Eilinis sekmadienio vakaras. Už lango tamsu, girdžiu lietų ir visiems dievams pradedu melstis, kad rytojaus orai būtų draugiški mano suplanuotiems apdarams ir švariai išplautiems bei išdžiovintiems plaukams, o saulė žeme ridinėtųsi kaip pasiutusi. Ar mano maldoms bus lemta išsipildyti? Sužinosiu jau visai netrukus.
Stiprios moters sunki savaitė…
Praėjusi savaitė man buvo labai sunki. Ir taip, skundžiuosi jums kaip išlepusi tinginė – bedarbė, bet grįžti iš lėto, anti-buožiško vasaros tempo (kuomet visą dieną tingiai skaitydavau knygas savo apjauktoje lovoje) į universitetą, sporto salę penkis kartus per savaitę, reguliarias blog‘o rašliavas buvo sudėtinga. Vos grįžusi namo pavalgydavau vakarienę (dažniausiai už tris ar keturis žmones, iš kurių vienas nėščias, nes visą dieną neėdusi dėl laiko trūkumo praradau bet kokį saiką) ir krisdavau miegoti neturėdama jėgų nusiprausti ar net nusivalyti makiažą (žinau, didžiausia nuodėmė). Visgi, kaip stipri, nepriklausoma moteris tą savaitę iškentėjau, įpratau prie naujos, įtemptos dienotvarkės (šuo ir kariamas pripranta, ar kaip ten sako…) ir šį vakarą grįžtu su edukacine rašliava apie įdomiausią žmogų žemėje – save.
Dalykai, kurie mano gyvenime pasikeitė po paralyžiaus
Kaip jau visi žinom, suprantam ir palaikom, paauglystėje susirgau neurologine liga – ūminiu skersiniu mielitu (aka nugaros smegenų uždegimu), dėl kurio likau su pusiau paralyžiuotomis kojomis ir vaikščiojimui skirtomis lazdomis, kuriomis it patyrusi slidininkė čiuožiu per gyvenimą. Dėl šios traumos ilgą laiką ir netgi dabar, tomis tamsiomis akimirkomis, kuomet gyvenimas atrodo niūrus ir beprasmis, prisimenu gyvenimą PRIEŠ ligą. Kartais leidžiu sau prisiminti, kaip jutau savo kojas, kaip buvo lengva atsistoti nuo kėdės prieš tai kelias sekundes nebandant susivokti, kaip tinkamai išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti, kaip smagu buvo bėgti ir uždusti dėl prastos fizinės formos po kelių sekundžių, kaip galėjau vaikščioti visiškai nemąstant apie tą veiksmą valandų valandas ir panašiai. Kadangi šios mintys apie sveikas buvusias kojas man – depresyvios, primenančios gyvenimą, kurio niekada neturėsiu, piktnaudžiauti jomis sau neleidžiu, nes kitaip išprotėčiau. Visgi, kartais save pagaunu mąstančią apie dalykus, kurie pasikeitė po ligos, tarp kurių – nemažai įpročių ir požiūrio kampų, apie kuriuos šiandien norėčiau papasakoti plačiau. Tad prisisekite saugos diržus, ištiesinkite savo sveikus stuburus ir važiuojam.
NEBESUPRANTU KAIP VEIKIA KĖDĖS SU RATUKAIS
Taip, perskaitėte teisingai. Aš nebesuprantu kaip veikia kėdės su ratukais. Kodėl, kai į jas atsisėdi, visada nerangiai, visiškai negracingai pavažiuoji atgal? IR PRAŠAU MAN NEPASAKOTI APIE ELEMENTARIUS FIZIKOS DĖSNIUS, jie čia ne prie ko. Po ligos supratau, kad nebemoku įsėsti į tokią kėdę prieš tai nenuskridusi pusmetrį atgal. Matyt, paralyžius iš manęs atėmė visą eleganciją, todėl tokių kėdžių vengiu kaip maro.
SUTRIKUSIŲ JUTIMŲ FENOMENAS
Dėl paralyžiaus esu šiek tiek praradusi savo paviršinius kojų jutimus. Tas „šiek tiek“ reiškia, kad vietomis kojas jaučiu geriau, o kai kur – prasčiau. Pavyzdžiui, verdantis vanduo, užtiškęs man ant kojos nebebus toks karštas, o vaškas, kuriuo apsidergsiu nusprendusi pačiupinėti degančią žvakę taip pat nebus siaubinga tragedija. Liaudiškai aiškinant, jūs savo jutimais žvakę ir vandenį justumėte 10 balų, o aš kokiais 7-niais, kas šiaip jau mane paverčia visai nejautria superboba, o jus – verksniais (JUOKAUJU, žinoma). Tokiais atvejais aš jaučiu šilumą, didesnę nei įprastai ir mažiau malonią, kas paprastai būna puikus indikatorius, kad temperatūra yra virš normos ribų. Nepaisant to, duše visuomet pirmiausia patikrinu vandens šiltumą ant savo rankų. Jos nėra praradusios jutimų, tai niekad neapgaus.
