Sveiki, draugai ir nelabai! Kaip gyvenate? Kaip šeima (aišku, tik tradicinė…), kaip vaikai? (taip pat tradiciniai, net už patį lietuviškosios virtuvės šlagerį – cepeliną tradiciškesni)? Šiandien į savo blog‘ą norėčiau grįžti su rašliava iš serijos „apie viską ir nieką vienu metu“, nes tiesiog noriu papasakoti / pasibėdavoti apie savo gyvenimą ir tai, kaip sekasi egzistuoti būnant nerealia, tobula ir visomis prasmėmis bombine asmenybe. Tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam!
Žinutė Drevernos bičui: mes nepažįstami, bet tu mano gyvenimo meilė
Kiekvieną vasarą bent kelioms dienoms kartu su mama ir Kuba iškeliaujame į mažą kaimelį šalia Kuršių marių – Dreverną, kuri turi nuostabaus grožio uostą ir šalia jo pastatytus nuomojamus namukus. Tie namukai – skandinaviško stiliaus, kvepiantys mediena ir mariomis, turintys didžiuulius balkonus, kuriuose vakarais susėdusios su merginomis geriame arbatą ir palydime į Kuršių vandenį besileidžiančią saulę. Trumpai tariant, tai yra tobula vieta mūsų ramiam poilsiui ir trumpam pabėgimui nuo gyvenimo ir rūpesčių apskritai. Štai, tie minėti namukai ir vakarinė balkono panorama:
Kelis metus ten važiuodama atostogauti vis pamatydavau tokį nuostabaus grožio bičą, kurį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir savo svajonėse su juo susiženyjau bent penkis kartus. Kaip supratau, jis dirbo Drevernos uoste, plukdė laivu ir visaip kitaip prižiūrėjo uosto tvarką. Jis – blondinas, vėjo suveltais plaukais, mėlynomis akimis, saulės ir Kuršių marių nubučiuota auksine oda, visas žvilgantis it koks dievaitis. Aš niekada su juo nekalbėjau ir abejoju, ar jis kada mane pastebėjo besiblaškančią su treningais ir makiažo nemačiusia, šmėkliška veido oda (per atostogas turiu įprotį nesidažyti) po uostą, bet tai nėra svarbu. Mano fantazijos – beribės ir to mums pilnai užtenka. Tas bičas – tarsi graži ir tobula idėja, fantazija, suvirpinanti mano asocialią širdį ir kitas strategines vietas, prileidžianti į pilvą šimtus drugelių, kurių sparneliai maloniai kutena žarnas (ok, gal ir neskamba romantiškai…). Dėl jos aš nenoriu nieko daryti ir nežadu dėti jokių pastangų siekiant, kad Drevernos gražuolis mane pastebėtų. Man užtenka to jausmo, kūrybinio impulso, kurį šis suteikia. Tiesa, greičiausiai to daugiau nebepatirsiu, nes šiais metais šio karštuolio Drevernos uoste nebuvo!!!!! Ar tai mūsų neegzistuojančio romano pabaiga? Greičiausiai, todėl norėčiau jam skirti trumpą laišką, kuriuo maloningai pasidalinsiu su jumis, gerbiami skaitytojai:
Labas, Drevernos biče, kurį įsimylėjau.
Tikiuosi, kad nesi stipriai jaunesnis už mane ar bent jau pilnametis, nes kitaip šis laiškas būtų dar gėdingesnis iš mano pusės mat nesu filosofijos „amžius yra tik skaičius“ pasekėja. Norėčiau, kad žinotum, jog mano mintyse mes su tavimi ne kartą buvome susiženyję ir ne tik. Jeigu tavo vardas būtų Kastytis (nežinau koks tavo vardas, jeigu atvirai, čia hipotetinis), aš galėčiau būti tavo Jūratė. Tiesa, nežinau tos jų istorijos, bet tikiuosi, kad mums viskas baigėsi laimingai.
Mano fantazijose tu – protingas, išsilavinęs, turintis nerealų humorą jausmą ir nejaučiantis nepykantos homoseksualams bei netradiciškai mąstantiems žmonėms. Tu myli šunis, turi jų net du ir žinoma, kad juos pasiėmei iš globos namų kaip tikras geraširdis-geradaris pilietis.
