacijų ir religinių lyderių atsiribojo nuo Talibano.

Nuo 2021 m. rugpjūčio Talibanas stojo į kovą prieš Afganistano mergaites ir moteris. Vietoje to, kad padėtų žmonėms, kenčiantiems nuo siaubingų humanitarinių krizių, išsilavinimo ir sveikatos priežiūros stokos, režimas renkasi reguliuoti ir riboti moterų bei visų afganistaniečių teises.

Burka blue: kai drabužis tampa protesto simboliu

Vienas ryškiausių afganistaniečių moterų aktyvizmo ženklų – „Burka Band“. Tai – Afganistano moterų indie roko grupė, susikūrusi Kabule 2002 metais. Visos grupės narės koncertuodavo vilkėdamos mėlynas burkas ir slėpdamos savo tapatybes, taip protestuojant prieš Talibano primestas taisykles ir apsisaugant nuo galimų grėsmių (įdomu tai, kad jų iki šiol ieško Talibano pareigūnai). 2004 m. grupė išleido singlą „Burka Blue“, kuriame ironiškai apdainuojama kasdienė burkos realybė:

My mother wears a burka
My father does it too
I have to wear a burka
The burka, it is blue

The sky over Kabul is also very blue
The blue is from the burka
Burka, burka blue

„Burka Band“ dėka, šviesiai mėlyna afganietiška burka tapo daugiau nei drabužiu. Nors Afganistane ji ilgą laiką buvo laikoma tradiciniu moterų apdaru, tarptautinėje erdvėje mėlyna burka šiandien dažniau siejama su žiauriu moterų teises ribojančiu režimu.

(NE)tradicinė Afganistano burka

Įdomiausia tai, kad šiandien Talibano pamėgta “tradicinė“ burka iš tiesų nėra kilusi iš Afganistano. Veido ir kūno dengimo tradicijos egzistavo dar Senovės Persijoje, kur aukšto statuso moterys viešumoje mėgdavo prisidengti nuo galvos iki kojų. Tai buvo ne religinė, o socialinė praktika – būdas pabrėžti savo privilegiją ir pižonišką padėtį visuomenėje.

Panašių veido apdangalų tradicijų galima rasti ir kai kuriose viduramžių Europos visuomenėse. Šis stilistinis sprendimas laikytas prabanga, kurią sau galėjo leisti tik karališkos šeimos moterys, mat jų veidus reikia apsaugoti nuo varguolių žvilgsnių. Tiesa, likusios kaimietės veido neslėpė (greičiausiai dėl to, kad buvo ubagės).

20 a. pradžioje burka Afganistane tapo ir valstybės reguliuojamu drabužiu. 1903 m. emyras Habibula siekė viešosiose erdvėse aiškiai atskirti religines ir etnines bendruomenes, todėl skirtingoms grupėms buvo priskirtos skirtingų spalvų burkos (baltą burką uždraudė, musulmonėms įsakė nešioti chaki spalvos apdangalą, hinduistėms – geltoną, o kitoms grupėms – pilką). Taip burka tapo ne tik aprangos, bet ir socialinės kontrolės priemone.

Tuo tarpu kitose regiono valstybėse veido apdangalų populiarumas mažėjo. 1936 m. Persijos valdovas Reza Shah uždraudė veido dengimą Irane, o modernizacijos procesai pamažu mažino burkos reikšmę ir kitur. Bet Afganistanas pasirinko kitą kelią – pasiturinčios šalies šeimų moterys burką vis dažniau dėvėjo kaip kuklumo ir statuso simbolį.

Vėliau, atsiradus sintetiniams audiniams ir atpigus gamybai, Kabule išpopuliarėjo lengvo audinio mėlyna burka. Talibano valdymo metais ji virto ne tik tradiciniu drabužiu, bet ir moterų teisių ribojimo simboliu, apie kurį vėliau dainuos „Burka Band“.

Burkos ideologija: mizoginiška ar iš esmės nesuprasta?

Būdama išlepusia Vakarų feministe dažnai pagalvoju apie Afganistano moteris – jų skausmą, atimtas laisves ir tą mėlyną burką, tapusią vienu ryškiausių Talibano režimo simbolių. Būtent apie šį rūbą noriu pasikalbėti plačiau.

Demokratiškame pasaulyje populiaru manyti, kad moters veido dengimas yra mizoginistinis. Burka dažnai vaizduojama kaip nešiojamas kalėjimas – simbolis, rodantis, kad moters buvimas viešumoje yra gėdingas arba pavojingas. Tarsi jos veidas, plaukai ar net rankos būtų tokie viliojantys, kad juos būtina slėpti nuo vyrų.

