Manau, kad jau esu pasakojusi šitą istoriją per savo 10 metų blogosferoje, bet naujiems sekėjams norėčiau ją pakartoti, mat ji buvo tokia įsimintina, vienintelė ir nepakartojama. Tai – mano susitikimas su Balkanų Jėzumi, turėjusiu gydančių galių.
Jėzaus masažas su aiškiaregystės elementais
Kaip žinia, paauglystėje susirgau neurologine liga (ūminiu skersiniu mielitu – nugaros smegenų uždegimu, jeigu tiksliau) dėl kurios mane paralyžiavo ir likau vaikščioti su lazdomis. Pirmais ligos metais, kuomet niekas man negalėjo padėti (liga yra labai reta, dažnai paliekanti sergančiuosius lovose / vežimuose visam likusiam gyvenimui. Viskas, ką aš pasiekiau yra dėka mano sunkaus, nenutrūkstamo fizinio darbo su kineziterapeutais ir treneriais, kuriems mielai pastatyčiau po paminklą, o gal net ir du), su mama buvome praradusios viltį mane greitai pastatyti ant kojų (savarankiškai judėti pradėjau tik po 4 ligos metų), todėl nusprendėme išbandyti viską. TA PRASME VISIŠKAI VISKĄ. Nuo akupunktūros, žolelių gėrimo, kanapių aliejaus valgymo iki paslaptingų gyduolių, besiskelbiančių, kad „gali pakelti iš patalo” ir savo prisilietimu panaikinti paralyžių. Tiesa, nuo tradicinės medicinos perėjome prie netradicinės ir greitai grįžome atgal, tačiau istorijos iš tų susitikimų su įvairiausiais gyduoliais išliko mano atmintyje tarsi patys absurdiškiausi anekdotai. Viena tokių įsimintinų istorijų man – susitikimas su gyduoliu-masažistu, kilusiu iš Balkanų šalių, kuris trumpam ir altruistiškam vizitui buvo atvykęs į Lietuvą. Šioje istorijoje jam daviau Balkanų Jėzaus vardą (ir taip, šis vardas visiškai išgalvotas).
Su šiuo vyru susipažinau per giminaičius, kurie sunkiu metu norėjo pagelbėti man ne tik tradiciniais sprendimais. Aš neprisimenu jo vardo, nes mūsų pažintis įvyko prieš gerus 10 metų, bet jo išvaizdos gyvenime nepamiršiu – jis atrodė kaip Jėzus. Buvo aukštas, maždaug keturiasdešimties metų vyras su ilgais rudais plaukais ir paslaptinga šypsena, spinduliavusia Monos Lizos (jei ši būtų gyduolė) energiją. Jis buvo apsirengęs akinančiai baltai, o sukurtą įvaizdį puikiai papildė tos pačios spalvos smailianosiai krokodilo odos batai. Įtariau, kad taip rengdamasis jis skalbinių baliklį pirko dažniau nei aš šikpopierį, o stiliaus įkvėpimų sėmėsi iš krikštynų drabužių kolekcijų. Visgi, apranga nebuvo pats įdomiausias jo asmenybės bruožas. Jis taip pat pasižymėjo teikiamomis įdomiomis paslaugomis, tokiomis kaip masažas, magiškas gydymas, panaikinantis paralyžiaus „prakeiksmą“ ir nešvarių žmonių aurų valymas.
Pamenu, kad sutartą dieną atvykusi į mažytį kabinetą, kuriame manęs laukė Balkanų Jėzus, su mamos pagalba iš vežimo persikėliau į specialią masažo lovą ir ši mane ten paliko vieną. Tuo metu aš negalėjau judėti, savarankiškai apsiversti ar iš to mažyčio ir slogaus kabineto pabėgti kartu su savo paralyžiuotomis kojomis, tad jaučiausi nesaugiai. Nesaugumo jausmą atėjęs Balkanų Jėzus dar labiau sustiprino tuomet, kai supratau, kad jis šneka tik rusiškai. Turiu pripažinti, kad mano rusų kalbos žinios yra gėdingos ir pati moku pasakyti tik porą frazių („Mano vardas Urtė, aš mėgstu važinėtis su riedučiais“) ir žodžių, kurių išmokau kartu su teta Irena vasaras leisdama sode ir žiūrėdama rusų „Ekstrasensų mūšio“ sezonus (mano žodynas – labai platus. Tikiu, kad su žodžiais: „ragana, vaiduoklis, prakeiksmas“ Rusijoje susišnekėčiau su vietiniais be problemų).
Supratusi, kad dėl kalbos barjero įdomaus pokalbio mums su Balkanų Jėzumi užmegzti nepavyks, aš jam nusišypsojau, užmerkiau akis ir mintyse skaičiavau minutes iki vizito pabaigos ar bent jau „stebuklingo išgijimo išvalius mano susitepusią aurą“. Atsakęs į mano šypseną Balkanų Jėzus pradėjo liesti mano nugarą, jo masažas buvo švelnus, atpalaiduojantis, padedantis pamiršti paniką ir visus nesaugumo jausmus, kuriuos patyriau vos įžengusi į jo kabinetą. Tiesa, netrukus visa ramybė baigėsi tuomet, kai Balkanų Jėzus mane masažuodamas pradėjo garsiai kūkčioti ir verkti. „Negi mano kūno lietimas jam yra toks graudinantis, kad reikia bliauti?”, – tą akimirką pagalvojau.
