Sveiki, gerbiamieji skaitytojai ir skaitytojos. Nežinau, ar jums tai bus naujiena, bet esu pagarsėjusi literatūrinės pornografijos skaitytoja, kuriai ši etiketė prilipo greičiau nei nuo paauglystės kurtas įdirbis blogosferoje (ar žinojote, kad prieš dešimtmetį pradėjau rašyti savipagalbos tekstus, paskui perėjau prie nejuokingos „komedijos“ ir galiausiai sukūriau savo vardo tinklaraštį? Kokia dinozaurė, šakės!😨). Ar aš dėl to pykstu? Tikrai ne. Gera pagarsėti dėl tokios šaunios, literatūriškai pornografiškos priežasties.
Kadangi kaip tikras knygų burundukas skaitau daug šlamšto ir tuo didžiuojuosi, nusprendžiau parašyti apie literatūrines nuodėmes, kurias dažnai aptinku knygose. Trumpai paaiškinsiu, kas ta literatūrinė nuodėmė tam, kad jums, šventuoliai, būtų lengviau suprasti. Tai – knygoje aptiktos gramatinės klaidos, prastai aprašyti istorijos vingiai, sukurtų veikėjų lėkštumas, logikos, veiksmo, stiliaus trūkumas ir kitos literatūrinės problemos.
Pripažįstu, kad šiuo tekstu eilinį kartą demonstruoju, kokia literatūrinė hipokritė esu, nes savo tekstuose tas pačias klaidas dariau ir darysiu dar šimtą kartų, tad nepriimkite mano žodžių už gryną pinigą. Šis tekstas – eilinė bezabrazija, kurios į širdį ir kitas strategines vietas tiesiogiai priimti nereikėtų. Panašaus pobūdžio tekstą apie klišines romantinių knygų veikėjas jau rašiau ČIA, tad jei neskaitėt – būtinai paskaitykit ir pastebėkit, kaip begėdiškai kopijuoju save. O dabar, kviečiu prisisegti saugos diržus ir keliauti skaityti mano piktų minčių apie literatūrines nuodėmes.
AKIŲ OBUOLIUS DEGINANTYS BAISŪS KNYGŲ VIRŠELIAI
Savo bėdų turgų pradėsiu nuo akivaizdžiausios literatūrinės nuodėmės – baisių knygų viršelių. Naršydama po knygų pilnas lentynas bibliotekoje ar knygyne dažnai susimąstau, kodėl kai kurie jų yra tokie baisūs, savo tragiškais grafiniais sprendimais drįstantys deginti mano akių obuolius? Puikiai suprantu, kad dažnai autoriai neturi pakankamai lėšų pasisamdyti grafikos dizainerį/ę, kurie sukurtų kažką padoraus ir knygos viršelio vardo verto, bet šiais moderniais laikais įmanoma prasisukti ir su „Canva“, „Crello“ ir daugybe kitų platformų, kuriose pagal pateiktus šablonus galima sukurti galbūt ne visai originalų, bet bent jau tvarkingą viršelį.
Atrinkau kelis baisius knygų viršelius tam, kad suprastumėte, apie ką eina kalba. Esu žmogus – estetė ir man patinka vizualiai patrauklūs, akį ir pinigus iš banko kortelės lauk traukiantys daiktai. Estetikos įkvėpta nusipirkau ne vieną knygą vien dėl to, kad jos viršelis buvo gražus ir man dėl to visai ne gėda!! Baisūs viršeliai mane atstumia ir tai dažnai nutinka skaitant literatūrinės pornografijos knygas, ant kurių viršelių iš stock’inių fotografijų pozuoja į gėjus (pagarbiai) arba metroseksualus panašūs vyrai su grotelėmis ant pilvo ir vienais trauzais, lyg tai būtų originalumo ir estetikos (nesiginčiju, tokia man visai patinka) viršūnė:
Vienas baisaus viršelio, bet labai geros knygos pavyzdys – S. T. Abby „Mindf*ck Series“ serija. Jeigu neskaitėte „Mindf*ck“ knygų, tai nebežinau po kokiu akmeniu gyvenate be elektros ir interneto, bet primygtinai rekomenduoju ją perskaityti. Ji negauna tiek liaupsių, kiek turėtų ir manau, kad prie to prisidėjo jos šūdinas višelis. Beje, knygos autorė mirė nuo sužeidimų, patirtų autoavarijos metu, tad labai apmaudu, kad daugiau „dark romance“ tipo istorijų su stipriomis pagrindinėmis veikėjomis (kurios turi didesnius už daugumos vyrų kiaušus) iš jos nebesulauksime.
