Urtė Caspo

Apie estetinę chirurgiją ir feminizmą

Nuo pat paauglystės žinojau, kad ateityje, kai suaugsiu ir tapsiu turtinga (vis dar nesu, alio??), prisipūsiu lūpas ir nusisiurbsiu lašinius. Mano kūnas – mano pasirinkimas ir aš su juo darysiu ką tik noriu. Ačiū dievams, kad dabar, pagaliau išsivysčius mano priekinei smegenų skilčiai, pradėjau suvokti, koks tai buvo pezalas! Dėl nepasitikėjimo savimi ir kritinio mąstymo trūkumo, durnoje urtiškoje galvoje skalpeliais ir injekcijomis normalizavau savo išvaizdos modifikavimą plastinės chirurgijos būdu.

ĮSPĖJIMAS

Prieš pradėdama savo pamąstymus, noriu pabrėžti, kad nekritikuoju ir jokiu būdu neteisiu žmonių, pasidariusių kosmetinių, plastinių ar kitokių operacijų. Taip pat nebumbu ant grožį kuriančių specialistų ar gydytojų. Neturiu jokių asmeniškumų prieš nieką ir dalinuosi tik savo požiūriu, kuris laikui bėgant pradėjo keistis. Viliuosi, kad mano mintis priimsite atvira širdimi (ir kitomis strateginėmis vietomis).

Šis puslapis skirtas ne tam, kad aiškinčiau jums ką daryti. Aš tiesiog noriu visoms divoms pasiūlyti kitą perspektyvą.

Procedūrų normalizavimas

Nors anksčiau buvau už lūpų putlinimą ir pati jo norėjau, bėgant metams pradėjau svarstyti, kad tai yra visiškai perteklinis dalykas. Bet kapitalistinėje visuomenėje, kuri milijardus uždirba iš moterų nesaugumų ir nepasitikėjimo savimi, ši procedūra tapo pavojingai normalizuota. Dabar tai finansiškai įkandama „ai, gal kada nors…“ procedūra, kuri neva greitai padės geriau pasijusti dėl savo išvaizdos. Bet ar tikrai? Ir ar ilgam?

Pasirinkimo feminizmas

Eilinį kartą prieštaraudama sau galėčiau pasakyti: „Urte, žmonės turi teisę su savo kūnu daryti ką tik nori“. TIKRAI TAIP! Juk apie tai kalba pasirinkimo feminizmas – individualistinė perspektyva, teigianti, kad bet koks moters pasirinkimas yra feministinis vien todėl, kad ši jį pasirinko.

Tačiau čia svarbu pažvelgti plačiau ir paklausti savęs: kodėl mes taip dažnai galvojame apie tai, kaip patobulinti savo išvaizdą? Kodėl tiek daug mūsų troškimų sukasi aplink estetinę chirurgiją, injekcijas ir nuolatinį savęs koregavimą?

Frazė „Mano kūnas – mano pasirinkimas“ čia tampa ideologijų įkaite. MANO KŪNAS – MANO PASIRINKIMAS, todėl aš pasiputlinsiu lūpas. MANO KŪNAS – MANO PASIRINKIMAS, todėl pasididinsiu papus.

Nemanau, kad reikia stigmatizuoti grožio procedūras, bet privalome apie jas kalbėti kritiškiau. Jeigu moterims ir vyrams operacijos padeda pasijausti geriau – aš džiaugiuosi už juos. BET mes privalome savęs paklausti: kodėl nosies, lūpų, papų patobulinimas mus verčia jaustis gražesnėmis, labiau pasitikinčiomis savimi ir pagaliau vertomis meilės? Ar ištiesinusios nosį ir susidėjusios papus mes tapsime pasitikinčiomis savimi divomis? O gal mums tiesiog palengvės dėl to, kad pagaliau atitiksime tam tikrus, opresyvius grožio standartus?

