„Gerbiamos moterys… šią dieną švieskite kaip saulės spindulėliai, spindėkite kaip krištoliniai rasos lašeliai rytmečio aušroje ir džiuginkite mus visus savo moterišku rūpesčiu, meile ir švelnumu. Su jūsų diena, mielosios silpnosios lyties atstovės! Mes jus mylim”, – pirmadienį nuo pat ankstyvo ryto perskaičiusi darbinius sveikinimus Tarptautinės moters dienos proga vimteliu viduje. Pasirodysiu kaip ta pikta, nuolat nepatenkinta boba, bet nekenčiu tokių ir panašių klišinių sveikinimų visa ŠVELNIA IT PIENĖS PŪKAS širdimi ir kitomis strateginėmis vietomis. Mums reikia lygių teisių ir vienodo darbo užmokesčio, o tuos tris kvietkus su šokolado plytele jau kaip nors nusipirksime pačios, ačiū jums labai. Bet gana čia skųstis… kaip gyvenate jūs? Kaip šeima? Kaip vaikai?
Nauja pora batų išgydo depresiją
Norėčiau jums papasakoti kažką įdomaus, karantiniškai įspūdingo, bet negaliu. Pastaroji savaitė man buvo labai sunki emociškai, atrodė, kad krentu į dar gilesnį depresijos liūną nei iki šiol. Aš nejaučiau to didžiulio noro gyventi, apatija tapo geriausia mano drauge. Kai mane ištinka tokie jausmai, stengiuosi savęs negriaužti ir daryti tai, ką moku geriausiai – nudirbti visus būtinus darbus, dėl kurių priklauso mano karjera/mokslai ir griūti miegoti. Miegoti eidavau iš karto po darbo ir mokslo valandų, kokią aštuntą vakaro, o atsikeldavau be dešimt minučių aštuonios – prieš pat naują darbo dieną. Tapau psichologine daržove, tokiu lengvai papuvusiu brokoliu ir šis jausmas nėra smagus. Blogiausia yra tai, kad mano aplinkoje esantys žmonės to net nepajuto. Esu puiki melagė, užsislaptinusi agentė, Džeimso Bondo lengvai tuktelėjusi pusseserė, kurios pagrindinė maskuotė – pozityvus, gyvenimu besidžiaugiantis žmogus. Matot, net ginklų ir bombų nereikia, kai toks įspūdingas užsimaskavimas!
Gana čia bliaut apie tas depresyvias savaites, tai man – praeitis. Ši nauja savaitė – daug šviesenė. Galbūt dėl to kalti blizgantys, žvyneliais dekoruoti sportbačiai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio pamilusi nusipirkau iš labai keisto internetinio puslapio, turinčio parduotuvę kažkur Olandijoje. O gal… aš tiesiog pasveikau ir nesąmoningai išsigydžiau nuo depresijos?? Ok juokauju, šitas variantas greičiausiai skamba kaip mažiausiai įtikimas. Štai, pasigrožėkite mano super-turbo-disko-adidasais, kuriuos galbūt atskraidins iš kažkokios šikskylės, o galbūt aš tapau scammerių auka ir viskas, kas man liko yra ši fotkė:
Kentėdama savo depresinius periodus aš neretai paneriu į knygas. Tiesa, ne į kokią rimtą klasiką, bet į tas išmylėtas, Maksimoje prie bulvarinių žurnalų parduodamas moterims skirtas knygas apie meilę, pelenės sindromo kamuojamas merginas ir milijardierius su fetišais. Šį kartą mane sudomino knygos apie love-hate santykius, blogus berniukus – pankus (įspėju – skaitytose knygose pankai yra žmonės su 2 masyviom tatuiruotėm ant rankų ir juodu bliuzonu, jeigu ką), kurie įsimyli savo priešingybes – pilkas pelytes. Čia tas, kurios vieną kartą užsidėjusios trumpą sijoną ir akinius iškeitusios į lešius tampa seksbombomis. Jeigu kartais norėsite paskaityti kažką panašaus, štai mano perskaitytų pezalų pavadinimai: A. Jade „Hate Me” ir „Cruel Prince”, A. Zavarelli „Pretty When She Cries“ ir M. Brandy „Break Me“. Nei vienos nerekomenduoju skaityti dėl logiškai suprantamų priežasčių, bet jos mane įkvėpė sukurti trumpą panašios istorijos versiją. Tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam.
