Urtė Caspo

Didžiosios Deivės mitas – simbolinis pasakojimas apie žemę, kaip gyvą, moterišką būtybę, kuri – gyvybės kūrėja, maitintoja, saugotoja, o kartais ir naikintoja.

Šiuo mitu susidomėjau rašydama savo magistro darbą, kuomet netikėtai atradau lietuvių kilmės archeologę ir antropologę, archeomitologijos pradininkę Mariją Gimbutienę. Nuo to laiko tiesiog NEGALIU apie jį užsičiaupti.

Mokslo ikona Marija Gimbutienė

Marija Gimbutienė buvo viena garsiausių Lietuvos mokslininkių. Ji gimė 1921 m. Vilniuje, vėliau gyveno Kaune, studijavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, o po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Vokietiją ir JAV. Dėstė Kalifornijos ir Los Andželo universitetuose, buvo tarptautiniu mastu pripažinta mokslininkė. Gimbutienės darbai laikomi reikšmingu indėliu į feministinės archeologijos ir lyčių studijų sritis.

Ją ypač išgarsino Senosios Europos ir Didžiosios Deivės teorijos. Gimbutienė tikėjo, kad prieš indoeuropiečių atėjimą Europoje egzistavo taiki, žemdirbiška kultūra, kurioje svarbų vaidmenį turėjo moters ir deivės simbolika. Šios idėjos įkvėpė dalį feminisčių ir neopagoniškų judėjimų, nors kai kurie archeologai jas vertino prieštaringai (greičiausiai todėl, kad buvo heiteriai).

Taip pat ji tyrinėjo baltų kultūrą, mitologiją ir priešistorę. Apie šią mokslo superžvaigždę labai įdomią knygą parašė dr. Rasa Navickaitė. Nuoširdžiai rekomenduoju ją perskaityti!

Didžiosios Deivės mito atsiradimas

Pasak M. Gimbutienės, Didžiosios Deivės mitas atsirado priešistorės Europoje, kai pirmykštės bendruomenės garbino moteriškos prigimties dievybes, simbolizavusias gyvenimo ciklą, vaisingumą ir harmoniją su gamta.

Tyrinėjusi neolito ir bronzos amžiaus Europos archeologinius radinius, mokslininkė suformulavo hipotezę, kad šios kultūros deivę garbino kaip gyvybės teikėją ir visos kūrinijos šaltinį. Paprastai tariant, kadaise visa ko valdovė buvo MOTERIS.

Didžiosios Deivės visuomenės principai

O dabar trumpam įsivaizduokite, kad esame Didžiosios Deivės visuomenės nariai. Gyvename pasaulyje, kuriame žmogus nėra gamtos valdovas, o tik jos dalis – taip pat kvėpuojanti, auganti ir priklausoma nuo žemės kaip ir visi kiti gyvi padarai. Žemė mums atrodo ne kaip išteklius, kurį reikia užkariauti, bet kaip gimdanti ir maitinanti būtybė, verta pagarbos ir dėkingumo.

Kasdienybėje nuolat jaučiame gamtos ritmą: metų laikų kaitą, sėjos ir derliaus ciklus, gimimo, augimo, mirties ir atgimimo ratą. Šie ciklai tampa mūsų švenčių, ritualų ir pasaulėžiūros pagrindu.

Didelę reikšmę teikiame moteriškam pradui – motinai, gimdytojai, gyvybės saugotojai. Deivė mums simbolizuoja vaisingumą, išmintį, apsaugą ir ryšį su žeme.

Bendruomenėje mums svarbiausia ne valdžia ar konkurencija, bet tarpusavio pagalba ir išteklių dalijimasis. Moterys ir vyrai suvokiami kaip vienas kitą papildantys, o ne kovojantys dėl viršenybės. Konfliktus sprendžiam taikiai, nesibušavojam nes karas nelaikomas garbės ar galios įrodymu (greičiausiai todėl, kad dar nebuvom sugalvoję patriarchato).