Iris Marion Young rašė, kad patriarchalinės sistemos dažnai pateikia kūno disciplinavimą kaip laisvę ir saviraišką, nors iš tiesų tai gali būti socialinės kontrolės forma. Todėl feministinė kritika klausia ne tik „ar moteris pasirinko?“, bet ir „kokiomis sąlygomis tas pasirinkimas tapo pageidaujamas, apdovanojamas ar net būtinas?“

Kritika grožio chirurgijai

Kol nekritikuojame plastinės chirurgijos, tol nesigiliname į platesnės problemos esmę. Kodėl mažesnė nosis laikoma gražesne už didesnę? Kodėl didelė krūtinė yra geidžiamesnė už mažus papus? Kodėl kosmetinės procedūros mums taip lengvai prieinamos ir ar gauname pakankamai švietimo apie jų rizikas?

Taip pat svarbu nepamiršti, kad tam tikri grožio standartai susiję su eurocentrizmu, rase, lytimi ir klase. Botoksas, filleriai ir operacijos dažnai tampa statuso simboliu – jei gali sau tai leisti, vadinasi, esi „susitvarkiusi“, prisižiūrinti ir sėkminga. O ne kokia baisi, apsileidusi ubagė. 

Gyvename pasaulyje, kuriame negana būti tiesiog natūraliai gražia. Mums kalama į galvą, kad turime tapti dar gražesnės, geresnės, tobulesnės, kol galiausiai persistengiame – ir tada ta pati visuomenė pradeda mus kritikuoti šaukdama, kad „natūralumas yra jėga“.

Jeigu save keiti tam, kad pasiektum tam tikrą grožio idealą, aš nuoširdžiai tikiu, kad tas idealas beveik visada bus susijęs su vyrišku žvilgsniu. O pasiryžimas rekonstruoti savo kūną dėl grožio tampa kompromisu su sistema, kuri moterims nuolat kartoja, kad jų natūralus kūnas nėra pakankamai tobulas ir gražus.

Kas čia renkasi ką?

Filosofė Simone de Beauvoir knygoje „Antroji lytis“ rašė: „Moterimi ne gimstama, o tampama“ („One is not born, but rather becomes, a woman”). Šią mintį interpretuoju taip: moteriškumas dažnai formuojamas socialinių sistemų, o ne gamtos.

Grįžkime prie „mano kūno – mano pasirinkimo“… turime savęs paklausti, iš kur tas pasirinkimas kyla? Ir kam jis iš tiesų yra naudingas pasaulyje, kuriame grožio industrija mokina moteris kritiškai stebėti ir vertinti save?

Kartais tai, ką laikome saviraiška ar laisve, tėra gerai užmaskuotas patriarchalinis modelis. Pasislėpęs jis žvengia iš moters, kuri save prižiūri, badauja, koreguoja, depiliuoja ir disciplinuoja naiviai manydama, kad tai yra tik jos autentiška saviraiška. Bet tiesa ta, kad mūsų troškimus formuoja kultūra, moters vertę pirmiausia siejanti su jos geidžiamumu ir jaunyste.

Tokiu būdu kūno kontrolė persikelia iš išorės į vidų: moterys pačios ima save stebėti vyrų akimis, o skausmas, diskomfortas ir nuolatinis nepasitenkinimas savimi normalizuojami kaip „rūpinimasis savimi“.

NESAKAU, kad dėl to moterys negali mėgautis estetika. Tačiau būdama pynda feministe svarstau: kiek mūsų grožio troškimų gimsta iš mūsų pačių, o kiek – iš sistemos, kuri nuo vaikystės moko moterį būti matoma, vertinama ir mylima pirmiausia per savo išvaizdą? 

Būsi laiminga tol, kol turėsi pinigų operacijoms

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad estetinės procedūros ar operacijos gali trumpam padidinti pasitikėjimą savimi. Tačiau šis pasitikėjimas dažnai tampa priklausomas nuo galimybės nuolat koreguoti savo išvaizdą. Kuo labiau žmogus įsitraukia į savęs tobulinimą, tuo daugiau savyje pradeda matyti trūkumų. Todėl ir atsiranda reiškiniai, kai veidas nuo perteklinių procedūrų tampa nebeatpažįstamas, nenatūralus ar išburkęs.

Egzistuoja visa industrija, lobstanti iš moterų nesaugumų. Jos storos, jos baisios, jų papai ir lūpos per mažos, jos nebus geidžiamos. O tie natūralūs senėjimo procesai??? KOŠMARAS, išėjai iš galiojimo, senute – dabar jau niekam nebūsi patraukli ir niekas tavęs nemylės.