Aš esu naivi mergina vardu Birutė. Turiu labai keistą, išskirtinį hobį – mėgstu skaityti knygas ir kol kitos merginos nešioja aukštakulnius į mokyklą, aš vaikštau su savo nudrožtais conversais. Taip. Aš kitokia nei visos, nepritapėlė, kuriai rūpi pėdų patogumas. Tiesa ta, kad mokykloje, dešimtoje klasėje, manes niekas nepastebi… Gal dėl to, kad nešioju savo močiutės akinius, nepripažįstu makiažo, o gal todėl, kad neturiu mini sijono. Aš esu labai protinga, išmintinga, turinti gerą humoro jausmą ir nulį socialinio gyvenimo, nes kam man jis? Jis reikalingas tik populiarioms merginoms, o ne tokioms pilkoms, bet išskirtinėms pelėms kaip aš.
Vieną dieną, eidama mokyklos koridoriumi ir nešdama didžiulę knygų krūvą į biblioteką, netyčia atsitrenkiau į blogos reputacijos panką iš paralelinės klasės vardu Jonas. Jis – tikras velnias seksualaus bičo pavidale. Nors mums abiems tik 16 metų, jis jau spėjęs pasipist su visomis gražiausiomis mokyklos merginomis, nes seksualinis gyvenimas mano pasaulyje prasideda iš karto po aštuntos klasės, vos įstojus į gimnaziją. Mano pasaulis – labai seksualizuotas, mokykloje kas antra moksleivė vaikšto su C/D dydžio papais ir turi aktyvesnį seksualinį gyvenimą už eilinę eskorto dyvą. Bet aš ne tokia. Ir į tokią keistą merginą su akiniais bei kedais vietoj aukštakulnių Jonas niekada neatkreiptų dėmesio…
Tačiau… atsitrenkus su visomis knygomis į Joną mane tarsi nukratė geidulinga elektros srovė… aš pajutau ryšį, kurio nebuvau dar gyvenime pajutusi… mes tarsi sielų dvyniai. Knygoms išsibarsčius po mokyklos koridorių, Jonas padėjo jas surinkti. Jo pankuotos, plieninės spalvos akys mane gręžte grežė, kaip profesionalus staliaus grąžtas.
„Ar tu naujokė? Aš tavęs niekad nepastebėjau mokykloje“, – tarė man Jonas. Žinoma, kad nepastebėjai, Jonai, juk aš pilka pelė, o ne supermodelis, kuriam mokykla yra tarsi podiumas.
„Ne, aš nesu naujokė. Šiais koridoriais su tavimi prasilenkiam kiekvieną mielą dieną bent po du kartus. Tiesiog esi nepastabus, gal akinius užsidėk“, – atsakiau ir garsiai nusižvengiau.
„Ar aš tau kažką blogo padariau, kad taip nemandagiai su manimi kalbi?“, – pasiteiravo jis. Matyt, Jonas yra įpratęs, kad su juo merginos elgiasi kaip su princu ir nežvengia į akis, bet aš ne tokia kaip visos. Aš kitokia.
„Atsiprašau, bet aš vėluoju į pamoką. Viso gero“, – pasakiau ir stipriai suspaudusi knygas nužingsniavau į biblioteką.
