Klišinė romantinių knygų herojė ir jos problemos

Žinote, esu paprasta mergina su įprastu ir niekam neįdomiu gyvenimu. Kiekvieną rytą aš religiškai valgau sveiką avižinę košę su chia ir linų sėmenų sėklomis su viltimi, kad vieną dieną šitas košės, turinčios vėmalų išvaizdą (skonis ir panašus), valgymas man duos naudos ir aš pagaliau tapsiu liekna legenda. Kol kas taip nenutiko, bet neprarandu vilties, nes esu optimistė arba žmogus, neskiriantis savo susikurtų iliuzijų nuo realaus pasaulio, kas yra vienas ir tas pats. Aš pareigingai einu į sporto salę, kurioje 4-5 kartus per savaitę po dvi valandas prakaituoju, bandydama apsimesti, kad esu geresnė už visus, nes naikinu riebalines palendricas, kurios netyčia atsirado dėl netikėtai į mano burną po šeštos valandos vakaro patekusių kruasanų su migdoliniu įdaru ar pusės dėžutės ledų (gal ir visos dėžutės, bet čia jau ne jūsų reikalas…). Tada aš veikiu niekam neįdomius darbus, šimtą kartų į dieną savo senam šuniui į sausas akis sulašinu vaistų, panaršau „Asos“ ieškodama naujų rūbų nepaisant to, kad dabar vos savo spintą uždarau ir vėlai vakare, kaip ir visos normalios moterys, atsiverčiu literatūrinės pornografijos knygas ir su didžiuliu malonumu jas skaitau.

Literatūrinės pornografijos arba kaip aš mėgstu sakyti „aukštos meninės vertės literatūros“ skaitymas man – neatsiejama gyvenimo ir asmenybės dalis, apie kurią šneku daug ir garsiai (socialiniame tinkle „Instagram“ kiekvieną ketvirtadienį vis apžvelgiu po naują literatūrinės pornografijos šedevrą, kurį pozityviai vertina mano kolegės knygų griaužikės). Nors anksčiau gėdijausi skaitinių, kurių 50% istorijos sudaro pornografinės scenos, bet galiausiai pasitarusi su protingiausiu žmogumi pasaulyje (savimi) priėjau prie išvados, kad skaitydama šlamštą aš jokio nusikaltimo prieš žmoniją nedarau, žmonių nežudau, piniginių machinacijų nevykdau, ekologinės katastrofos nesukeliu, tad koks kieno skirtumas ką aš, jauna (kol kas) ir nepriklausoma moteris, darau laisvalaikiu?!?! Kol koks vargšelis bando perskaityti Dostojevskio „Idiotą“, aš skaitau apie ubagę panelę, kurią netikėtai įsimyli ir pagrobia mafijozas milijardierius ceo alfa patinas su grotelėmis ant pilvo ir didžiuliu baklažanu (ne apie daržovę kalbu, jeigu ką 😉) kelnėse, tad kas iš mūsų skaitydamas išlošia daugiau!?! Įtariu, kad aš, bet Dostojevskio fanai to niekada nepripažins.

Kad ir kokia užsidegusi literatūrinės pornografijos skaitytoja būčiau, mane neretai suerzina šios šlamštinės literatūros knygų autorės ir jų sukurtų pagrindinių herojų – moterų atvaizdavimas bei jo klišės. Tad šiandien apie tas klišes kaip tikra (nelabai) feministė, norėčiau pasibėdavoti ir papasakoti plačiau.

Prieš pradedant bėdų turgų noriu jums priminti, kad jau esu parašiusi panašią rašliavą apie tobulus vyrus literatūrinės pornografijos knygose, kurią rasti galite paspaudę ČIA.