Jeigu tapčiau kokia literatūrinio grožio konkurso teisėja, vertinančia knygų viršelių patrauklumą, tai visuomet rinkčiausi ryškių spalvų viršelius su minimalistiniais grafiniais elementais. O jeigu viršelio dizaine pritaikomas kažkoks grafinis elementas, paminėtas knygoje (taip nuolat su savo viršeliais daro visų taip mėgstama ir nemėgstama Colleen Hoover. Prisiminkime knygą „Mes dedame tašką“, ant kurios viršelio pavaizduotos sutraiškytos lelijos, o būtent toks ir yra pagrindinės veikėjos, išgyvenančios smurtą, vardas) – tai išvis orgazmas akims!
Prisipažinsiu jums, kad nemėgstu tų pastelinių knygų viršelių su nupieštais žmogeliukais, kuriuos dievina lengvų, skaisčių ir švarių romanų rašytojai. Nežinau, ar čia mano knyggriaužiškumas, tapęs supergalia kaltas, bet pažvelgusi į pastelinį knygos viršelį aš iš karto žinau, kad skaitant žandus raudonuoti verčiančių literatūrinių gvaltavonių, alfa patinų milijardierių, seksualių mafijos vadų ir vestuvių ne savo noru ten nebus. Keli pasteliniai vanilinės literatūros pavyzdžiai:
Reziumuojant, VIRŠELIS YRA SVARBU. Tai – knygos veidas, kuris privalo būti pasidaręs ne vieną veido valymo ir akių vokų pakėlimo operaciją. Kuo gražesnis jis bus, tuo didesnė tikimybė, kad jo knygą suskaitysiu. O jeigu rašytojai eina tradiciniu keliu ir ant viršelio uždeda gražaus vyro be maikės fotografiją, tai bent jau lai pasirūpina, kad jis būtų SUPER seksualus…
PAGRINDINĖ VEIKĖJA SU KARTONINE ASMENYBE
Dar viena SIAUBINGA literatūrinė nuodėmė – knygos, pasakojančios apie vargšes ubages merginas, kurios yra absoliučiai beviltiškos, asocialios pilkos pelytės. Kadangi beviltiška jau ir taip esu realiame gyvenime, tai patikėkite manimi, kad aš TIKRAI nenoriu to išgyventi knygoje. Skaitydama knygas apie stiprias veikėjas, sugebančias atspardyti savo priešams užpakalius ir pademonstruoti skriaudikams karate veiksmus, turinčias aštrų liežuvį ir protą bei ne poplintusinį pasitikėjimą savimi, aš ir pati noriu tokia tapti, tai mane įkvepia, motyvuoja nebūti tuščiagalve proto ubage.
Mūsų literatūroje nuo seniausių laikų egzistuoja „Pelenės“ tipo pagrindinės veikėjos, kurios yra gražios, švelnios, draugiškos, rūpestingos pastumdėlės. Tam, kad jos sulauktų laimingos pabaigos, jas būtinai reikia išgelbėti ir tas gelbėtojo vaidmuo romantinėse knygose dažnai atitenka pagrindinės veikėjos susižavėjimo objektui – milijardieriui CEO. Kol šiose pasakose pagrindinės veikėjos – princesės / pelenės yra vertinamos pagal savo išvaizdą (nes pinigų tos ubagės tai tikrai neturi!), vyrai veikėjai tuo tarpu teisiami pagal savo stojiškus, didvyriškus veiksmus arba į modernią kalbą išvertus – milijardus banko sąskaitoje, kurių dėka merginai nupirks mašiną, namą ant jūros kranto ar naują rankinuką bei paskraidins savo sraigtasparniu iki artimiausio „Lidlo“.
LITERATŪRINIO PASAULIO KŪRIMO IR LAIKO JUOSTŲ PROBLEMOS
Kartais skaitai knygą ir nežinai nei kokiam laike esi, nei kokioje vietoje. Nuoširdžiai nesupranti, ar pagrindinė veikėja, apie kurią skaitai – Karalienės Viktorijos laikuose gyvenanti našlaitė, o gal – seksualinę revoliuciją išgyvenanti hipė benamė iš 70-tųjų?? Sunku pasakyti, kai rašytojai nesugeba tinkamai pristatyti laiko juostos ir išvaduoti mus iš to skaitymo Alzheimerio.