Pasibaigus pamokoms išėjau iš mokyklos ir patraukiau namų link, kuriuose manęs laukia vienatvė ir krūva neatliktų namų darbų. Eidama mokyklos kiemu staiga pamačiau Joną, prie kurio buriavosi penkios pačios gražiausios mokyklos merginos. „Dar vienas durnius ir jo haremas“, – pagalvojau ir paspartinau žingsnį. Mano nuostabai, Jonas atsisveikinęs su merginomis, pasivijo mane ir pradėjo eiti greta.
„Ar galiu kuo padėti?“, – kandžiai pasiteiravau vildamasi, kad šitas seksualus velnias paliks mane ramybėje.
„Žinai, nemandagumas mane labai traukia. Niekas su manimi iki šiol taip nėra kalbėjęs… Jaučiu tau nesuprantamą trauką ir norėjau paklausti, ar galim būti draugais?“, – greitakalbe žodžius bėrė Jonas. Ne, Jonai, aš nenoriu būti tavo drauge… aš noriu būti tavo gyvenimo partnere… sielos dvyne… bet to jam niekada neišduosiu…
„Ačiū, bet ne. Manęs nedomina draugystės su mokyklos pleibojais. Tavo reputacija kaip ir tavo pažymiai – labai prasti, todėl mums tikrai nepakeliui“, – atsakiau jam.
Šis mano atsakymas Jono visai nesutrikdė, jis tik nusišypsojo. „O tu tikrai kitokia nei visos merginos. Nors tu knygų žiurkė, bet esi labai įdomi ir jeigu nusiimtum akinius, būtum graži“, – skaudžią tiesą man tiesiai į akis rėžė jis.
„Aš nebandau kažkam įtikti. Aš noriu būti savimi – unikalia asmenybe, skaitančia knygas, nešiojančia kedus ir nežinančia, kas yra akių tušas ar paakių maskuoklis“, – atsakiau pagreitindama savo žingsnius.
„Tik laiko klausimas, kada sutiksi būti mano drauge. Nuojauta man kužda, kad po šita pilkos pelės uniforma slepiasi ugninga asmenybė. Ir tik laikas ją atskleis“, – pradėjo filosofuoti gimnazijos svajonių jaunikis.
Supratau, kad jis teisus. Jeigu nusiimčiau tuos akinius, išsiplaučiau galvą pirmą kartą gyvenime ir užsidėčiau aukštakulnius, galbūt ir aš galėčiau prisijungti prie populiariųjų merginų gretų. Atsisveikinusi su Jonu grįžau namo, užsirakinau savo kambario duris ir pradėjau savo stiliaus revoliuciją. Aš nebebūsiu pilka pelė, aš būsiu mergina dėl kurios Jonas pames galvą. Tą popietę aš iškeičiau akinius į lęšius, conversus į 15 cm aukštakulnius, užsitepiau oranžinės pudros ant veido (nei viena mano amžiaus mergina dar nemoka atrasti savo atspalvio) ir pažvelgiau į veidrodį. Pagaliau aš tapau ta, su kuriomis bendrauja Jonas.
Kitą dieną užsidėjusi aukštakulnius ir visą savo „naujos, seksualios Birutės“ įvaizdį, įžengiau į mokyklos teritoriją. Pastebėjau, kad mano povyza traukia daugiau žvilgsnių nei įprastai: merginos, praeidamos pro mane susiraukia (greičiausiai pavydi), o vaikinai – nusišypso (akivaizdu, kad nori manęs).
Pasiekusi mokyklos rūbinę, kurią akina ryški, fluorescencinė šviesa, pasikabinau savo paltą ir patraukiau klasės link. Eidama pajutau, kad kažkas palietė mano ranką. Atsigręžusi pamatyti, kas taip negražiai daro, pamačiau tas pažįstamas, plienines, pankiškas akis – tai buvo Jonas. „Mergyt, nežinau, ką reiškia šie tavo stiliaus eksperimentai, bet tavo juodai padažyti antakiai šviečia už kilometro. Jau nekalbu apie tavo oranžinę pudrą, dėl kurios atrodai kaip Donaldo Trumpo dukra. Dar liko kelios minutės iki pirmos pamokos – gal pabandyk nueit į tūliką ir atsiplauti visą šitą šviesoforinę tragediją, nes tapsi pajuokos objektu?“, – jo skaudi kritika daužė mano širdį.