Suabejojus Balkanų Jėzaus psichologiniu stabilumu, visa mane masažo metu palikusi panika grįžo su trenksmu ir aš pradėjau bijoti dėl savo ir taip paralyžiuotos gyvybės. Po kelių bliovimo garsų kupinų minučių mano mintis ir vėl išblaškė Balkanų Jėzus, kuris paverkęs pradėjo garsiai kosėti, springti. „Nesuprantu, ar jo elgesys – kažkoks kultūrinis dalykas, religinis reiškinys, o gal – darbo specifika, kurią turiu gerbti, bet man labai baisu”, – bandžiau logiškai suvokti šį mūsų susitikimą, bet nerimas ir toliau sėkmingai mane valdė. Atsisukusi į Balkanų Jėzų panikos pilnu žvilgsniu bandžiau jame įžvelgti kažkokį paaiškinimą ar bent jau išsikviesti mamą, kuri manęs laukė koridoriuje šalia kabineto, bet jis paragino mane atsigulti, parodė liuksą ir patikino, kad viskas čia labai gerai (na, bent taip aš supratau… nemoku rusiškai, čia ne „Ekstrasensų mūšio“ sezonas…).
Tiesa, nieko liuksiško nenutiko. Duso jis geras dešimt minučių, tarsi abu būtume uždaryti dujų kameroje ir skaičiuotume paskutines savo gyvenimo minutes, kurias galiausiai nutraukė Balkanų Jėzaus juokas. Taip, paverkęs, padusęs jis dabar juokėsi masažuodamas mano kojas taip, lyg jos būtų juokingiausias jo girdėtas anekdotas. Praėjus juoko priepoliui, jis vėl pradėjo bliauti, o aš mintyse gulėdama ant masažinio stalo pradėjau planuoti savo giminių, suplanavusių šį vizitą ir gimdytojos, mane palikusios su šiuo vyru vieną, vendetą. Jaučiausi tarsi palikta kambaryje su bepročiu, kuris ne tik garsiai reiškė savo emocijas, bet dar ir mane grabinėjo savo gydančiomis rankomis, kurių „galią“ skeptiškai vertinu iki šiol. Atrodė, kad Balkanų Jėzaus masažas truko visą amžinybę, o aš jau seniausiai buvau išvargusi nuo jo nesibaigiančių emocijų kaitos. Galiausiai, jis švelniai paplekšnojo man per nugarą ir paskutinį kartą nusišypsojo prieš išeidamas iš kabineto. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano susitikimas su Balkanų Jėzumi (ačiū dievams ir demonams už šitą suteiktą laimę).
Netrukus į kabinetą įsiveržė mama, padėjusi man įsėsti atgal į vežimą ir iškeliauti iš to slogaus kabineto, kuriame ką tik patyriau svetimo žmogaus emocinį protrūkį, kurį šis vadino „mano auros valymu“ ir netgi apmokestino. Vėliau, važiuojant mašina namo, ji manęs linksmai, kiek ironiškai pasiteiravo apie masažą ir pasidomėjo, ar jutau kokių magiškų pokyčių savo kojose, ar pasveikau, į ką atsakiau neigiamai. Taip pat papasakojau apie Balkanų Jėzaus emocijų kaitą masažo metu ir ši įdėmiai išklausiusi mano patirčių pažadėjo į jokius magiškų gyduolių su gydančiomis rankomis kabinetus daugiau nevesti. Savo žodžio gimdytoja laikėsi.
Vėliau sužinojau, kad Balkanų Jėzaus masažo metu reikštos emocijos turėjo atspindėti mano auros valymo procesą, kuriame susikaupė daug emocijų: liūdesio, sielvarto, džiaugsmo ir… dusimo? Na, dėl jo šiek tiek abejoju, bet galbūt jis atspindėjo mano turimą astmą? Interpretacijas šiuo klausimu paliksiu atviras. Šis gyduolis tikėjo, kad išvalius aurą pagreitės mano sveikimo procesas ir aš neužilgo atsistosiu ant kojų, mat manęs nebeslėgs mano tragiškų emocijų našta. Kaip jau supratote, grįžimas prie tradicinės medicinos buvo gan logiškas mano pasirinkimas.
Ar mane išgydė magiškos Balkanų Jėzaus rankos? Greičiausiai ne, visgi dar vaikštau su lazdomis o ne bėgioju sprintus ar maratonus. Po tokių patirčių aš, tuomet dar tikinti krikščionė, pradėjau abejoti savo tikėjimu ir žmonėmis, kurie teigia turintys antgamtinių gebėjimų, suteiktų pačio Dievo. Turiu pabrėžti, kad aš šių žmonių nesistengiu maišyti su žemėmis ir netgi įžvelgiu jų naudą – placebo efektą, viltį, kurią kartais taip desperatiškai norime nusipirkti. Ir nepagalvokite, kad nuo krikščionybės nusigręžiau dėl to, kad staiga magiškai pasimeldusi neatsistojau ant kojų (nors būtų buvę labai kieta, neslėpsiu), kad man nepadėjo joks gyduolis, siųstas Dievo ir dėl to labai supykau. Sakyčiau, kad priešingai – religija prieš pradedant psichoterapiją (kurią sėkmingai tęsiu penktus metus) man suteikė didžiulę emocinę pagalbą, kurios tuomet taip reikėjo.
Štai tokia ta mano istorija apie pažintį su baltu kaip krikštynos Balkanų Jėzumi ir jo supergaliomis, kurioms, deja, buvau atspari.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 
1 mintis apie “Balkanų Jėzaus masažo katastrofa”