Aš nesu iš tų neracionaliai prietarais tikinčių žmonių kurie mano, kad garsiai kalbant apie laidotuves, karstus ir testamentus galima lengvai prisišaukti mirtį. Augau aplinkoje, kurioje mirtis ir pakasynos nebuvo tabu, o priešingai – turėjau daugybę pokalbių su mama apie jos pomirtinius norus, laidotuves ir amžinojo poilsio atgulimo vietą, mano svajonių pakasynas ir jos akcentus. Tokie pokalbiai man visiškai normalūs, nes mes kalbame apie tai, kas neišvengiama – mirtį, tad geriausia ką galime padaryti tai su artimaisiais, draugais ar mylimaisiais atsisveikinti taip, kaip šie norėjo.
Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti savo svajonių laidotuvėmis, kurias suplanavau nuo A iki Ž, nes niekas geriau manęs nepažįsta už MANE PAČIĄ (aš esu arti žmonių į savo gyvenimą neprisileidžianti asocialė ir tai greičiausiai nepasikeis).
Urtės svajonių laidotuvių akcentai:
CREMATE ME LIKE ONE OF YOUR FRENCH GIRLS…
Aš noriu, kad mane kremuotų. Kad kūno sudeginimas nėra jau toks tragiškas dalykas supratau tuomet, kai pradėjau periodiškai lankytis soliariume, kuriame savo noru atsigulu į karsto formos gultą ir dešimt minučių skrudinu savo šoninę ir riebalines palendricas vildamasi, kad vieną kartą iš jo išeisiu tapusi Beyonce.
Aš nenoriu tradicinio laidojimo su karstu, nes manęs nevilioja mintis, kad galiu tapti kirminų maistu. Taip pat vaizduotės nežadina faktas, kad po šimto metų mano kelis likusius kaulelius (aš manau, kad jie ilgiau išsilaikys, nes nuolat vartoju kalcio vitaminus) atras kokie archeologai ir eksponuos muziejuje su prierašu: „šie kaulai priklausė vienai gerokai tuktelėjusiai, depresyviai moteriai, kuri taip ir nepradėjo laikytis dietos nuo pirmadienio“. Kremavimas šiuo atveju atrodo geriausia išeitis, o ir tapusi dulke pagaliau pasieksiu lengviausią savo kūno svorį ir mane tarsi plunksnelę urnoje visi galės nešioti ant rankų.
Taip pat draudžiu ir nenoriu šermenų, kuriose bus „eksponuojamas“ mano lavonas. Jeigu miriau – tai viskas, su mano kūnu ilgų, pompastikos kupinų atsisveikinimų nebus. Greičiau mane sudeginkit ir vėliau savo atsisveikinimo žodžius tarkite mano urnai. Gyvenimas man tuo ir žavus, kad jo neapleidžia laikinumas, supratimas, kad mes šiame pasaulyje – tik laikini pakeleiviai, vieną dieną gyvenę, o kitą – virtę dulkėmis.
Mano mama visada laikėsi įsitikinimo, kad vaikams nereikia dalyvauti laidotuvėse ir šermenyse, kuriose galima išvysti mirusiojo lavoną. Aš esu labai dėkinga jai už tai, kad manęs ji netampė į jokias laidotuves ir taip man neįvarė baisiausių košmarų. Tik sulaukusi pilnametystės pradėjau dalyvauti šermenyse, nes subrendau ir suvokiau, kad į jas važiuoju labiau ne dėl mirusiojo pagerbimo, o dėl jo paliktų artimųjų palaikymo. Nes jie man svarbūs, nes trokštu perimti bent mažytę dalį to skausmo, tos tuštumos, kurią jie jaučia.
Reziumuojant, aš noriu, kad mane kuo greičiau sudegintų ir niekas iš šeimos vėliau nepamatytų ir nečiupinėtų mano lavono. Vakar matėmės ir gėrėm kavą, o šiandien aš – dulkė. Ir viskas su tuo yra labai gerai, mus sujungė ir išskyrė laikinumas.
KARSTAS IR URNA BE BLIZGUČIŲ NESISKAITO
Kas mane pažįsta ar bent kartą yra sutikęs gyvai žino, kokia spalvota, blizganti šarka aš esu. Aš dievinu blizgančius daiktus, drabužius, o batai be blizgučių man – visai ne batai, o kažkokios banalios klumpės. Tad norėčiau, kad ši mano stiliaus katastrofa atsispindėtų karste (kaip suprantu, jo reikia mane transportuoti sudeginimui) ir urnoje. Kuo daugiau kičo – tuo geriau, mat jame aš įžvelgiu humoro elementų ir kažkokios idiotiškos savasties, kurios net ir senstant niekaip negaliu nusikratyti.
