Liepos 3 d. pop karalienė Madonna išleido penkioliktą albumą „Confessions II“. Tai – 2005 m. kritikų išliaupsinto albumo „Confessions on a Dance Floor“ tęsinys. Šios Madonnos dovanos gerbėjams laukiau labiau nei Kalėdų ir nelikau nusivylusi! Mane užbūrė albumo atmosfera, nukelianti į 80-ųjų gėjų klubą, kuriame stipriai sninga, o tu šoki migloje tarp užsikačialinusių metroseksualų, kvepiančių CK „Obsession“ ir Dior „Poison“. Prigrūstoje šokių aikštelėje susilieji su muzika (ir pagaliau pradėjusiais veikt narkotikais), klausai, kaip Madonna šnabžda tau į ausį… Taip, tau ryt skaudės galvą, bet koks skirtumas? Juk mes gyvename vieną kartą, ne du! (filosofas – Žilvinas Grigaitis).
Madonna man yra didžiulis įkvėpimas – net po 47 sėkmingos karjeros metų ji vis dar sugeba iš naujo atrasti save ir kurti muziką, mokančią paliesti šokių aikštelėje liūdinčias sielas.
Taip pat diva ir toliau sėkmingai laužo nupezusius muzikos industrijos standartus. Albumas „Confessions II“ debiutavo su 13 milijonų perklausų, pasiekdamas didžiausią debiutinės dienos rezultatą tarp moterų atlikėjų, savo karjerą pradėjusių 9-ajame dešimtmetyje. „Confessions II“ sėkmė nėra paremta nostalgija – Madonna sugeba išlikti komerciškai aktuali šiuolaikinėje eroje.
Gyvenimą pakeitęs dvasingumas
Šiandien noriu pakalbėti apie Madonnos asmenybę, kūrybą ir labai svarbią jos gyvenimo dalį – dvasingumą. Įdomu tai, kad ji daugiau nei 20 m. studijuoja kabalą – mistinę ir ezoterinę judaizmo kryptį.
2025 m. rugsėjį Madonna nustebino fanus sudalyvaudama vieno populistinio nušvitėlio Jay Shetty tinklalaidėje, kurioje pasakojo apie būsimą albumą ir dvasines patirtis. Kadangi diva išsakė nemažai man surezonavusių protingų minčių – noriu jomis pasidalinti ir su jumis!
„Man dvasinis gyvenimas – turtingas vidinis gyvenimas. Dažnai tikime, kad mūsų vertė pasaulyje priklauso nuo to, ar mus myli, ar sulaukiame kitų pritarimo, kiek turime pinigų, kiek turime gražių drabužių… Tačiau šie dalykai mūsų nedžiugina ir nesuteikia ramybės. Todėl svarbu puoselėti gilų vidinį gyvenimą, gebėti pažvelgti į save ir turėti tam tikrą praktiką – nesvarbu, kokia ji būtų: malda, meditacija ar tiesiog laikas, kurį kasdien skiriate sustojimui ir apmąstymams. Gyvename labai įtemptame ir chaotiškame pasaulyje, kupiname triukšmo bei dėmesį blaškančių dalykų… Nėra ramybės. Nėra tylos. Jaučiamės nejaukiai būdami tyloje su savimi, žvelgdami į savo vidų ir klausdami savęs: kodėl aš čia? Ką aš darau?“, – tinklalaidėje teigė Madonna.
Galvoju, kad lengva jai kalbėt – diva turi šlovę, pinigų, plastinių operacijų ir gėjų pripažinimą… kita pus, visa tai suteikia tik trumpalaikį pasitenkinimą, bet ne vidinę ramybę. Pasak Madonnos, svarbiausia ne tai, kiek pasiekei, ar kiek žmonių tau bučiuoja šikną, o tai, ar kasdien augi kaip žmogus. Ši filosofija atsispindi ir jos naujausiame albume, kuris – tarsi priminimas, kad tikrasis žmogaus pasikeitimas visada prasideda iš vidaus.
Mintys apie kūrybą
Viena svarbiausių Madonnos dvasinių pažiūrų, susiformavusių per kabalos praktiką – suvokimas, kad kūryba yra kažkas, kas ateina PER žmogų, o ne VIEN iš žmogaus.