Mus supantis pasaulis pilnas šventumo: medžiai, upės, akmenys, kalvos ir gyvūnai turi dvasią, todėl su jais elgiamės pagarbiai, tarsi su gyvais bendruomenės nariais.

Kasdienybėje nuolat jaučiame gamtos ritmą: metų laikų kaitą, sėjos ir derliaus ciklus, gimimo, augimo, mirties ir atgimimo ratą. Šie ciklai tampa mūsų švenčių, ritualų ir pasaulėžiūros pagrindu.

Didelę reikšmę teikiame moteriškam pradui – motinai, gimdytojai, gyvybės saugotojai. Deivė mums simbolizuoja vaisingumą, išmintį, apsaugą ir ryšį su žeme.

Visi geri dalykai linkę baigtis…

Skamba magiškai, ar ne? Tiesa, visi geri dalykai linkę baigtis, tad ir šiam idiliškam pasauliui netrukus atėjo pabaiga.

Didžiosios Deivės mitas pradėjo nykti maždaug nuo 3-4 tūkstantmečio pr. Kr., kai į Europą ėmė sparčiai skverbtis karingos patriarchalinės indoeuropiečių kultūros, kilusios iš Eurazijos stepių. Neužilgo susiformavo išankstinis nusistatymas prieš buvusį pasaulietiškumą, o kartu ir deivės bei viso to, ką ji įprasmino, atmetimas.

Šių kultūrų plėtrą lėmė tai, kad ankstesni taikūs moteriškumo simboliai ir Didžiosios Deivės mitas buvo užgožti – prasidėjo hierarchiškai struktūruotų visuomenių ir patriarchalinių religijų laikotarpis. Taip religija, susieta su vyriškuoju dievo įvaizdžiu, stiprino patriarchatą ir slopino moterų kūrybinę galią. Juk vyras negali būti gyvybės kūrėju – jam reikėjo susigalvoti dievų, kad tokiu taptų.

Pasak prancūzų filosofės Simone de Beauvoir, Didžiosios Deivės kultas, egzistavęs prieš vyrų dievų dominavimą, išreiškė savo moterišką galią per giminės pratęsimą, gamtos ciklus ir mirtį. Moteris buvo garbinama už tai, kad kūrė gyvybę. Paplitus patriarchalinėms idėjoms, jos vaidmuo buvo sumenkintas ir šis pokytis ženklino moterų pavaldumo vyrams epochą, kuri tęsiasi iki šiol.

Didžiosios Deivės mitas puikiai iliustruoja pasikeitusį visuomenės požiūrį į moterį – iš dieviško prado ji buvo nustumta į pasyviai egzistuojantį antraeilį, pavaldų vyrų pasauliui.

Nuo altoriaus nustumta deivė pamažu traukėsi į miškų gelmes ir kalnų viršūnes, kurių pasakojimuose bei tikėjimuose iki šiol gyvena. Kuriančiųjų žmonių pasaulyje ji veikia tarsi povandeninė srovė.

„Negi manote, kad įmanoma, jog po šitiek metų ir tūkstantmečių kintančių pavidalų ir sąlygų ji dabar nesugebėtų savo dukroms pranešti, kas jos yra?“, – apie Didžiosios Deivės nesunaikinamumą pozityviai svarstė JAV mitologas, Gimbutienės draugelis Joseph Campbell.

Šiuolaikinėje literatūroje Didžiosios Deivės mitas atgimė Clarissa Pinkola Estés knygoje Bėgančios su vilkais, Jurgos Ivanauskaitės romane Ragana ir lietus, Margaret Atwood distopiniame romane Tarnaitės pasakojimas ir t.t.

Didžiosios Deivės mitą pakeitusi Vyro Medžiotojo istorija

Vystantis žmonių gebėjimui valdyti aplinką, vyrai perėmė funkcijas, kurios anksčiau buvo siejamos su mistine gamtos ir moters galia. Kartu formavosi Vyro Medžiotojo mitas, kuriame vyriškumas buvo siejamas su karu, agresija ir gebėjimu aprūpinti bendruomenę.

