Niekad gyvenime nepagalvojau, kad savo blog’o įraše panaudosiu vyriško lytinio organo pavadinimą, bet štai ir aš! Dabar mano blog‘as – pimpalų blogas, tad siūlyčiau prie jų pradėti pratintis.
KNYGOS APŽVALGA: Madeline Miller „Achilo giesmė“
Šią vasarą sugebėjau grįžti prie senų ir labai žalingų nemiegojimo įpročių, kai vėl tapo norma eiti į lovą trečią ryto tikintis, kad ryte pavyks atsikelti be didesnių psichologinių padarinių bei užtinusio nuo nemigos veido. Paauglystėje ėjimą miegoti paryčiais dažnai romantizuodavau tikėdama, kad tai yra mano išskirtinis bruožas, nors iš tiesų jis rodė tik mano durnumą. Mėgdavau naktimis sėdėti „Omeglėj” ar kitoj internetinėj skylėj, kurioje sutikdavau įdomių anoniminių pašnekovų, kuriems taip pat nebuvo svetima nemiga.
Pamenu, kartu su tais naktiniais anonimais mes būdavome tokie nesuprasti paaugliai, kurie visada eidavo prieš srovę, nevaikščiodavo kartu su masėmis ir griežtai klausydavosi tik 70-tųjų psichodelinio roko ar metalo. Džiaugiuosi, kad tokia nebesu, kad nebesėdžiu „Omeglėj” ir vietoj to naktimis skaitau knygas. Ir vilkinu laiką iki ėjimo praustis, nes dušas paryčiais yra absoliučiai magiškas, nepakartojamas dalykas. Paryčiais prausdamasis jautiesi švaresnis, išsivalęs ne tik kūną, bet ir nusišveitęs lopinėlį sielos (va kaip lyriškai pasakiau, bet tai tiesa). Bet gana čia pasakoti apie mano naktinėjimus, norėčiau grįžti prie skaitymo temos ir papasakoti apie vieną gražią naktį perskaitytą autorės Madeline Miller knygą „Achilo giesmė“.
Pripažinsiu, kad tai yra pirmoji mano LGBTQ+ turinio perskaityta knyga, pasakojanti apie dviejų jaunuolių, vaikystės draugų meilę ir pasiaukojimą. Nenoriu jums išpasakoti viso siužeto ir atimti visą skaitymo malonumą, tad tik trumpai pasidalinsiu savo niekam neįdomiomis įžvalgomis.
APIE KĄ AŠ ČIA?
Knyga, įkvėpta Homero „Iliados“ pasakoja istoriją apie jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnų Achilą – stipriausią, gražiausią berną, kuriam sunku atsispirti. Patroklas – Achilo priešingybė, nerangus jaunuolis, ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus dėl beprasmiškai žiauraus poelgio. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja, tampa vis artimesni ir galiausiai įsimyli vienas kitą. Ši meilė labai nepatinka Achilo mamai Tetidei, nepritariančiai jų jausmams ir bandančiai jaunuolius išskirti. Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o Patroklas nusprendžia sekti jam iš paskos. Šiame romane gausu graikų mitų įkvėptų pasakojimų apie žemiškus dievus, dieviškus žmones, jų negailestingus likimus, žiaurią kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę ir meilę, stipresnę už mirtį.
Veikėjai, kuriuos pamilau ir tie, kuriuos svajojau nužudyti
„Achilo giesmė“ skaitėsi lengvai, veiksmas čia niekada nestovėjo vietoje, aprašymai buvo lyriški, bet gan konkretūs ir neišplėsti per dvidešimt puslapių (Salvadorai Dali, čia aš apie tave ir tavo knygą „Paslėpti veidai“, kurioje moters krūtis per tris skyrius aprašinėjai, kalbu…). Ši knyga pažadino mano kategoriškumą kelių veikėjų, tokių kaip: Tetidė, Achilas, Patroklo tėvas, Pyras, Pyro močia atžvilgiu, mat jie buvo tiesiog savanaudiški šūdžiai. Jau seniai kada skaitant knygą norėjau kažkam išmalti dantis ar bent jau pasinaudoti savo rašliavos apie tai, kaip kitiems pasunkinti gyvenimą nekalčiausiu būdu, patarimais. Tetidė buvo Achilo motina, strigusi kažkokioj emo fazėj su homofobijos elementais. O Achilas? Jo ego didesnis už visus Kardashianų šeimos atstovių bbl’inius užpakalius.