Plėtojant jutimų temą, randu vieną nemenką privalumą – depiliaciją. Dėl tų pačių jutimų sutrikimo man visai neskaudus kojų ir Virdžinijos plaukų šalinimas. Vienintelis dalykas, kurį jaučiu, yra nuplėšiama depiliacinė juosta, tarsi tai būtų elementariausias lipdukas ir nieko daugiau. Apmaudu, kad pažastys ir veido plaukai išliko jautrūs ir kartais netgi atrodo, kad juos skauda dvigubai stipriau mat bandoma kompensuoti už kojas.
NUOLATINIS, UŽKNISANTIS GALVOJIMAS APIE VAIKŠČIOJIMĄ
Oi, šitas punktas labai geras. Būdama sveika niekad nesusimąsčiau, kad kiekvienas mūsų judėjimo veiksmas gali reikalauti tiek daug mąstymo ir fizinių pastangų. Pavyzdžiui, jūs, sveiki draugai, natūraliai pakylate nuo sofos greičiausiai net nesusimąstydami apie tai, kaip jūsų kojos tai padarė, kiek nugaros, pilvo, kojų raumenų panaudojo ir panašiai. Aš pakildama nuo sofos pradžioje susidedu savo VISADA NUDEPILIUOTAS KOJAS ant žemės, tada stipriai įsispiriu į jas, pasistatau savo lazdas iš abiejų pusių, kad galėčiau patogiai rankomis atsiremti, tada stipriai įsiremiu į jas ir bandau stotis. Viduryje atsistojimo prisimenu, kad reikia kažkaip įjungti kelis gyvus nugaros ir pilvo raumenis tam, kad išsitiesčiau ir tapčiau aukšta moterimi. Staigiu judesiu išsitiesusi sutelkiu savo dėmesį atgal į kojas, perskirstau kūno svorį tam, kad galėčiau išlaikyti pusiausvyrą ir pradedu eiti. Visa tai kruopščiai apgalvoju, mat praradau sveikųjų privilegiją (taip, jūs užknisat) atsistoti spontaniškai, be didesnių apmąstymų.
Su vaikščiojimu lygiai tas pats: mąstau apie kiekvieną savo žingsnį paniškai bijodama suklupti neišlaikius pusiausvyros, nes per tokius kritimus jau spėjau susilaužyti abiejų kojų čiurnas. Žinodama, kad nuo taško A turėsiu nueiti į tašką B, visuomet kruopščiai mintyse apsiskaičiuoju, kiek laiko ir jėgų tam sunaudosiu, ar kelias bus lygus (be akmenukų, žvyro, smėlio ir kitų nesąmonių), ar ten bus laiptų, jei taip – kiek ir kokių? Tų baisių, sovietinių, kurių pakopos užknisančiai nelygios? O gal – plačių, žemų tarpukario modernizmo laiptų, kuriuos taip myliu ir gerbiu? Ar jie turės turėklus, ar kažkur bus liftas, ar turėsiu kur palikti savo mašiną? Tokie ir panašūs su ėjimu susiję pamąstymai verčia sukti smegenis kiekvieną mielą dieną. Toks jausmas, kad po paralyžiaus savo galvoje išvysčiau vidinį GPS’Ą, kuris akimirksniu susumuoja turimas jėgas, žingsnių kiekį, atstumą ir visas kitas nesąmones. Labai keistas jausmas, greičiausiai tai savotiška prisitaikymo prie esamos situacijos forma?
PRIKLIJUOJAMOMS KOJINĖMS – NE
Menkas praradimas tos priklijuojamos kojinės, bet… Dėl suprastėjusios po ligos kraujotakos ir amžinai atsipalaidavusių raumenų aš nebegaliu nešioti priklijuojamų kojinių. Jos nebesilaiko ant mano palendricinių leškų ir visada vos užsidėjus nusmunka žemyn tarsi sakydamos: „mes pasiduodam, dėkis džinsus arba vaikiškas, storas pėdkelnes, lūzere“.
NESUPRANTU KABINIMO
Man sunku atskirti, ar gražus jaunuolis / jaunuolė, mane netikėtai užkalbinę tai daro iš gailesčio, nes vaikštau su lazdomis, ar dėl to, kad paprasčiausiai patinku. Dažniausiai galvoju, kad visiems manęs vienaip ar kitaip gaila, kad jie tai daro mandagumo vardan, kad jie mane mato ne kaip fainą merginą, o kaip „įkvepiantį, vos judantį objektą, kurio nenugalėjo lazdos”, skirtą vidiniam motyvaciniam pornui (tokių žmonių, deja, bet sutinku dažnai).