„Neliesk manęs. Ir ne, nieko aš nenusiplausiu – aš nusprendžiau pasikeisti, nes tikėjausi, kad pagaliau mane pastebėsi ir man pavyko. Nepaisant to akivaizdu, kad to daryti nereikėjo – tu manęs negerbi, tu esi toks, kaip visi sakė: pleibojus, kuriam nerūpi merginų jausmai. Viso gero – tu man esi niekas“, – atsakiau jam su ašaromis akyse ir nubėgau į mergaičių tualetą.
Mano nuostabai, Jonas mane pasivijo ir apkabino per liemenį. „Atsiprašau, kad įžeidžiau tavo jausmus… Aš nemoku bendrauti su merginomis, kurios man tikrai patinka… kurias aš… galbūt net myliu… Taip, aš tave įsimylėjau nuo pat pirmos dienos kai atėjai į šią mokyklą. Tavo akiniai, makiažo nematęs veidas ir nubrūžinti kedai sudomino mane. Tu esi išskirtinė mergina“, – pripažino Jonas.
„Oho, Jonai… aš… aš nežinojau, kad tau patinku… Turiu pripažinti, kad ir tu man labai patinki, esi labai gražus. Ir nors tavo pažymiai prasti, aš tikiu, kad tavo turtingi tėvai sugebės tave įgrūsti į kokį Harvardą ar bent VDU, kas yra Lietuviškasis Harvardas…“, – susijaudinusi tariau Jonui.
„Birute…man nesvarbu mokslai. Man svarbu, kad tu būtum mano. Ir dzin, kad su oranžiniu veidu, ar be. Svarbu, kad mes būtume kartu“, – ištarė seksualiausias mokyklos pleibojus ir man pradėjo stipriai plakti širdis. „Greičiausiai dėl jos man reikės užsirašyti pas kardiologą“, – pagalvojau mintyse.
Staiga mūsų žvilgsniai susitiko ir jo veidas priartėjo prie manojo. Jo lūpos – putlios ir be pūslelinės ženklų, švelniai prigludo prie manųjų. Mes pradėjome bučiuotis ir aš pajutau, kaip pilve pradėjo plasnoti drugeliai ir kiti tarakonai. Tą romantišką akimirką mūsų bučinį nutraukė mergaičių tūlike nuleistas vanduo.
„Tikiuosi pamatysiu tave po pamokų, mano meile“, – pasakė Jonas ir mirktelėjęs išskubėjo iš tualeto. Nežinau, kas vyksta su mano gyvenimu ar kaip nusivalyti tą oranžinę pudrą, bet viena aišku – Jonas ir aš tapome pora. Mano didžiausia svajonė išsipildė.
PABAIGA (nes tingiu rašyti).
Tai va, tokių ir panašių istorijų skaitau kiekvieną mielą dieną. Ar tai mazochizmas? Greičiausiai, bet norėjau, kad ir jūs geriau pažintumėte mano hobį ir suprastumėte, kokio turinio knygos mano mylimiausios. GALITE NEDĖKOTI.
Kūrybinė katastrofa. Oficialiai atsisakau keramikės karjeros
Vieną dieną susivokusi, kad noriu pati, pasitelkusi savo išskirtinius gebėjimus, nulipdyti lėkštę, skirtą papuošalams laikyti, nusipirkau molio (iš kažkokios vaikų popamokinių būrelių parduotuvės) ir pradėjau savo kūrybinį procesą, kuris mintyse atrodė tiesiog TOBULAS. Planavau padaryti hipsterišką indelį papuošalams, bet kažkur procese sufeilinau ir mano kūrinys tapo Užgavėnių kolekcijos eksponatu, kuriam būtina sudegti kartu su more. Negaliu dabar tiksliai paaiškinti, kodėl žalia širdis man pasirodė gera mintis. Gal kalta mano neblėstanti meilė žmogėdrai Šrekui?