JOKIŲ KRYŽIŲ, KUNIGŲ, MALDŲ IR KITŲ RELIGINIŲ ATRIBUTŲ
Neturiu nieko prieš tikinčiuosius ir žmones, kurie taiką ir ramybę atrado kartu su Dievu, gerbiu kiekvieną religiją, bet pati nesu jos dalis. Todėl savo laidotuvėse nenorėčiau rasti kryžių ir kunigų, nes tai paprasčiausiai neatspindi mano filosofijos, kuri teigia, kad svarbiausias dalykas man gyvenime yra pirmiausia patikėti ne dievais ar demonais, o pačia savimi. Tad jeigu netyčia mano dvasia ar kažkokia užsilikusi energija užklys į laidojimo namus, kuriuose vyks mano šermenys ir aš ten pamatysiu kryžių – vaidensiuosi jį padėjusiam asmeniui visą likusį gyvenimą, išjungsiu šviesą, kai šis sėdės tūlike, kutensiu padus, kai tik jo kojos miegant išlys iš kaldros ir taip toliau. SU MANIMI PRASIDĖTI NEVERTA.
Jeigu atsisveikinti ateis tikintis žmogus – aš mielai išklausysiu jo maldų, būsiu už jas dėkinga, nes tai man – savotiška meilės apraiška. Tačiau inicijuoti maldų skaitymus mano nuostabių šermenų metu? Niekada.
VIETOJ GIESMIŲ – MANO SPOTIFY GROJARAŠTIS
Aš esu sukūrusi savo pakasynų grojaraštį ir norėčiau, kad jo dainos skambėtų viso atsisveikinimo su manimi, nuostabia, vienintele ir nepakartojama asmenybe, metu. Grojaraštį galite rasti ČIA. Jeigu kartais gyvenime nutiktų kokia bėda ir „Spotify“ spėtų žlugti iki mano mirties ir jį ištrinti, reikia groti ABBA, Pink Floyd, Elton John, David Bowie, Janis Joplin, The Beach Boys dainas. O pačiai laidotuvių pabaigai pasilikti Paul McCartney dainą „Live and Let Die“, nes labai jau simboliška ir dramatiška. Visai kaip ir aš.
JOKIŲ SKINTŲ GĖLIŲ – TIK SUKULENTAI
Manęs visai nežavi mintis, kad atsisveikindami žmonės papuoš mane skintomis gėlėmis, kurių nuoširdžiai nemėgstu. Taip yra todėl, kad skintos gėlės man visada asocijuojasi su papildomu darbu: jų kotų trumpinimu, kad ilgiau žydėtų, vandens keitimu ir šiaip priverstine priežiūra. Kadangi aš net ir pati save tingiu prižiūrėti, bandyti išsaugoti vystančią gėlę yra per didelis galvos skausmas. Norėčiau, kad mano laidotuvėse būtų vienas kitas gėlių vazonas (TIK NE SMIRDANČIŲ, MOKYKLOS PALANGIŲ GĖLIŲ PELARGONIJŲ), sukulentai, kuriuos taip dievinu ir netyčia vis nužudau namuose. Tad siūlau (tiksliau, primygtinai reikalauju) mano šermenis pagyvinti sukulentais, kuriuos paskui visi dalyviai skirstydamiesi namo galės išsidalinti.
PERSONALIZUOTOS POPIERINĖS SERVETĖLĖS AŠAROMS
Kadangi iki mirties būsiu toks visai neužknisantis, tyras, visiems padedantis ir mylintis žmogus, spėju, kad mano laidotuvėse netrūks ašarų. Ašarų, kaip žinia, aš nekenčiu. Mane erzina verkiantys žmonės, prie jų aš visada jaučiuosi nepatogiai, nežinau, kaip deramai juos paguosti. Norėčiau išvengti ašarų pakalnių savo laidotuvėse, nes verkti turėčiau aš – juk tai mano mirtis, mano pasibaigęs gyvenimas, o ne gyvųjų verkiančiųjų, tad užsiriškit savo akių latakus ir nustokit žliumbt, gerai? Na gerai, gal per stipriai pasisakiau…
Suprantu, kad verkimo neišvengsiu, todėl noriu, kad mano laidotuvėse visiems būtų išdalintos personalizuotos popierinės servetėlės su užrašytais įžeidimais ir juokais viduje. Pavyzdžiui, kas pradeda bliauti, išsitraukia mano personalizuotą nosinę, pradeda valytis akis ir pastebi, kad jos viduje parašyta: „jeigu būčiau gyva, už šitą žliumbimą tau trenkčiau į užpakalį. NEpagarbiai, Urtė“, „verkimas tau nepadės numesti svorio, tad nustok“, „Ar gali išvalyt mano kompiuterio naršymo istoriją? Ačiū, Urtė“, „Ar tavo vardas Potvynis? Nes tuoj užtvindysi savo ašarom laidotuvių namus“ ir taip toliau.