Kalbant apie gerus veikėjus, sirgau už Patroklą, mat jis labai artimas mano širdžiai. Jo asmeninę kelionę link drąsos ir atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimo matome visos knygos metu. Taip pat mylėjau Briseidę – verge, kurią išgelbėjo Patroklas. Būtent ji mylėjo Patroklą besąlygiška meile, kuri net ir po mirties jam išliko ištikima. Pagalvojau, kad mums visiems reikėtų tokios puikios draugės kaip Briseidė.
Taip pat skaitant šią knygą supratau, kad būti moterimi senovės Graikijoje buvo švelniai tariant nekažką. Jeigu esi deivė, tai tave greičiausiai išprievartaus koks mirtingasis durnelis, norėsiantis pusdievio sūnaus. Jeigu esi karalaitė – tave ištekins už kokio nors brudo arba paaukos dievams viešai prapjovę gerklę, nes niekas geriau nesako: „dievai, mes turim jums geriausių dovanų” kaip nekaltų mergelių lavonai. Dar blogesnis scenarijus – tapsi verge, kurią įkalins kariai, trokštantys seksualinių santykių, kuriuose neegzistuoja žodis „pagarba”.
Apibendrinant, „Achilo giesmė“ man labai patiko ir rekomenduočiau ją perskaityti visiems, ieškantiems lengvo, bet prasmingo skaitinio. Romanas praplėtė mano akiratį, mat perskaičiusi skyrių lėkdavau googlinti daugiau informacijos apie knygoje paminėtus dievus, karalius, karius ir jų likimą. Tapau tikra senovės graikų mitų eksperte ir tai jums jau visai netrukus įrodysiu kitoje pastraipoje…
Senovės Graikijos skulptūrų penių problema
Įdomus (arba nelabai, čia jau kaip pažiūrėsi) dalykas – perskaičiusi „Achilo giesmę“ pradėjau internete ieškoti Achilo ir Patroklo skulptūrų tam, kad galėčiau pamatyti, kaip šie atrodė garsių skulptorių akimis. Štai ką pavyko rasti:
Achilas (šioje skulptūroje jis pavaizduotas mirinėjantis nuo į pėdą pataikytos strėlės):
Patroklas (tas pakritęs ant jį nužudžiusio Menelajo rankų):
Kartu su knygą skaičiusia drauge Beatriče pastebėjome, kad visos senovės Graikijos vyrų skulptūros turi tą pačią problemą – jų peniai labai maži, praktiškai mikroskopiniai, palyginus su jų raumeningomis povyzomis. Susidomėjusi šia penių neteisybe internete pradėjau ieškoti atsakymų, kuriuos, mano nuostabai, radau be didesnių pastangų. Pasirodo, anokia čia paslaptis, kad senovės graikų skulptūros pasižymėjo mažais peniais. Čia visiškai normalu.
Graikų skulptoriai fetišizavo vaizduojamą raumeningą ir galingą vyro kūną. Kartais autoriai tą vyro kūną vaizduodavo vos apdengdami kokiu nors audiniu, bet paprastai net ir to padaryti nesivargindavo ir parodydavo graiką gražuolį nuogut nuogutėlį, dėl ko aš, žinoma, nieko prieš (čia dėl meninių, estetinių priežasčių, nieko iškrypėliško nepagalvokit). Nors vaizduojami kūnai pasižymėjo tobulumu ir raumenynu, kurio pavydėtų net ir pats raumeningiausias, steroidus pusryčiams, pietums ir vakarienei valgantis sporto salės kultūristas, viena detalė visgi nėra jau tokia tobula. Tai – minėti maži peniai. Nuo Dzeuso skulptūrų iki žymiausių senovės Graikijos sportininkų, dievų, imperatorių, karių ir kitų elitinių veikėjų atvaizdavimų – visi šie pasižymėjo mikroskopiniais „pasididžiavimais“. Maži vyriškų skulptūrų įnagiai tarsi prieštarauja masyviems, tobulumu pasižymintiems kūnams, bet senovės graikai tam turėjo savų priežasčių.