„Esu indas šviesai, kuria noriu dalintis su kitais žmonėmis. Galiu tai daryti per savo darbą, muziką, santykius – būdama drauge, motina. Aš nesu savo talento savininkė. Esu tik jo valdytoja. Žmonės dažnai skuba girtis: „Tai aš padariau. Tai buvo mano idėja.“ Tačiau iš tiesų jie tiesiog sukūrė sau galimybę tapti laidininkais to, kas yra magija. Kai pradedi per daug viską analizuoti ar svarstyti, kiek to priklauso būtent tau, tas magiškas procesas nutrūksta. Būtent todėl daugelio žmonių karjera būna tokia staigi ir įspūdinga: jie iššauna į viršų, užkariauja pasaulį, padaro didžiulę įtaką masėms, bet tada kažkas nutinka – jie nebegali atlaikyti tos šviesos“, – įsitikinusi pop diva.
„Man teko garbė pažinoti Princą, Michaelą Jacksoną, dailininką Jean-Michel Basquiat. Tai žmonės, kurie tiesiog… skleidė šviesą. Tačiau nemanau, kad jie suvokė pačią transliavimo esmę – kad reikalingi tam tikri apribojimai, tam tikras sąmoningas, juos ant žemės laikantis „siūlas“… Garsūs žmonės mėgsta vartoti narkotikus, tiesa? Kodėl? Nes vartodami rūgštį (LSD), jie tiki transliuojantys šviesą. Bet ši šviesa neturi jokių apribojimų ir būtent tai juos pražudo…“, – pasakojo Madonna.
Judaizme žmogus laikomas dievo partneriu kūryboje. Pasak Madonnos, kai nebevaldai savo ego ir pradedi galvoti, kad esi genialus, tavo kūrybinis srautas išnyksta. Madonnos sutikti nepaprastai talentingi žmonės nesugebėjo išlaikyti šios energijos ir pusiausvyros. Pasak divos, milžiniškas kūrybinis potencialas gali būti labai pavojingas. Ypač tuomet, kai žmogus neturi vidinės disciplinos, nemoka valdyti savo ego – jis gali sudegti.
Kabaloje teigiama, kad dieviškos šviesos negalima priimti be jai tinkamo indo. Jei šviesos per daug – indas dūžta. Tas pats nutinka ir su kūrybine energija. Jeigu bandai ją pasiekti dirbtinai (pvz., su narkotikais), gauni trumpą efektą, kurio tavo psichika neturi jėgų atlaikyti. Tad po kiekvieno staigaus pakilimo ateina griūtis, kurią Madonna laiko „šviesa be jokių apribojimų“.
Broliui skirta atleidimo daina
Madonnos albume yra viena ypatinga daina, skirta mirusiam broliui Christopher Ciccone, kurioje atlikėja kalba apie sudėtingus jausmus ir atleidimą.
Madonną ir jaunesnįjį brolį Christopher Ciccone ilgus metus siejo artimas ryšys. Jis buvo vienas svarbiausių kūrybinių bendražygių Madonnos karjeros pradžioje. Brolis šoko jos pasirodymuose, kūrė scenografiją ir vadovavo koncertiniams turams. Tačiau jų santykiai pašlijo po to, kai 2008 m. Christopheris išleido autobiografinę knygą „Life with My Sister Madonna“, kurioje paatviravo apie sudėtingą Madonnos būdą, asmenines šeimos detales. Knyga įskaudino Madonną – ji jautėsi išduota ir nutraukė su broliu ryšius. Jie nebendravo daugiau nei 15 metų.
Tiesa, daugeliui Christopherio knyga nepasirodė siaubinga ar šmeižianti Madonną. Jis tiesiog atvirai aprašė gyvenimą žymios sesers šešėlyje: „Gimiau kaip savo motinos sūnus, tačiau mirsiu kaip savo sesers brolis.“
Visgi, Christopheriui sunkiai susirgus vėžiu, 2024 m. jiems pavyko susitaikyti – dainininkė padėjo broliui gauti geriausią gydymą, dažnai jį lankė.
„Mano gyvenime buvo dalykų, kai maniau: niekada neatleisiu šiam žmogui... Dabar nebenoriu puoselėti tokių jausmų, nes tai – kalėjimas; negebėjimas atleisti ir gyvenimas nuolat jaučiant nuoskaudą, neapykantą ar trokštant kitam kančios yra nuodai, vėžys. Štai kodėl svarbu rasti būdą atleisti net tiems, kuriuos laikote didžiausiais savo priešais. Ilgą laiką tokiu žmogumi man buvo brolis, mat sunkiausia atleisti tiems, su kuriais jautiesi artimas. Labiausiai tave skaudina tie, kuriuos myli. Ir kai gyvenimas pakrypsta ne taip, kaip tikėjaisi… tas skausmas tampa nepakeliamas… Tu pradedi manyti, kad išsigelbėsi tik puoselėdamas kerštingas mintis ir niekada neatleisdamas“, – tinklalaidėje atviravo Madonna.