Skaičiau vieną fantastinę knygą – Jennifer L. Armentrout „From Blood And Ash“. Joje veiksmas vyksta lyg kažkokiuose viduramžiuose, nes pagrindinė veikėja nešiojo tuos laikus menančią aprangą, gyveno pilyje, neturėjo nešiojamojo kompiuterio ir tamagočio bei prausės kibire, bet tada ji išvyko į kitą miestą, kuriame JAU buvo išrasta elektra ir vandens šildytuvas. Pamenu, skaičiau tą knygą ir buvau tokia sutrikusi – kodėl knygos miestų, vienas nuo kito nutolusių max 50 km spinduliu, technologinė pažanga taip skyrėsi??? Vis laukiau, kad pagrindinė veikėja aplankiusi kitą kaimą atrastų šviesolaidinį internetą, vibratorių ir braškėmis kvepiančią dušo želę (būtų labai įdomus istorijos posūkis)…
PER DAUG LITERATŪRINĖS PORNOGRAFIJOS
Ok, šitą punktą gali suprasti tik tos, kurios kaip ir aš, su didžiuliu užsidegimu skaito pornografijos knygas arba kaip aš jas vadinu – aukštos meninės vertės literatūrą. Kartais literatūrinės pornografijos rašytojos knygą pradeda sekso scenomis ir tai laikau didžiule nuodėme. Draugute, tai gal leisk mums susipažinti su pagrindine veikėja, sužinoti kaip ji atrodo, apie ką svajoja??? Taip pat papasakok apie jos susižavėjimo objektą, tą seksualų milijardierių ceo alfa patiną ir galbūt tada juos guldyk į lovą ar grūsk į sandėliuką gvaltavonėms??? Bent jau leisk bičui vakarienės ją pakviest ar kažką, mes, merginos, tikrai to vertos!!!
Neseniai skaičiau Katee Robert knygą „Your Dad Will Do“ (pavadinimas viską pasako, daugiau komentarų neturiu…), kurioje pornografija sudarė 90% viso turinio ir tai skaityti buvo tikra kančia. Ne kartą skaitydama šią knygą dariau pertrauką ir ėjau šveistis su muilu akių nuo purvo ir gvaltavonių pertekliaus. Pagrindiniai knygos veikėjai neturėjo nei valandos dialogo / pašnekesio tarpusavyje, bet kitaip jiems ir neišėjo, nes jų burnos (ir kitos strateginės vietos) reguliariai buvo užsiėmusios kitais, svarbesniais reikalais…
TRADICINĖ PABAIGA, VEDYBOS IR PENKI VAIKAI
Nesupraskite manęs klaidingai, bet aš nekenčiu tų tradicinių laimingų pabaigų, kurias dievina romantinių knygų rašytojos ir rašytojai. Epiloge pagrindinė veikėja būtinai bus susižadėjusi arba nėščia ir tai vienintelė priimtina jos laiminga pabaiga. Suprantu, kad daugumai moterų vaikai ir šeimos kūrimas yra pagrindinis gyvenimo tikslas, bet tikrai ne visos superbobos taip mąsto ir tik dėl to gyvena. Man daug labiau patiktų, kad knygos baigtųsi pagrindinių veikėjų meilės prisipažinimu, o jų tolimesnio gyvenimo eiga liktų skaitytojų fantazijai.
Kartu su šūdus skaitančiomis draugutėmis (turiu ne tik knygų klubą, bet ir pornografinės literatūros skaitytojų bendruomenę, kurią meiliai vadinu „Literatūrinėmis kekšėmis“) esame sutarusios, kad jeigu knygos pabaiga – per daug tradicinė, su šimtu vaikų, vestuvėm ir panašiai – daugiau nei trijų žvaigždžių „Goodreads‘uose“ jai neduosime. Ar tai yra hipokritiškas ir neteisingas vertinimas iš mūsų pusės? Greičiausiai. Taip pat dažnai pagalvoju, kiek tų knygų sukurtų porų, kurios absoliučiai nieko bendra neturėjo ir buvo totalios priešingybės, bet pabaigoje liko kartu, jau būtų išsiskyrusios??? Skyrybų skaičiai būtų labai dideli, tą jums garantuoju.