BIJAU AUTOMATINIŲ DURŲ
Po paralyžiaus pradėjau paniškai bijoti automatiškai užsiveriančių durų, kurios man būnant sveikai nekėlė jokių problemų. Dabar bijau, kad nespėsiu pro jas praeiti ir jos mane privers (dėl ko nukrisiu ant žemės ir voliosiuos kartu su vietiniais benamiais, kasdien rengiančiais susirinkimus prie parduotuvių šiukšlinių). Kadaise taip jau buvo nutikę, dėl ko mano durų baimė įgavo logišką pateisinimą, geriau jau lipsiu pro langą…
NEADEKVAČIŲ KLAUSIMŲ PROBLEMA
Niekad nepagalvojau, kad turint akivaizdžiai matomų fizinių trūkumų galima sulaukti daug neadekvačių klausimų iš nepažįstamųjų, praeivių, aplinkinių, kuriems mano gyvenimas ir blanki egzistencija šiaip jau neturėtų rūpėti. Sveika niekad nesulaukdavau tokių klausimų kaip: „Tai į avariją papuolei?”, „O čia tau taip nuo gimimo?“, „Mano dėdės brolio žentui pakeitė klubo sąnarį, tai suprantu kaip jautiesi. Jis gydėsi ukrainietiškais tepalais, kuriuos pirko turguj, galiu užklaust pavadinimo, gal ir tau padės?”, „Ar galiu už tave pasimelsti? Tu netiki Dievu? Na tai dar patikėsi”. Ir taip, visi minėti klausimai yra tikri, neišgalvoti. DEJA.
Suprantu ligotą žmonių smalsumą, bet pati gyvenime neišdrįsčiau prieiti prie žmogaus ir pasiteirauti, kodėl jis vaikšto / juda / elgiasi kitaip nei visi. Iš viso, kas nusprendė, kad yra tik vienas normalus vaikščiojimo būdas, o kiti – nepriimtini ir diskriminuojami? Kiti su savo skoliozinėmis nugaromis ir klaustuko formos stuburais juda ne ką geriau, bet aš nebėgu pasiteirauti, ar taip jie vaikšto dėl patirtos aviakatastrofos, žemės drebėjimo ir cunamio… Smalsumas yra gerai, bet jam turi būti adekvatus laikas ir vieta.
PROBLEMOS DARBE
Pastebėjau, kad sveiki žmonės taip pat rečiau susiduria su diskriminacija darbe, ką aš įvairiomis formomis dėl savo ligos ir niekada dėl patirties bei sukauptų žinių patyriau beveik kiekvienoje darbovietėje. Kartais sulaukdavau užslėptų replikų apie tai, kad buvau priimta nes „esu įkvepianti” (suprask, negyvenu iš pašalpų, o einu dirbti, kokia šaunuolė), kas iš tiesų yra labai šūdinas komplimentas jaunam žmogui, kuris tiesiog nori dirbti ir kurti sau geresnį gyvenimą be diskriminacijos prieskonių. Visgi, negaliu visko piešti tik juodai ir baltai – dirbdama susipažinau su daugybe nuostabių, tolerantiškų, pasiruošusių pasidalinti savo žiniomis kolegų, kuriuos vis prisimenu geru žodžiu ir myliu širdingai.
„AŠ JUMS PADĖSIU“ PRAKEIKSMAS
Kaip buvau sveika ir kažkur nueidavau ar atidarydavau kokias nors duris, anksčiau niekas nepribėgdavo ir nesakydavo: „aš jums padėsiu!“. Prie šito jau įpratau ir visai džiaugiuosi kai koks gražus jaunuolis tas nelemtas duris man palaiko. Tokiomis akimirkomis fantazuoju, kad esu super svarbi pop scenos žvaigždė ar bent jau karališko kraujo turinti dama, princesė Urtė, kuriai visi jaučia pagarbią baimę ir susižavėjimą, o ne paralyžiuota persona, kuriai padedama iš mandagumo ir gailesčio. Labai fainas jausmas gyventi savo fantazijų pasaulyje, rekomenduoju.
Štai tiek paralyžiuoto pasaulio keistenybių sumąsčiau šį vakarą, tikiuosi, kad praplėčiau jūsų akiratį šia svarbia tema.
Testosteroninis repas
Norėčiau jus šį vakarą palikti su naujai atrasta daina – amerikiečių hip hopo grupės „Salt-N-Pepa“ kūriniu „None Of Your Business“. Pastebėjau, kad kai pradedu stokoti jėgų, motyvacijos gyventi ir #girlbossinti apskritai, iš tamsios duobės mane visuomet ištraukia moterų atliekamas repas. Paprastai tai – Missy Elliott, M.I.A, Nicki Minaj, Doja Cat, Cardi B, bet šį kartą „Druskos ir pipirų“ grupė visas šias ryškias damas nugalėjo. Jų atliekamas repas užveda, per ausis prileidžia testosterono ir aš vėl esu pagatava uždominuoti pasaulį. O jūs? Kokia daina jus verčia dominuoti? Jei tai kažkas iš „Pusbrolių Aliukų ir sesutės“ repertuaro – siūlau susilaikyti nuo komentarų, ačiū.
Tiek žinių šį vakarą iš mano fronto. Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai, esate sveiki ir labai laimingi. Linkiu visiems gražios nakties (išskyrus žmones, kurie restoranų / viešbučių atsiliepimuose palieka vieną žvaigždutę su prierašu: „viskas labai patiko“ arba duoda penkias žvaigždutes su prierašu: „viskas buvo šūdas“, kas šiaip jau labai trikdo. Jūs esate psichopatai, nemokantys atstovėti už savo nuomonę ir jūsų laukia atskira vieta pragare).
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 