Užkariaudami svetimą grobį, jie praturtina ir savo gentį. Tai reiškia jų egzistencijos plėtimą, atsivėrimą pasauliui, paverčiant vyrą vieninteliu transcendencijos įsikūnijimu. Taip, pamažu įdarbinant savo patirtį, nugalėjo vyriškas pradas ir medžiotojas.

Netgi drąsiai stodamas į kovą su žeme žmogus ją įveikia kaip darbininkas. Būtent jis, naudodamas įrankius, o vėliau ir ginklus, išaugina derlių, kasa kanalus, drėkina arba sausina laukus, tiesia kelius, stato šventoves. Įrankių pagalba kurdamas nauja, jis kuria pasaulį, pavaldų sau.

Tapęs medžiotoju vyras iš esmės tapo ne kūrėju, o parazitu. Vyro medžiotojo santykis su gamta buvo smurtinis, destruktyvus ir grobuoniškas, kas smarkiai prieštaravo moters kurtiems ryšiams su ja.

Bumbant dėl sugriauto Didžiosios Deivės mito, svarbu pripažinti, kad žmonija nebūtų išgyvenusi be medžiotojo produktyvumo – be įrankių, ginklų ji greičiausiai būtų sustojusi primityvios civilizacijos stadijoje.

Bet patriarchalinės idėjos prievartą ir dominavimą iškėlė į ideologinį lygį, padėjusį pamatą vyro smurtiniams santykiams su gamta, o vėliau ir su kitais žmonėmis.

Ginkluotų žmonių santykiai iš esmės tampa grobuoniški. Medžiotojai gali pasisavinti gyvybę, bet jos sukurti – ne. Visi tolimesni istoriniai medžiotojo santykiai su gamta grįsti pasisavinimu ir palaikomi ginklu, kaip prievartos priemone.

Medžiotojas dominuoja prieš gamtą. Šis patriarchato triumfas nebuvo nei atsitiktinumas, nei brutalios revoliucijos padarinys. Nuo pat žmonijos pradžios biologiniai vyriškosios lyties panašumai leido vyrams vieniems įsitvirtinti kaip nepriklausomiems subjektams ir jie tos privilegijos neatsisakė. Nors kadaise jų egzistencija iš dalies patyrė susvetimėjimą, užgožtą Didžiosios Deivės mito, vėliau jie ją atsikovojo, moteriai palikę vaidinti kitos vaidmenį.

„Ją pražudė tai, kad netapusi darbininko / medžiotojo bendražyge, ji buvo išstumta. Vyras nepripažino jos kaip panašios į save, nes ji dirbo ir mąstė ne taip kaip ji <…>. Nuo to momento, kai vyras liovėsi laikyti ją sava, kai ji pavirto jam kita, jis galėjo tapti tik jos engėju”, – patriarchalinį moters nuvertinimą apibūdino filosofė Simone de Beauvoir.

Reziumuojant…

Didžiosios Deivės mitas ir jį pakeitęs Vyro Medžiotojo mitas vaizduoja du visiškai skirtingus žmogaus santykio su pasauliu modelius. Deivės pasaulyje žmogus buvo suvokiamas kaip gamtos dalis – gyvybės kūrimas, bendrystė, cikliškumas ir pagarba žemei laikytos svarbiausiomis vertybėmis. Tuo tarpu Medžiotojo mitas iškėlė galią, kontrolę, užkariavimą ir dominavimą: vyras tapo aktyviu pasaulio valdovu, o moteris bei gamta – tuo, ką galima valdyti ir pasisavinti.

Šis virsmas pažymėjo patriarchalinės pasaulėžiūros pradžią, nulėmusią ne tik moters nuvertėjimą, bet ir smurtinį žmogaus santykį su aplinka.

Šaltiniai:

• Beauvoir, S. de. 2022. Antroji lytis, Margi Raštai, Vilnius.
• Campbell, J. 2024. Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys. Tyto Alba, Vilnius.
• Gimbutas, M. 1989. The language of the goddess: unearthing the hidden symbols of western civilization. Harper & Row, San Francisco.