Dažnai senovės Graikijos mene karo didvyriai, dievai ir karaliai buvo vaizduojami kaip masyvūs, tvirti, blizgantys tarsi būtų išterlioti tyriausiu alyvuogių aliejumi, tai kodėl šie estetiniai principai nebuvo taikomi jų miniatiūriniams pasididžiavimams? Senovės Graikijos menus tyrinėjantys istorikai pasakoja, kad ieškant atsakymo į šį klausimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip ir kokiame kontekste buvo vaizduojami mažiau iškilių, visuomenei gerais darbais nepasižymėjusių žmonių peniai.
Įvairios geidulingos (kurių tuo metu tikrai netrūko) graikų satyros pasižymėjo demonstruojamais dideliais lytiniais organais, kuriems apibūdinti puikiai tiktų repo motinos Nicki Minaj dainos „Anaconda“ žodžiai: „Dick bigger than a tower, i aint talkin bout Eiffel”. Remiantis mitologija, satyrose demonstruotų penių savininkai buvo pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, visiškai neturėję pagarbos ir savitvardos, kuria garsėjo elitinė Graikų visuomenė. Dideli peniai buvo vulgarumo viršūnė, intelektualumo antonimas, visiškas išėjimas iš kultūros normų ribų ir tai, kas priklausė niekingam barbarų pasauliui. Šią filosofiją puikiai atspindi ant amforų (antikiniai, keramikiniai bliūdai, skirti biriems / skystiems produktams laikyti), įvairių dubenų vaizduoti satyrų epizodai, kuriuose matome sutvėrimus geriančius, su stajakais, užsiimančiais įvairia seksualine veikla:
Tuo tarpu graikų komedijoje kvailiai taip pat dažnai buvo vaizduojami demonstruojantys didžiulius lytinius organus, kas bylojo kvailybę, gyvuliškumą, nesugebėjimą susitvardyti. Įdomu tai, kad taip pat kvailius vaizdavo ir egiptiečiai, kurie, šiaip jau buvo ilgamečiai graikų priešai. Tokiu būdu vaizduojami satyrų veikėjai, kvailiai ir graikų priešai kontrastavo su garbingais Graikijos dievais bei didvyriais, kurie pasižymėjo intelektualumu ir visomis geriausiomis savybėmis, tokiomis kaip ištikimybė, apdairumas, drąsa.
Kai geriau pagalvoji, šiais laikais penio kultūrinė simbolika tarsi apsivertė aukštyn kojomis – dabar vyras su dideliu pasididžiavimu dažnai sulyginamas su stipriu, valdingu, dominuojančiu ALFA (tai rašau vartydama akis…), bet senovės Graikijoje tai niekada nebuvo vyriškumo ženklas. Pasak graikų, vyro stiprumas kilo iš intelekto, reikalingo tam, kad valdytų ir apgintų savo šeimą, išlaikytų stiprią, klestinčią valstybę. O penis? Jis buvo mažiausiai svarbi detalė, todėl ji vaizduota tokia kukli, nes svarbiausia juk – didingo vyro smegenys ir įkvepianti drąsa, o ne centimetrai, kuriais domėtis gali tik neišprusę barbarai… Tiesa, kalbėdami apie išmintį, senovės graikai tikėjo, kad mažesnės varpos reiškia tai, kad spermatozoidai seksualinio akto su moterimi metu, turi nukeliauti mažesnį atstumą. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo visai logiška, bet mokslininkai šį senovės graikų pamąstymą, deja, bet paneigė.
Tai štai, mielieji, jums visai logiškas paaiškinimas, kodėl senovės graikų skulptūros turėjo mažus penius. Supratau, kad dabar apsilankydama muziejuje, kuriame galima išvysti senovės Graikijos skulptūrų, galėsiu pažvelgusi į šios penį ekspertės žvilgsniu spręsti, ar čia vaizduotas koks barbaras, ar super intelektualus, iškilus asmuo. Nėra už ką, žinau, kad tai yra informacija, kurios jums taip reikėjo. Ką padarysi, kartais užsiimu švietėjiška veikla…
TIkiuosi, kad jūs laikotės gerai ir manęs iš draugų už šitą rašliavą neišmesite.
Dėkinga,
URTĖ
Šaltiniai, kuriuos naudojau šiam įrašui:
Artsy.net: https://www.artsy.net/article/artsy-editorial-ancient-greek-sculptures-small-penises
Men‘s variety: https://mensvariety.com/ancient-statues-small-penises/
The Guardian: https://www.theguardian.com/books/2007/nov/10/history.society
Urtė Caspo 
1 mintis apie “Achilo giesmė ir senovės Graikijos skulptūrų penių problema”