Jei šios procedūros iš tiesų skirtos moterų savivertei ir meilei sau, kodėl iš jų pirmiausia pelnosi industrija, o pačios moterys dažnai lieka įstrigusios nuolatinio nepasitenkinimo ir NEmeilės sau cikle?

Lūpų putlinimas – medicininis BDSM?

Mergina vardu Clio socialiniame tinkle „TikTok“ pasidalino mintimi, kad lūpų putlinimas botoksu, hialuronu ir panašiomis medžiagomis jai primena medicininį BDSM. Pasak jos, pornografijos paveiktame pasaulyje moters burna turi stiprią seksualinę potekstę, todėl ją didinant ir paryškinant moterys dar labiau seksualizuojamos.

Yra toks šlykštus seksistinis posakis: „Moteris turi būti matoma, bet negirdima“. Turint didžiules, nenatūraliai atrodančias, tarsi bičių sugeltas lūpas, pasidaro sunkiau kalbėti (atkreipkite dėmesį į populiariausius pasaulio ir Lietuvos influencerius, kurie po visų procedūrų pradeda švepluoti, šnekėti velkant žodžius. Injekcijų gausa tiesiogiai veikia jų kalbą). Tas pats ir su botoksu – savanoriškai paralyžiuodamos savo veido raumenis moterys nebegali daryti mimikų, fiziškai reikšti emocijų ir jausmų. Tas pats vyksta ir su botoksu: paralyžiuodamos veido raumenis moterys fiziškai apriboja savo emocijų išraišką.

Clio svarsto, kad po skaudžių adatinių procedūrų gijančios lūpos – savotiškas medicininis kankinimas, ritualizuoto skausmo forma. Putlinančius birzgalus leidžiančioje adatoje ji įžvelgia falinį simbolį – patriarchalinės kontrolės metaforą. Man tai pasirodė labai įdomi idėja! Grožio procedūros dažnai normalizuoja skausmą kaip „natūralią grožio kainą“. Ypač tada, kai jos atliekamos ne dėl sveikatos, o dėl spaudimo atrodyti jaunai, seksualiai ir geidžiamai.

GANA tų kompleksų! Ir be jų turiu ką veikt…

Noriu grįžti į paauglystę, kai jaučiausi negraži ir desperatiškai bandžiau atitikti visus grožio standartus vien tam, kad kažkam patikčiau. Vietoje to, kad bandyčiau patikti sau, sukau galvą, kaip patikti kažkokiam keliais metais vyresniam blusiui amžinai riebaluotais plaukais.

Badavau, keičiau antakių formas, svajojau apie estetinę chirurgiją, kuri ištrins mano trūkumus ir pagaliau padarys mane gražia. Nuolat fantazavau apie tą pasakose aprašytą bjauriojo ančiuko virtimo į gulbę momentą.

Taip elgiausi todėl, kad patriarchalinėje visuomenėje gražiems žmonėms gyventi lengviau. Grožis yra, buvo ir bus visas duris atidaranti privilegija, o aš pavargau kasdien stengtis mokėdama „baisuoklės mokestį“.

Visgi dabar suprantu, kad nebenoriu leisti patriarchatui diktuoti, dėl kokios savo kūno dalies turiu kompleksuoti. Mano gyvenimas pilnas knygų, įdomių žmonių ir širdžiai mielų hobių. Nebenoriu švaistyti savo brangaus ir labai riboto laiko galvodama tik apie savo kompleksus, kuriuos neva ištaisysiu atiduodama visus savo pinigus (ir paskutinius triusikus) bei skriausdama save.

Taip, šiame gyvenime nesu supermodelis Bella Hadid. LABAI GAILA. Bet aš turiu teisę egzistuoti ir gyventi pilnavertį gyvenimą nesigėdydama dėl savo išvaizdos. Mano vertė nesusijusi su tuo, ar lygi mano nosis ir kokio dydžio mano subinė. Aš nebenoriu keisti savęs dėl svetimų akių žvilgsnio.

Gal nebenorėkim kartu??

ŠALTINIAI:


Urtė Caspo

Parašykite komentarą