Tau patinka skaityti mano rašliavas, mėgsti pasidalinti įžvalgomis apie tekstus, kuriuos parašau, manai, kad aš esu juokingas ir geras žmogus. Tau netrukdo mano lazdos ir depresija, kuri periodiškai aplanko ir sutrikdo visą mano socialinį ritmą. Tu myli mane taip, kaip Bridžitą Džouns myli Markas Darsis – tokią, kokia esu. Dėl to mes esam tobula pora, kuri greitu laiku uždominuos pasaulį ir kitas planetas.
Amžinai fantazijose tavo,
URTĖ
Urtiškų kelionių dėsniai
Gerai, gana čia svaigti apie Drevernos karštuolį, norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis iš tos trumpos kelionės. Visų pirma, man gyvenime NIEKAD neatsibos kartu su mama važiuojant nepažįstamais keliais ir keliukais po Kuršių kraštą ir pamačius pievoje besiganančią karvių bandą savo gimdytojos paklausti: „ei, o čia kartais ne tavo draugės?“. Taip, tai nejuokingas, durnas bajeriukas, bet aš tiesiog negaliu sustoti. Esu tikra šposininkė, HAHA. Jeigu norite, kad mamos jūsų išsižadėtų ir išmestų į gyvybės langelį – siūlau išbandyti šį juokelį.
Prisipažinsiu, kad esu tragiška daiktų į keliones pakuotoja. Aš būtinai pamirštu svarbiausius dalykus, bet visada įsidedu daug bereikalingo šlamšto, kuris kelionėje tampa sunkia našta. Pavyzdžiui, šiais metais pamiršau į savo kelioninį krepšį įsidėti plaukų šampūną su kondicionieriumi, bet plaukų vitaminų neužmiršau. Pamiršau savo mylimiausią arbatą (jėgišku pavadinimu „Moters energija“), bet nepamiršau nealkoholinio sidro (prioritetai). Trijų dienų kelionei įsidėjau NET penkis babytiškus pantalonus (matyt, bijojau prisišikti), bet tik vienas kelnes, kurias išmurzinau jau pirmą dieną ir visą likusią kelionę visur vaikščiojau kaip kleckuota nevala. Įsidėjau dvi didžiules knygas, bet pamiršau akinius, kurių dėka matyčiau meilės romanuose suraitytas raides. Galiu pasidžiaugti tik vienu dalyku – dar niekada nepamiršau į kelionę pasiimti savęs, kas šiaip jau visai neblogas pasiekimas.
Nors per keliones niekada nejaučiu vienišumo jausmo, meilės trūkumo ar apgailestavimų, kad keliauju su mama o ne su kokiu karštu, turtingu vyru, bet šį kartą, miegant Drevernos namelyje, vieną naktį mane visą persmelkė ta minėta vienatvė. Tai nutiko tuomet, kai man panižo nugarą tarp menčių ir pati negalėjau pasiekti pasikasyti. Pagalvojau, kad jeigu turėčiau žmogų, su kuriuo dalinčiausi lova, galėčiau tą asmenį pakelti ir paprašyti, kad mane pakasytų ten, kur nepasiekia mano grakščios rankos… Ačiū dievams ir demonams, kad tą nelemtą akimirką mane išgelbėjo ant naktinio staliuko prie lovos stovėjusi „Birutės“ mineralinio bonka, kurią panaudojau kaip mylimojo ranką nugarai pasikasyti. Ačiū tau, Birute. Įdomus reiškinys – plastikiniu buteliu pasikrapščius nugarą vienatvės jausmas ir vėl dingo.