Nors bandžiau savo kūrybą gelbėti blizgučių ir lako sluoksniu, sakyčiau, kad nelabai ši idėja man nusisekė. Tenka pripažinti skaudžią tiesą – keramikės profesija nėra man skirta. Galbūt vertėtų ir toliau likti prie rašymo, bent čia nesugebėsiu parašyti sakinio, kuris vos perskaičius primintų UŽGAVĖNES ar siaubo filmus. Suvokti, kad mano darbai niekada neatsidurs meno galerijoje ir nebus parduoti aukcione už milijoną eurų gal ir yra skaudu, bet džiaugiuosi, kad šis suvokimas aplankė man būnant tokio jauno amžiaus. Dabar gyventi bus lengviau.
Nors ir esu kreivarankė, tragiškų lėkščių lipdytoja, tikiu, kad laisvu nuo darbo metu dar kokią vazą ar kitą nesąmonę tikrai nulipdysiu. Tai yra protą atpalaiduojantis, čiakras ir kitas strategines vietas išvalantis užsiėmimas, kurį visiems depresikams nuoširdžiai rekomenduoju. Galima surengti net nuotolines lipdymo dirbtuves su draugais, kurių metu kartu lipdysite šedevrus ir bliausite iš to, kokie baisūs jie išėjo. Juk drauge, kolektyviai suvokti, kad esate netalentinga šutvė yra daug smagiau!
Trijų draugų taisyklė
Mano ikona, vienintelė ir nepakartojama Michelle Obama kartą pasakė: „We should always have three friends in our lives – one who walks ahead who we look up to and follow; one who walks beside us, who is with us every step of our journey; and then, one who we reach back for and bring along after we’ve cleared the way“.
Sutinku su Michellės pamąstymais ir norėčiau pagal savo sugedimo laipsnį šiek tiek pakoreguoti trijų draugų idėją. Mano manymu, kiekvienas žmogus gyvenime turi turėti šiuos tris draugus:
- Storą draugą/ę. Visų pirma, aš nenoriu nieko įžeisti, pati turiu riebalinių palendricų. Bet turėti žmogų šalia, draugą, su kuriuo abu galite bėdavotis savo lašekais ir nuline motyvacija siekiant jų atsikratyti, yra labai svarbu. Laisvė kalbėti apie savo kūną be jokių baimių ar nesaugumų, sugebėjimas pasijuokti iš savęs tokio, koks esi, yra tikras džiaugsmas. Man šiuo klausimu tikrai pasisekė – turiu draugą Beną, su kuriuo apie savo lašinius kalbam nuolat. Kiekvieną pirmadienį pasižadam vienas kitam keisti gyvenimo būdą ir tie pokalbiai visada baigiasi diskusija apie tai, kokią picą planuojame sakytis penktadienio vakarą.
- Gražų, mėgstantį išeiti socializuotis draugą/ę. Su tokiu žmogumi šalia turėsite daugiau progų išeiti iš savo komforto zonos, norėsite pasitempti, tapti geresne savo versija. Bent kartą per mėnesį priverstinai būsite iškrapštyti iš savo praperstų treningų ir turėsite progą pažinti linksmesnę, mažiau įpareigojančią šio pasaulio pusę. Tokie žmonės mūsų banaliuose, pilkuose gyvenimuose yra labai reikalingi.
- Asocialų, depresuotą draugą/ę. Tai žmogus, kuris geriausiai supranta sunkiausius mūsų gyvenimo momentus, sugeba išklausyti ir tiesiog būti šalia kai skauda, kai atrodo, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš mus. Tai nuostabus žmogus, su kuriuo galima tiesiog BŪTI ir leisti sau išsiliūdėti be jokios sąžinės griaužaties.