Amžinai pilka pelytė

Šlamštą skaitančios ikonos sutiks, kad dažniausiai literatūrinės pornografijos knygose pagrindinės veikėjos vaizduojamos kaip pilkos pelytės su menka saviverte, kurios kažkokiu magišku būdu sugeba spinduliuoti savo natūraliu grožiu, kurį įvertins su jomis gatvėje netikėtai susidūrę ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėję alfa patinai ceo milijardieriai. Jos gyvenime nenaudos jokios pudros, bronzanto ir nepažins antakių laminavimo malonumų. Merginoms iš knygų tereikia savo didžiules akis lengvai padažyti tušu, patepti putlias lūpas blizgiu ir voila! Juk jos ir taip gražios, laimėjusios genų loteriją ir tobuliausius skruostikaulius, kuriuos asmeniškai išskaptavo pats Mikelandželas, tad kam apsikrauti?? (ir taip, aš mirštu iš pavydo su savo žiurkėno žandais)

Suprantu, kad knygų autorės dažnai bando susitapatinti su savo skaitytojomis ir sukurti joms iliuziją, kad ir pilkos pelytės gali užkariauti milijardierių ceo alfa patinų širdis, bet tuo pačiu mums bandoma įrodyti, kad pagrindinės veikėjos natūralus grožis, gyvenime nešienauti antakiai ir kosmetologės kabineto nematęs veidas alfa patinui milijardieriui, miegojusiam su gražiausiomis pasaulio moterimis ir susitikinėjusiam su karščiausiais supermodeliais, yra pats geidžiamiausias dalykas.

Lyg pilkos pelytės sindromo būtų negana, autorės dažnai savo knygose mėgsta pašaipiai aprašinėti kitas moteris, kurios, priešingai nei pagrindinė veikėja, rūpinasi savo išvaizda, dėvi makiažą, yra susipažinusios su ponu botoksu ir vieną vasarą Turkijoje susidėjo baltus dantis, šviečiančius tamsoje. Žiūrėdama į savo išvaizda besirūpinančią moterį, pagrindinė veikėja su ja lyginsis ir stebėsis, kad nepažįstamosios įdėtos pastangos yra kažkokia anomalija ir kad ji taip gyventi negalėtų, nes yra „ne tokia kaip visos merginos“.

Dėka įvairių idiotiškų socialinių konstruktų, mes, moterys, tarsi esame „įpareigotos“ atrodyti patraukliai ir taip, kad kažkam patiktume nepaisant to, kad dažnai tame procese nepatinkame pačios sau. Mūsų grožis – skaudus ir daug kainuoja. Kas mėnesį mes depiliacine juosta plėšdamos ūsus virš lūpų (apie tas, kurios ant veido kalbu) rėkiam kaip skerdžiamos kiaulės, o vardan lieknos talijos darydamos 50-tą atsilenkimą baigiam paskęsti savo prakaito klane ir tai TIK PRADŽIA!!! Mums, garbingoms vaginos savininkėms, gyvenimas jau ir taip nėra lengvas. Dėka savo chromosomų, dėl kurių negimusios vyrais šiame išskirtinai vyrams sutvertame ir pritaikytame pasaulyje stipriai pralaimėjome, turime nuolat save kankinti tam, kad atitiktume neadekvačius grožio standartus, tad bent jau galėtume viena kitą palaikyti ir nemenkinti.

Aš visuomet laikausi vienos urtiškos taisyklės – NIEKADA viešai nekritikuoti kitos moters / merginos išvaizdos. Žinoma, nesu šventuolė ir kartkartėmis savo draugei ant kokios mane sunervinusios pyndos kažką užvemiu, bet tai niekada neišeis į viešumą, nes moterų žeminimo joje, ir ypač mūsų socialinių tinklų erdvėje, jau ir taip yra per daug. Šią taisyklę puikiai papildo dar viena – negalima komentuoti žmogaus išvaizdos, jei jis negalėtų jos pataisyti per penkias minutes, tad visi veido bruožai, svoris, ūgis ir kiti fiziniai „trūkumai“ atkrenta ir nebelieka ko apkalbėti.

Amžinai ubagė

Dar viena žanro klasika – pagrindinė literatūrinės pornografijos knygos veikėja būtinai bus ubagių ubagė (net ubagų karaliui Šustauskui nušluostytų nosį savo ubagiškumu), našlaitė, neturinti pinigų net duonos kepalui ar Latte macchiato su migdolų pienu. Juk jeigu nesi ubagė, tai kaip tave įsimylės milijardierius alfa patinas ceo!!?! Ši klišė taip pat skirta visoms ubagėms skaitytojoms (tarp jų ir man), slapta svajojančioms, kad vieną dieną į jų duris pasibels seksualus gražuolis milijardierius (pareiškęs, kad vardan meilės pasidalins savo turtais) ir jos galės mesti savo depresiją varantį ofisinį darbą, pilkesnį už cepelinus iš „Bernelių užeigos“. Turiu pripažinti, kad aš taip pat esu linkusi pasiduoti turtingo bičo fantazijoms ir nieko blogo tame nematau. Tai byloja mano manifestacijos „Google Keep“ užrašinėje, kurios viliuosi, kad vieną gražią dieną taps realybe:

Amžinai nekalta

Vienas svarbiausių, skausmingai klišinių literatūrinės pornografijos herojės asmenybės bruožų – NEKALTYBĖ. Jos seksualinio gyvenimo neturėjimas paprastai bus didžiulis minusas, dėl kurio šiai labai gėda. Ir tada, vieną gražią dieną, į jos lovą atsiguls milijardierius alfa patinas, permiegojęs su daugiau nei puse šios planetos moterų populiacijos. Jis atims jos nekaltybę, kurią laikys GERIAUSIA dovana ir sakys, kad dar gyvenime lovoje taip gerai nebuvo kaip su ta nepatyrusia mergina (MELUOJA IR NERAUDONUOJA). Mąstau, kodėl mums vis dar svarbus tas mistinis nekaltybės šlovinimo kultas?!?! Jau net nekalbu apie tai, kad knygose niekas nerašo apie asmeninę higieną po lytinių santykių ar elementariausią nuėjimą į tualetą tam, kad išvengtum šlapimtakių infekcijos. Tai yra tikrasis literatūrinis taboo, neaprašoma mistika, niekam neįdomios paraštės.

Dar norėčiau pastebėti, kad alfa patinas milijardierius ceo būtinai kažkada paprašys JAU kaltos savo mylimosios analinio. Motyvas? „Aš noriu, kad tu man priklausytum per visus galus“. LITERALIAI. Žinote, aš tikiu, kad kažkokią dalį savęs reikia pasilikti TIK sau ir man ta dalis bus subinė ❤. Nuoširdžiai nesuprantu analinio šlovinimo ir to, kaip romantiškai jis aprašomas literatūrinės pornografijos knygose. Analinis pagrindinei veikėjai nutiks labai netikėtai, kas yra absoliučiai nelogiška ir peržengia fantastinės literatūros ribas. Visgi, turiu pasidžiaugti ir pastebėti, kad analinio ypatybes ir pasiruošimus detaliau ir tikroviškiau linkę aprašyti LGBTQ+ autoriai, kuriuos myliu ir labai gerbiu.

Amžinai dėl JO pasikeis

Literatūrinės pornografijos šedevruose pagrindinė veikėja, patekusi į milijardieriaus ceo alfa patino gyvenimą, neužilgo pradeda keistis. Ji pakeis savo pilkus skarmalus iš „H&M“ į prabangius gučius ir versačius, kainuojančius tiek, kiek pusė mano buto. Ji pakeis savo šukuoseną, nusidepiliuos tą bebrą sau tarp kojų ir į piniginę įsidės milijardieriaus ceo banko kortelę su milijardais, paruoštais jai išleisti (pavydžiu). Tokiu atveju skaitydama visada iškeliu klausimą – o kaip dėl jos pasikeitė JIS? Ką jis paaukojo, atidavė? Dažnai iš vyro pusės tai bus atsisveikinimas su palaidu gyvenimo būdu ir savo noru priimta monogamija. BANALU.

Amžinai JĮ pataisys

Didžiulė problema, kurią neretai pastebiu literatūrinės pornografijos ar šiaip ROMANTINĖS literatūros knygose yra smurtinių santykių romantizavimas. Tai yra siaubinga problema, gimstanti iš seno gero pasakymo: „aš galiu jį pakeisti!” Visų pirma, jeigu jūs šiuo metu esate santykiuose su vyru ir tikite, kad privalote jį pakeisti, sutvarkyti, nuprausti ir pakeisti pampersus – jūs siaubingai klystate ir jums nedelsiant reikia kreiptis pagalbos. Atsakymas į teiginį „aš galiu jį pakeisti“ yra „aš negaliu jo pakeisti, nes tai nėra mano atsakomybė“.