Pagaliau ryškiai ir stilingai matau pasaulį
Per šią vasarą pasižadėjau sau apsilankyti pas okulistą ir pasidaryti naujus akinius skaitymui / vairavimui / teliko žiūrėjimui ir darbui prie kompiuterio, nes su senaisiais pradėjau nieko nebematyti. Kad ši patirtis nebūtų tokia slegianti (bijau okulistų ir žmonių, kurie bando artintis prie mano jautrių akių… ir taip, vaistai akims lašinti man, jautruolei, yra pats baisiausias košmaras), susiradau vieną labai fainą optiką „Glasses On“, įsikūrusią visai šalia Soburo, kuri prekiauja įdomiais akiniais ir dar naujausia įranga tikrina akis. Patikra vyko su moderniausių aparatų pagalba, kurių dėka jaučiausi tarsi įžengusi į ateitį, kurioje robotai tikrina akis, o gydytojai tik prižiūri visą procesą. Čia dingo tas gydytojų kabinetų formalumas, jaučiausi laisviau ir netgi buvo visai malonu. Po patikros leidau sau išsirinkti pačius gražiausius akinius, mat esu estetė, Eltono Džono akinių kolekcijos gerbėja ir šiaip jau visai stilingas žmogus (niekas man taip nesakė, bet pati ne kartą taip pagalvojau). Štai ką išsirinkau:
PAGALIAU, PAGALIAU į pasaulį žvelgiu su geresniu regėjimu ir TOBULO grožio akiniais. Užuojauta tiems, su kuriais susiduriu realybėje – dabar savo erelio regėjimu matysiu kiekvieną jūsų spuogą, inkštirus, raukšles ir ūsus, esančius visose pagal visuomenės grožio standartus draudžiamose vietose. Taip pat matysiu kelio ženklus, juostas ir raides tolyje, kas šiaip jau neprastas privalumas. Beje, jei kam įdomu, tai mano akinius sukūrė prekės ženklas iš Berlyno „Kuboraum“.
Mama pakomentavo, kad su šiais akiniais atrodau kaip cituoju: „Barto Simpsono draugas… tas ne leliukas“. Aš perklausiau, ar jai esu panaši į Barto draugą Malūną, bet ji atsakė, kad tai ne jis. „Ne, jis taip neatrodo. Jis garbanotais, ryžais plaukais, nu tas draugas! Kartais pasirodo pas Simpsonus“, – kliedėjo mano gimdytoja. Galiausiai, po ilgų diskusijų išsiaiškinau, kad tas „Barto Draugas“ yra visai iš kito filmuko – „Pramuštgalvių“ (angliškai – „Rugrats“). Tai – rusvaplaukis garbanius leliukas su violetiniais akiniais – Chuckie Finster. Ar panaši esu į jį, ar ne – spręsti palieku jums.
Įvyko „Kaunas Pride“ ir Laisvės alėjoje neatsivėrė 9 pragaro ratai
Norėčiau savo trigrašį įkišti ir pakalbėti apie šeštadienį vykusį „Kaunas Pride“ renginį. Tai – didžiulė tolerancijos pamoka mano gimtam miestui, kuri tikiuosi, kad nebus paskutinė. Viliuosi, kad neišsigandę homofobų susirėmimo prie Laisvės alėjos fontano, LGBT žmonės vis drąsiau bursis ir kels jiems ir visam jaunimui aktualius klausimus, tokius kaip patyčios mokykloje, diskriminacija dėl orientacijos ir elementarių teisių demokratinėje visuomenėje trūkumas. Pripažinsiu, norėjau dalyvauti šioje eisenoje, bet pabijojau tų pačių homofobų ir minios žmonių, kurių su savo asocialumo lygiu vengiu kaip maro. Nepaisant to, visą eisenos transliaciją realiu metu žiūrėjau internete ir jaudinausi tarsi pati gyvai dalyvaudama. Meldžiausi visiems dievams ir demonams, kad tik eisenos dalyviai saugiai ir sklandžiai praeitų Laisvės alėją, kad tai būtų tolerantiškas ir džiugus šviesių žmonių susirinkimas. Deja, bet pačiame Laisvės alėjos viduryje, šalia senųjų fontanų, LGBT eisenos dalyvių laukė homofobai, bedančiai seniai, treninginiai marozai ir kiti, socialinėse paraštėse gyvenantys piliečiai. Ironiška tai, kad jų gyvenime nemačiau paprastomis dienomis slankiojančių Laisvės alėja, tad pamatyti tokį didžiulį kiekį treninginės koncentracijos vienoje vietoje buvo tikras kultūrinis šokas.