Nepaisant to, nenoriu pasakyti, kad jeigu neturite šių trijų draugų – jūs esate pasmerkti lūzeriai. Tikrai ne. Ši mano teorija neturi jokio moralinio ar mokslinio pagrindimo ir tėra vienos durnos bobos pezalai.
Hiustonai, mes turime problemą: akinių šopoholikės išpažintis
Vieną gražią dieną, kai naktinio staliuko stalčius pradėjo sunkiai užsidarinėti, nusprendžiau jį susitvarkyti ir pašiurpau suvokusi, kad visas turtas tame stalčiuje yra mano nauji akiniai nuo saulės, kuriuos gudriai slepiau nuo savo mamos (ji mėgsta mane motiniškai pamoralizuoti apie išlaidavimą ir taip sugadina visą smagumą). Žinojau, kad ji niekada nepatikrins mano naktinio staliuko stalčiaus, kuris neva skirtas vitaminams ir vaistams nuo alergijos, tad ten visus ir suslėpiau. Mama, jeigu skaitysi… AŠ ATSIPRAŠAU…
Pradėjusi traukti akinius iš stalčiaus supratau, kad tai yra per du mėnesius sukaupta kolekcija. Kad ir kaip mėgčiau savo akinius, turiu pripažinti, kad tai virsta savotiška problema. Visų pirma, aš neturiu kur išeiti su tais visais akiniais, kuriuos kaip durnelė perku per karantiną. Aš nuolat sėdžiu namuose, o kai nusprendžiu išeiti pasivaikščioti ar apsipirkti po ilgos darbo dienos, jau būna sutemę ir su ta rožinių akinių pora atrodau kaip debilė nematanti kelio. Vienintelė proga jais pasipuošti šiomis dienomis man yra psichoterapijos seansai, kuomet vykdama pas psichologę, įsikūrusią Laisvės alėjoje, galiu užsidėti krūčiausią porą akinių ir taip vizualiai užtikrinti, kad esu viena vaikščiojanti psichologinė problema. Štai visa kolekcija, kurią kaip brangiausią trofėjų nusprendžiau susifotkinti:
Manau, kad kuriam laikui sustabdysiu akinių pirkimą, nes kad ir kaip svajoju tapti Eltono Džono kopija, nei mano piniginei, nei mano psichologinei gerovei šis išlaidavimas gėrio nesuteikia. Nors skaudu, bet turiu susiimti ir nustoti pirkti akinius. Aš esu suaugusi, stipri ir valinga moteris, kuri daugiau nepasiduos neracionaliems pirkimams. Jūs patikėjot šiuo pareiškimu? Nes aš tai nelabai…
Štai toks tas mano menkas, visiškai neracionalus gyvenimas. Tikiuosi, kad ir jūs laikotės gerai ir kaip visada, siunčiu jums antikovidinę energiją. Būkite sveiki, karts nuo karto parašykite depresuojančiam draugui ir pasiteiraukite, kaip šiam sekasi. Iš savo patirties suprantu, kad kiekvienam iš mūsų per karantiną pavažiuoja stogas su visais stogiukais, tad palaikyti ryšį, rodytį rūpestį ir meilę net ir pačiai užknisančiausiai personai yra labai svarbu. Šį kartą rašliavą baigsiu ir su jumis atsisveikinsiu su legendine daina iš Šreko filmo – „Live And Let Die“, kurios pradėjau klausytis kiekvieną vakarą visai neironiškai:
When you were young and your heart
Was an open book
You used to say live and let live
(You know you did, you know you did)
(You know you did)
But if this ever changing world
In which we’re living
Makes you give in and cry
Say live and let die
(Live and let die)
Live and let die
NU LABAI LYRIŠKA.
– N.
Urtė Caspo 