AUTORIAI, NEMOKANTYS RAŠYTI HAKERIŲ IR MILIJARDIERIŲ
Pripažįstu, šis punktas gan specifiškas, bet likite su manimi. Man labai juokinga skaityti knygas, kurių pagrindiniai veikėjai – hakeriai arba milijardieriai. Pirmu atveju, knygų kūrėjai dažnai nesigilina į kompiuteristų specialybę ir juos būtinai paverčia kažkokiais genijais, kurie sėdėdami prie kompo sugeba ne tik per draugas.lt sukurti netikrą anketą su labai gražios merginos nuotrauka tam, kad apgaudinėtų senus pirdžius ir išviliotų iš jų pensijas, bet ir nulaužti vyriausybės internetinę saugyklą su visomis paslaptimis. Paskaičius tokias knygas susidaro įspūdis, kad jeigu esi hakeris – tai tuo pačiu turi būti ir genijus, kompo klaviatūros Mocartas. Su šiuo fenomenu paskutinį kartą susidūriau RuNyx knygoje „The Predator“, kurioje pagrindinė veikėja buvo super duper hakerė, prie kompiuterio per visą knygą prisėdusi gal du kartus ir taip išgelbėjusi pasaulį. Na suprantat… nelabai logiška, ar ne?
Šį pastebėjimą taip pat galiu pritaikyti stereotipiniams milijardierių aprašymams. Knyginiai milijardieriai visada – jauni, seksualūs, su grotelėmis ant pilvo ir kitais parcemonais, dėl kurių alpsta visos moterys ir gėjai. Pažiūrėjus į realybės pavyzdžius – Billą Geitsą, Eloną Muską, Jeff Bezos ir kitus nelabai seksualius kapitalistus, nepanašu, kad jaunų ir gražių milijardierių mitas būtų tiesa, tai – didesnė fikcija už Harį Poterį ir Kalėdų Senelį kartu sudėjus.
Taip pat pastebėjau, kad knyginiai milijardieriai visada turi gausybę laiko tam, kad organizuotų prabangius, pavydėtinai romantiškus pasimatymus su savo širdies dama, o dar didesnę savo laiko dalį šie skiria jos persekiojimui (Ana Huang, apie tavo parašytą „Twisted Lies“ kalbu… Milijardieriaus Christiano pagrindinė veikla knygoje buvo jaunos merginos persekiojimas ir jos stebėjimas per vaizdo kameras. Kyla klausimas – ar tas milijardierius neturėjo kažkokių milijardieriškų reikalų???), bet kur vyksta darbas, tų milijardų išlaikymas?? Kol sklinda įvairiausios istorijos, kad milijardieriai kelias ketvirtą ryto tam, kad turėtų maksimaliai darbingą dieną, rašytojai į šią informaciją užmerkia akis ir įsivaizduoja, kad pinigų turėjimas yra tas pats, kas benamystė – laisvo laiko daug, tik nereikia gyventi lauke.
IDIOTIŠKI PAGRINDINŲ VEIKĖJŲ IŠVAIZDOS STEREOTIPAI
Dar viena svarbi literatūrinė nuodėmė yra išvaizdos stereotipai, aprašyti knygose. Pagrindinė knygos herojė visada bus mažytė, smulkutė (bet su papais ir šikna) mergina su didelėmis mėlynomis akimis, putliomis, botokso nemačiusiomis lūpomis, skaisčiu veidu, nepažįstančiu aknės ir visada tobulai nudepiliuota vagina. Vis mąstau, ar autoriams labai skaudėtų, jeigu jie pradėtų rašyti realesnes moteris? Galbūt pagrindinė veikėja turi celiulito ir niekaip nenumeta tų išsvajotų penkių kilogramų? O ar pasaulis apsiverstų, jeigu pagrindinė veikėja kartą į savaitę depiliuotų savo ūsus nuo veido ir sirgtų depresija ne porinėmis darbo dienomis???
Tiesa, veikėjams vyrams nuodėmingų knygų pasaulyje – ne ką lengviau. Pagrindinės veikėjos susižavėjimo objektas visada bus super turtingas, raumeningas alfa milijardierius ceo, turintis visus įmanomus raumenis, groteles ant pilvo ir didžiulį baklažaną tarp kojų. Vis pamąstau, o jeigu jis nuo sotaus gyvenimo turėtų pilvuką ir A dydžio alaus papus? O jeigu jis bijotų praplikti, nes plikimas jo šeimoje – genetiškas ir visi jo dėdės prapliko nesulaukę trisdešimties, dėl ko jis, žvelgdamas į savo retėjančius plaukus, stipriai kompleksuoja?