Žinote, nenoriu skirti savo laiko aprašinėjant homofobus ir jų pasisakymus, tad pasidalinsiu labiausiai įsiminusiais, pozityviais „Kaunas Pride“ akcentais. Transliacijos metu buvo kalbinamos kelios močiutės, kurios pozityviai pasisakė už LGBT bendruomenę ir jos narius. Viena jų išsidavė, kad anūkas priklauso šiai bendruomenei ir ši juo labai didžiuojasi. Ji specialiai iš Vilniaus atvažiavo jo palaikyti ir apgailestauja, kad mūsų visuomenę vis dar kamuoja tolerancijos stoka. Kita, žurnalisto paprovokuota su klausimu: „ką darytumėt jeigu jūsų anūkai būtų gėjai ar lesbietės?“ atsakė paprastai: „ką daryčiau? Ogi mylėčiau!”. Šie pavyzdžiai dar kartą paneigia senų homofobų pasiteisinimą: „aš augau kitokioje kartoje, kur tokių nebuvo“, mat tolerancijos stoka – nėra kartos klausimas. Tai – mūsų vidinio pasaulio, požiūrio problemos, kurias turėtume spręsti patys, o ne kaltinti laiką, vietą ir žmones. Laikai keičiasi, požiūriai taip pat, tad nustokime neapykantos apraiškas pateisinti kartų skirtumu, nes yra daug garbingo amžiaus žmonių, kuriems homoseksualumas nėra nuodėmė ar pasaulio tragedija. Tiesa, savo aplinkoje vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie nemąsto homofobiškai, pasidžiaugti negaliu. Mano močiutė mamai išreiškė norą nuvažiuoti į paradą pažiūrėti „kokie ten susirinkę“. Mama į tai jai atsakė: „tau nereikia važiuoti į paradą, kad pamatytum homoseksualius asmenis. Tau tereikia apsižvalgyti aplinkui“. Mama, tu esi nuostabi!
ABBA sugrįžo ir išgydė mano depresiją
Pabaigai, norėčiau pasidžiaugti geriausia šio rudens naujiena – grįžo grupė „ABBA“! Ši daininga ketveriukė iš Švedijos po 40 metų pertraukos pranešė apie planuojamą išleisti albumą ir netgi koncertinį turą (tiesa, su hologramų pagalba, gyvų pasirodymų kaip suprantu nebus). Šiuo metu su gerbėjais grupė pasidalino 2 naujomis dainomis – „I Still Have Faith In You“ ir mano mylimiausia „Don‘t Shut Me Down“, kuri turi tą seną gerą „ABBOS“ skambesį, išsiilgtą gerbėjų iš viso pasaulio.
Dėl nesveiko apsėdimo „ABBA“ kaltinu mamos draugus, kurie į mano pirmąjį mp4 grotuvą įrašė visas šios grupės dainas ir liepė klausytis, mat tai – absoliuti klasika, intelektualumo viršūnė. Pamenu, kaip vaikystėje mama pasiimdavo mane į draugų susibūrimus, kuriuose šie per televizorių pasileisdavo „ABBOS“ muzikinių klipų, rūkydavo cigaretes ir gerdavo vyną jaukiai, kaip sardinės susiglaudę ant mažytės sofos sovietinio daugiabučio bute. Jų dėka „ABBA“ man asocijuojasi su tais jaukiais jų pasibuvimais, kurių pilnaverte, nevaikiška dalimi taip troškau tapti. Ir pagaliau tapau!
„ABBOS“ sugrįžimas mane pradžiugino ir šalin atbaidė rudeninę depresiją, kurios dvasią pradėjau justi jau pirmąją rugsėjo savaitę grįžusi iš trumpų atostogų. Dabar kas vakarą vis pasileidžiu „ABBOS“ grojaraštį ir tai yra geriausias rudeninės nuotaikos baidymo receptas. Jeigu jaučiatės niūriai, o gyvenimas pradeda prarasti spalvas – nedelsiant pasileiskit „ABBA“ ir nereikės jokių antidepresantų, prisiekiu!
Rudeninio chaoso įkvėpta
Štai tokią susijaukusią rašliavą apie viską ir nieką jums serviruoju šiandien, tikiuosi nesupyksite. Mano galvoje – tikras rudeninis chaosas, kurį bandau tvarkingai susiguldyti į stalčiukus. Rytoj pirmą kartą keliausiu į paskaitas, dėl ko visai nesidžiaugiu, bet ką padarysi – mokslas yra šviesa, o aš bijau likti be elektros, tad metas grįžti į akademinį pasaulį.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 