Garsios autorės, tokios kaip Colleen Hoover („Mes dedame tašką“, „Verity“, „Ugly Love“, „November 9“, „Slemo“ ir t.t. autorė), Anna Todd („After“ knygų serijos autorė) ir Penelope Douglas (enemies to lovers žanro karaleva, parašiusi „Bully“, „Birthday Girl“, „Credence“, „Rival“ ir t.t.), kad ir kokios mano mylimos bebūtų, savo kūriniuose neretai normalizavo ir romantizavo smurtinius santykius, kuriuose pagrindinės veikėjos susižavėjimo objektas – iš jos besityčiojantis, žiaurus, fiziškai ir verbaliai smurtaujantis vyras, turintis psichologinių problemų iš praeities, nes jį kūdikystėje paliko motina ar į internatą uždarė tėvas. Tokie romantizuojami vyrai niekada neprisiima atsakomybės už savo šūdiną elgesį ir viską nurašo traumoms, kurias netikėtai ateina ir išgydo vienas žmogus. Deja, bet realiame gyvenime taip nebūna, o jeigu ir būtų, tai psichologai ir psichiatrai sėdėtų be darbo.

Amžinai motiniška

Taip pat literatūrinės pornografijos knygose įprasta ir visiems savaime suprantama, kad pagrindinės veikėjos gyvenimo tikslas – siauras ir labai tradiciškas. Tai – buvimas gera žmona ir daugiavaike motina. Kad ir su kokiais sudėtingais iššūkiais gyvenime susiduria pagrindinė veikėja, jos galutinis tikslas bus šeima ir namai, kuriuose ši kiekvieną vakarą maišys vyrui vakarienę ir klausys, kaip pakaitomis gerkles baigia prastaugti vaikai. Apie karjerą, pirmą uždirbtą milijoną ar šiaip emociškai ir dvasiškai prasmingo gyvenimo atradimą negali būti nė kalbos!!!

Dėl šios priežasties dažnai su savo sekėjais ir sekėjomis kalbu apie knygų epilogus, kurie neretai baigiasi pagrindinės veikėjos sužadėtuvėmis, vestuvėmis, nėštumu arba dar blogiau – GIMDYMU. Vis mąstau, kodėl neužteko knygos užbaigti su pagrindinių veikėjų meilės prisipažinimais, taip paliekant skaitytojo fantazijai nuspręsti jų tolimesnę ateitį? Kam viską taip subanalinti? Su panašias knygas skaitančiomis draugužėmis juokaujame, kad jeigu epiloge nėra vestuvių ir vaikų – knygai „Goodreads‘uose“ iš karto reikia duoti bent keturias žvaigždes, nes autorė susilaikė nuo banalių pabaigų pagundos.

Įtariu, kad dėl nevykusių epilogų ir pradėjau skaityti taboo romanus. Taip, tuos pačius, kuriuose pasakojamos istorijos apie merginas, pradėjusias susitikinėti su savo buvusių vaikinų seksualiais milijardieriais tėčiais, įsteigusiais sekso klubą ir panašiai… Pastebiu, kad taboo romanuose moterys neretai yra išlaisvinamos nuo tradicinių normų, joms leidžiama turėti penkis partnerius vienu metu, iš kurių dvi – moterys, o juos skaitydama esu tikra, kad epiloge neatsiras visa pagrindinės veikėjos pagimdyta krepšinio komandos sudėtis.

Reziumė: skaičiau, skaitau ir skaitysiu!!!!

Nors ir daug bumbu apie tai, kokios klišinės ir banalios yra pagrindinės veikėjos literatūrinės pornografijos knygose bei tai, kiek daug neadekvačių lūkesčių jos sukelia skaitytojoms, turiu pripažinti, kad tai mano skaitymo malonumo nepanaikina. Aš skaičiau, skaitau ir skaitysiu literatūrinę pornografiją taip, lyg tai būtų mano dvasinis išsigelbėjimas. Save guodžiu, kad kol kritiškai sugebu įvertinti šlamštinės literatūros veikėjų elgesį ir veiksmus bei suprantu, kada jis peržengia logikos ribas, tol su manimi, besmegene, naikinančia paskutines smegenų ląsteles skaitant literatūrinę pornografiją, viskas yra ir bus GERAI.

Literatūrinės pornografijos skaitymas – mano mazochizmo išraiška, su kuria, kaip su kokiu bjauriu ir plaukuotu apgamu ant šiknos, sugebėjau susigyventi ir šį savo visiškai NEintelektualų trūkumą pamilti.

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