Ši, skaudžiai žmogiška Madonnos patirtis liudija, kad tikrasis mūsų augimas prasideda tada, kai sugebame peržengti savo ego. Atleisti – nereiškia pamiršti. Atleidimas reiškia sąmoningą pasirinkimą nebeleisti nuoskaudoms valdyti mūsų gyvenimo. Kabaloje tikima, kad ego maitina pyktį ir keršto troškimą, o atleidimas išlaisvina žmogų nuo šios naštos ir atveria kelią vidinei ramybei. Tad susitaikymas su broliu Madonnai tapo ne silpnumo ženklu, o drąsiu pasirinkimu paleisti praeitį.
„Atrodytų, kad pyktis suteiks tau galios, bet taip nėra. Šie skaudūs jausmai tik slegia, graužia iš vidaus. Tad kai reikėjo atleisti broliui, mano ego bandė išsisukti: „Taip, taip, kada nors tai padarysiu. Paskambinsiu jam, pasikalbėsiu, vėl būsime draugai ar jam padėsiu…“ Galiausiai tai padariau ir man labai palengvėjo – lyg nuo pečių būtų nukritusi sunki našta, lyg būčiau nusimetusi sunkų bagažą ir pagaliau galėčiau tiesiog būti su juo viename kambaryje, laikyti jį už rankos – net jei jis merdėjo – ir sakyti: „Myliu tave ir atleidžiu tau.“ Tai buvo labai svarbu“, – teigė pop scenos ikona.
Galvoju, kad nusprendę susitaikyti pirmiausia atleidžiame sau. Išsilaisvinę iš praeities naštos ir širdį graužiančio pykčio, pagaliau leidžiame sau judėti į priekį.
Pamenu, kai mirė mano tėvas (niekada neturėjome gerų santykių), ilgai svarsčiau, ar važiuoti į jo laidotuves. Gėda pripažinti, bet vis dar pykau ant jo, nenorėjau paleisti šios vienintelės tėvui likusios emocijos. Galiausiai sukaupusi visą drąsą nuvažiavau į laidotuves ir jam pasakiau: „atleidžiu“.
Tą akimirką nuo mano pečių nusirito našta, kurią nešiojausi nuo pat vaikystės dėl mūsų nenusisekusių santykių. Supratau, kad pykdama ant tėvo pati save uždariau į širdgėlos kalėjimą, kuriame savanoriškai sėdėjau daugybę metų. Bet tiesa ta, kad niekam neįdomūs tie kankiniai. Ypač tie, kurie patys renkasi savo kančią.
Taip, atleidimas žeidžia ego. Kartais atrodo, kad jis atima paskutinį motyvą būti teisiam. Tačiau būtent atleidimas iš mažo, įskaudinto žmogeliuko galiausiai užaugina žmogų.
Galbūt todėl Madonnos daina „Fragile“ man skamba ne tik kaip savotiškas atsisveikinimas su broliu, bet ir jautrus priminimas, kad meilė ir atleidimas dažnai ateina tada, kai suprantame, kad laikas – trapiausias dalykas, kurį turime.
Vakarėlis baigėsi (bet mintys lieka)
Albumo „Confessions II“ pabaiga man primena tą akimirką, kai vakarėlis baigiasi. Šviesos užsidega, muzika nutyla, žmonės pamažu išsiskirsto (arba eina išsivemt į tualetą), o tu išeini į lauką įkvėpti gryno oro.
Prie išėjimo sutinki nepažįstamą moterį. Ji ramiai užsirūko cigaretę ir, tarsi pažinotų tave visą gyvenimą, nusprendžia papasakot savo istoriją – apie meilę, netektis, ego, atleidimą ir tai, kas iš tikrųjų žmogų daro laisvą. Jūs atsisveikinat, bet jos žodžiai dar ilgai lieka skambėti tavo galvoje.
Grįžęs namo supranti, kad taip… vakarėlis baigėsi, bet tikroji tavo gyvenimo kelionė tik prasidėjo. Jos startas – tavo paties viduje, o finišas? Jaudinančiai neprognozuojantis, bet jauti, kad viskas bus gerai. Kartais tu bandai tą baliuje sutiktą moterį surasti, prisiminti jos veidą, tačiau galiausiai imi abejoti, ar ji apskritai egzistavo… O gal tą naktį kalbėjaisi ne su moterimi… Gal tai buvo Dievas???
Žodžiu, MYLIU TAVE, MADONNA!
ŠALTINIAI:
Urtė Caspo 
Parašykite komentarą