Taip pat jeigu rašytojai kurs romaną, kuriame bus „age gap“ (amžiaus atotrūkis) tarp pagrindinių veikėjų ir vyras bus bent dešimčia / dvidešimčia metų vyresnis už savo mylimąją, tai jis visuomet bus vaizduojamas kaip gražuolis, tobulai išsilaikęs, užsikonservavęs alfa patinas su raumenimis, vešliais plaukais (plikė tokiam amžiuj? JIS APIE JĄ NĖRA GIRDĖJĘS) ir milijonu banko sąskaitoje. Jau esu anksčiau šnekėjusi apie šį fenomeną, bet dar pasikartosiu – tokio pobūdžio istorijos veikia tik tuomet, kai vyresnis vyras / moteris istorijoje yra gražūs, patrauklūs, nepraplikę ir nenutukę. Tikrai niekas nenorėtų prasidėti su Alfonsu iš Vilkaviškio, kuris neseniai atšventęs savo 40-metį vis dar gyvena su mama, o jo pagrindinis darbas – gyvybės draudimo siūlymas draugams ir artimiesiems (kol kas dar niekas jo nenusipirko).
PEDOFILINĖ DINAMIKA ARBA TAI, KODĖL NEVERTA BŪTI NABOKOVO „LOLITA“
Jau minėjau, kad knygose dažnai sutiksime pagrindinę veikėją, kuri – smulkutė, mažutė ir labai gražutė, o jos susižavėjimo objektas – aukštas lyg Eifelio bokštas raumenų kalnas. Tarp jų visada bus ta keista „aš mažytė, o tu didžiulis“ dinamika, kuomet bičas viena ranka pakels savo moterį nuo žemės ir stebėsis, kokia ji lieknutė, smulkutė, telpanti jam į kišenę. Tai nėra miela, gražu ar romantiška, gerbiamieji skaitytojai. TAI YRA FETIŠISTINIAI SANTYKIAI!!! Nežinau kaip jums, bet man tokia santykių dinamika „aš mažytė, jis didžiukas“ primena pedofilinę ir nieko sau padaryti negaliu.
O ką daryti skaitant tokias knygas man, kai aš esu vienas didžiulis Šrekas, kurio nuo žemės neatkeltų net lėktuvus ir mašinas kilnojantis, dabar neadekvačiomis politinėmis pažiūromis ir skiepų baime pasižymintis galiūnas Žydrūnas Savickas? Kaip man jaustis?? Aš niekada nebūsiu ta smulkutė mažutė gražutė fėja, kurią milijardierius ceo alfa patinas įsidės į kišenę. Net į bulvių maišą netilpčiau, rimtai.
LIETUVIAI AUTORIAI, VADINANTYS SAVO PERSONAŽUS DŽEKAIS IR DŽESIKOM
Vadinkite mane literatūrine nacionaliste, bet mane siaubingai nervina, kai lietuviai rašytojai savo personažus užvadina amerikietiškais / užsienietiškais vardais ypač tuomet, kai visas veiksmas vyksta LIETUVOJE. Suprantu, kad norima sukurti nuostabų kūrinį, pasižymintį kultūrine ir literatūrine įvairove, bet yra daug lietuviškų vardų, kurių net ir verčiant knygą į kitas kalbas keisti nereikėtų. PVZ: Rita, Tomas, Jonas, Vilma, Marta, Viktorija, Paulius, Henrikas Daktaras ir kiti.
Kita pus, suprantu, kad knyga apie Petrą, kuris – vienos didžiausių mėsos ir sasyskų perdirbimo įmonių grupės Lietuvoje „UAB Kumpelis“ vadovas, o jo susižavėjimo objektas – jaunoji Panevėžio kolegijos antrakursė Ligita nėra labai jau įdomu ir per daug tikroviška, tad autorių neteisiu. Beje, jeigu kas rašote ir norėtumėte sukurti super karštą pagrindinę veikėją su tobula figūra, milijardais banko sąskaitoje ir pavadinti ją Urte – aš būčiau labai laiminga 😘.
Tai tiek mano intelektualių minčių apie literatūrines nuodėmes, kurių nepateisinu net ir šimtu sukalbėtų „Sveikų Marijų“. O kokių literatūrinių nuodėmių skaitydami pastebite jūs?
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 