Daugeliui iš mūsų veidą prisidengusi moteris kelia nejaukumą, nes tai nėra mūsų kultūros dalis. Todėl kartais atsiranda įsitikinimas, kad tokias moteris reikia “išlaisvinti“ ir uždrausti veido apdangalus. Bet tada kyla klausimas – ką mes iš tikrųjų žinome apie šydą ar burką?

Čia man įdomi pasirodė antropologės Lilos Abu-Lughod mintis iš knygos „Do Muslim Women Need Saving?“. Ji kritikuoja Vakaruose paplitusį požiūrį, kad musulmonės moterys yra vienalytė, pasyvi ir nuolat engiama grupė, kurią reikia išgelbėti nuo islamo ir burkų.

Autorė jokiu būdu neneigia, kad musulmonės gali patirti diskriminaciją ar smurtą. Tačiau ji teigia, kad Vakarai dažnai pernelyg supaprastina problemą ir viską aiškina vien religija, ignoruodami istorinius, politinius, ekonominius ir socialinius veiksnius. Jos nuomone, daugelis žmonių burką automatiškai laiko moterų pavergimo ženklu, nors pačios moterys ją gali suvokti labai skirtingai – kaip religingumo, kuklumo, tapatybės ar priklausymo bendruomenei išraišką. Todėl nereikėtų manyti, kad kiekviena burką dėvinti moteris tai daro tik todėl, kad yra priversta.

Burką autorė apibūdina kaip „nešiojamą atskirtį“. Ji pastebi, kad kai kurios moterys ją vertina net kaip priemonę, leidžiančią dalyvauti viešajame gyvenime išsaugant savo bendruomenės suprantamą kuklumą. Kitaip tariant, tas pats drabužis vieniems gali atrodyti kaip siaubinga priespauda, o kitiems – kaip priimtinas būdas būti matomai visuomenėje.

Šydo dėvėjimo praktika egzistavo daugybėje skirtingų istorinių, geografinių ir kultūrinių kontekstų, todėl sunku atrasti vieną teisingą atsakymą. Kaip rašo Abu-Lughod, nereikėtų milijonų musulmonių moterų patirčių sutalpinti į vieną drabužį.

Vis dėlto kita mokslininkė – Marnia Lazreg – su tuo nesutinka. Knygoje „Questioning the Veil: Open Letters to Muslim Women“ ji teigia, kad šydo romantizavimas tampa būdu sušvelninti akivaizdžią priespaudą. Jos nuomone, kai burka akademiškai pateikiama tik kaip kultūrinis pasirinkimas, lengva pamiršti, kad daugybėje vietų moterys ją dėvi ne iš laisvo noro, o todėl, kad kitaip patirtų visuomenės spaudimą, diskriminaciją ar net smurtą.

Man šios skirtingos autorių perspektyvos apie burką pasirodė labai įdomios. Viena vertus, nereikėtų automatiškai manyti, kad kiekviena burką dėvinti moteris yra bėjėgė auka. Kita vertus, naivu ignoruoti faktą, kad kai kuriose visuomenėse moterys neturi realios galimybės pasirinkti. Ir kai to pasirinkimo nėra – problema tampa nebe drabužis, o už jo slypinti prievarta.

Susipažinusios su vakarų feminisčių ideologijomis, musulmonės moterys susiduria su beprotiškai sudėtingu pasirinkimu – išduoti savo kultūrą arba būti savanoriškomis savo pačių priespaudos bendrininkėmis.

Tiesa ta, kad kol feministės ginčijasi dėl burkų, nė viena pusė nelaimi. Akivaizdžios pralaimėtojos yra moterys, atsidūrusios šių diskusijų centre, kuomet pagrindinės jų priespaudos priežastys užgožiamos blaškančiu ginču dėl rūbo. Rūbo, kuris veda mus visas į aklavietę, prieštaraujančią bendram mūsų tikslui – ginti moterų teises.

Grįžtant prie Afganistano…

Šiandien didžiausia Afganistano moterų tragedija nėra mėlyna burka. Milijonai afganistaniečių moterų negali pačios nuspręsti, kaip nori gyventi, mokytis, dirbti, rengtis ir kokį gyvenimą pasirinkti.

Šaltiniai:

Urtė Caspo

Parašykite komentarą