VIETOJ MALDAKNYGIŲ – MANO MYLIMIAUSIOS KNYGOS
Anksčiau minėjau, kad nenoriu jokių religinių motyvų ar maldaknygių skaitymo savo laidotuvių metu, bet visai norėčiau, kad šermenyse būtų nedidelis stendas su mano mylimiausiomis knygomis, kurias svečiai galės pasiimti namo. Tikiuosi, kad šios knygos jiems primins mane ir gyvenimo laikinumą, šmaikštumą bei grožį. Tarp šių knygų būtų: Milan Kundera „Nereikšmingumo šventė“, Emilio Ajaro (AKA Romaino Gary) „Gyvenimas dar prieš akis“, Jane Austen „Puikybė ir prietarai“ (leiskite man būti banalia romantike…), Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, Thomas Harris „Avinėlių tylėjimas“, A. A. Milne „Pūkuotuko pasaulis“, Jurga Ivanauskaitė „Viršvalandžiai“ ir t.t. Šis sąrašas ateityje dar tikrai pasipildys, mat planuoju gyventi dar bent 50 metų ir netapti analfabete.
PERSONALIZUOTI KVEPALAI, KAD BŪTŲ GALIMA MANE UŽUOSTI
Čia jau super ekstra pageidavimas, bet norėčiau, kad laidotuvių svečiams būtų padovanota mano mėgstamiausių kvepalų miniatiūra, kad šie galėtų mane užuosti net ir man pasimiriojus. Greičiausiai šis kvapas būtų: Tom Ford „White Patchouli“, Mugler „Aura“ arba kūno dulksna iš Sol de Janeiro „Brazilian Crush Cheirosa ’62“, žodžiu kažkoks labai įkyrus kvapas, nuo kurio greičiausiai skaudės galvą. Kaip ir nuo manęs ir mano nenutrūkstamo čiauškimo ją paskausta.
APRANGA: JOKIŲ JUODŲ SPALVŲ
Kadangi pati mėgstu rengtis spalvotai ir tikiu, kad drabužių spalvos sukuria tam tikrą nuotaiką, norėčiau, kad mano laidotuvių svečiai pamirštų tamsias, slegiančias spalvas ir mano proga pasipuoštų ryškiais, blizgančiais drabužiais. Kuo daugiau kičo – tuo geriau. Taip pat siūlau nepamiršti spalvotų akinių, tokių kaip pas Eltoną Johną, nes esu nuo jų priklausoma ir niekada neišeinu be ačkarikų iš namų. Štai keli pavyzdžiai įkvėpimui iš Eltono Johno:
Jeigu manote, kad akiniai laidotuvėms nereikalingi, tai noriu jums paprieštarauti ir pasiūlyti vieną gerą jų naudą – kai pradėsite bliauti, jie paslėps tuos užtinusius akių vokus ir firminius maksimos maišus ant paakių.
GRABE TIK AUKŠTAKULNIAI
Suprantama, kad man mirus reikės kažkuo mane aprengti. Norėčiau, kad mano apranga būtų ryški, akinančiai blizganti ir primenanti dainininkės Cher aprėdus. Sutinku būti papuošta ir gilesne iškirpte parodant savo „balandėles“, ko gyvenime neišdrįsčiau padaryti būdama gyva. Taip pat manau, kad būtų labai ikoniška man uždėti aukštakulnius, mat žinant mano sveikatos būklę ir faktą, kad ir taip vos paeinu, tai būtų labai juokinga. Kuo aukštesnis kabliukas – tuo geriau, tai gali būti ir didingi egzotinių šokių šokėjų batai, pavyzdžiui tokie (nesijaudinkit dėl mano čiurnų, juk vis tiek jau nieko neskaudės):
TOBULA MANO FOTOGRAFIJA IR DAR TOBULESNĖ HOLOGRAMA
Jeigu savo pakasynų metu kažkokiais būdais iš dangaus ar pragaro (nežinau, į kurį tiksliai papulsiu) išvysiu savo baisių fotografijų ir tragiškų selfių, skirtų TIK nuodugniam savo veido spuogų bei išaugusių ūsų tyrinėjimui, prisikelsiu ir paskelbsiu visiems Trečią pasaulinį karą. Mano fotografija turi būti stipriai nufotošopinta, su nutrintu pagurkliu, atsiradusiu iš per gero gyvenimo ir negailestingų gravitacijos dėsnių. Jeigu iki mano mirties bus ištobulintos hologramos ir laidotuvių metu bus galima jas rodyti, prašau nuo manosios nuimti bent dešimt kilogramų (ypač nuo subinės), ačiū labai iš anksto.
Tai tiek mano žavingų pageidavimų laidotuvių / pakasynų klausimais. Tikiuosi, kad per jas mane vienu kitu geru žodžiu paminės, o aš tyliai sau iš debesų (ar iš kokių dangiškų Maldyvų) galėsiu pasidžiaugti, kad buvau visai apypadoris žmogus. Tikiuosi, kad jūsų neįžeidžiau, giliai neįskaudinau ir nesukėliau dar didesnės depresijos papasakodama apie savo svajonių pakasynas. O kokių pageidavimų savosioms turėtumėte jūs? 😉
Dėkinga skaičiusiems ir vis dar gyva,
URTĖ
Urtė Caspo 