Meilė pakrovėjo laidui ir kitos pasaulio problemos

ĮSPĖJIMAS – pavargusi rašliava. Šią akimirką esu labai nusivylusi savimi ir savo prastais gyvenimo pasirinkimais. Kodėl esu tokia niekam tikusi? Kodėl kasdien vis labiau tolstu nuo tos susikurtos tobulos superbobos vizijos? Nežinau kaip jums, bet man gyvenimas yra tarsi viena didelė pridegusi ir neskani košė, kurią prisivirusi privalau žiaukčiodama dramatiškai susrėbti. O košių aš visai nemėgstu, tai kam man tokia kančia?

Valentino dienos užrašai

Šį rašinį pradėjau rašyti praėjusią savaitę, per Valentino dieną. Planavau su jumis pasidalinti, ką ji man reiškia (trumpas atsakymas – nieko) ir, kad labiau už vieną širdutėmis papuoštą dieną aš vertinu mūsų kasdienio gyvenimo smulkmenas, kuriomis parodome meilę aplinkiniams. Buvau pasirašiusi trumpą sąrašiuką dalykų, kuriuos laikau pačia tikriausia meilės išraiška. Štai keli jų:

• Meilė yra tada, kai draugė man atsiunčia šiaurietiškojo metalo dainą ir nuoširdžiai tiki, kad jos paklausysiu (NES TAI PRAPLĖS MANO AKIRATĮ, LAVINS TRAGIŠKĄ MUZIKINĮ SKONĮ, OK). Ji nori man gero ir dėl jos pastangų pripratinti mane prie šiaurietiškojo metalo aš jaučiuosi mylima.
• Meilė yra tada, kai mama išperka iš RIMI parduotuvės visus mano mėgstamus žaliuosius kokteilius, kuriais tyliai, nesigirdama užkiša visą apatinę šaldytuvo lentyną.
• Meilė yra tada, kai draugams susimovus ir padarius tai, apie ką seniausiai įspėjai, sugebi prikąsti liežuvį ir susilaikyti nuo malonumų kupinos frazės: „AŠ GI TAU SAKIAU“.
• Greičiausiai nėra didesnės meilės už tą, kurią jaučiu savo telefono pakrovėjo laidui. Nors jis laikosi ant siūlelių, yra apmuturiuotas lipnios juostos sluoksniu ir kraunasi padėtas TIK specifiniu kampu (dažniausiai šiaurės-vakarų kryptimi), aš jo nežadu pakeisti. Aš myliu tokį, koks jis yra (o jis yra VIS DAR KRAUNANTIS).
• Meilė yra tada, kai sukonfliktavus su drauge/u sugebate greitai susitaikyti, nes abu žinot, kad nieko geriau greičiausiai nerasit. Daužti žmonės turi laikytis drauge, tai yra plačiai žinomas faktas.
• Kai žinai savo artimųjų raktinius žodžius. Kažkada sugalvojau šį visiškai neoriginalų pavadinimą ir naudoju raktinius žodžius tada, kai mano artimiesiems reikia paskatinamojo žodžio, komplimento. Pavyzdžiui, mama šiandien užsidėjo levandų spalvos golfą. Tai buvo gan keistas mano gimdytojos pasirinkimas, mat jos garderobe vyrauja vien tik juodi atspalviai. Netrukau pastebėti, kad ji su tuo megztiniu nesijaučia savimi, todėl prisiminiau jos mylimiausią stiliaus ikoną Diane Keaton (kuri taip pat yra prisiekusi golfų nešiotoja). „Žinai, šiandien tu atrodai visai kaip Diane Keaton“, – pasakiau mamai ir ji visa išsitiesė, nusišypsojo. Kai pagalvoji, kiek nedaug tereikia norint pakelti artimojo nuotaiką, o kartais netgi ir poplintusinę savivertę. Tad raktinius žodžius savo mintyse laikau kaip brangiausią turtą ir naudoju tuomet, kai reikia. Tai man – meilė. Ar bent jau mikroskopinė jos forma.

Išbridau iš bedarbystės liūno

Prieš dvi savaites netikėtai buvau pakviesta į nuotolinį darbo pokalbį dėl produktų vadovės asistentės pozicijos. Į tą vietą mane rekomendavo buvusi bosė, su kuria visai sėkmingai darbavomės prieš kelis metus. Šis kvietimas buvo labai netikėtas, bet malonus, nes su buvusia bose visada palaikėme gražius ryšius. Pasirodo, kad ji perėjo į naują įmonę, tapo produktų vadove ir ieškojo sau asistento/ės, todėl prisiminė mane.

Kadangi šiame gyvenimo etape blaškausi be jokio konkretaus plano ir buvau apsisprendusi neieškoti darbo iki gegužės pradžios tam, kad ramiai priduočiau parašytos knygos juodraštį leidyklos konkursui, nebuvau desperatiška darbo paieškų atžvilgiu. Bet tuo pačiu ir neatmečiau tokios netikėtai pasitaikiusios galimybės. Tikiu, kad geriau visuomet pamėginti, nei vėliau griaužtis, kad kažko nepabandžiau. To „kas būtų jeigu būtų“ klausimo aš tiesiog nekenčiu.

Turėjau lygiai dieną pasiruošti darbo interviu su HR skyriaus vadove ir mano supratimu stipriai susimoviau. Aš nuolat juokavau, blaškiausi, nusišnekėjau (ką meistriškai darau tuomet, kai jaudinuosi). Kiekvienas HR moters užduotas klausimas buvo tarsi aukščiausio lygio loginis uždavinys, kurį man išspręsti prireikė daug pastangų. O klausimai buvo labai paprasti – kokio atlygio tikiuosi, ar suderinsiu darbą su mokslais, kokių kompetencijų turiu. Tai man pasirodė kosmosų kosmosas. Bet labiausiai mane erzino klausimas: „ką planuojate dirbti ateityje? Kokios pozicijos siektumėte?“. Nes tiesą sakant, ateityje tiesiog planuoju išlikti gyva, o paskui – žiūrėsim. Aš nesijaudinu dėl ateities ir tuo labiau nesuku galvos dėl ateityje laukiančių darbų. Atėjo laikas kai supratau, kad nors esu uoliai dirbanti moteriškaitė, savęs karjeriste laikyti negaliu. Man reikia erdvės ir laiko realizuoti save, o darbas – labiau pajamų šaltinis, stabilesnio gyvenimo garantas.

Nepaisant šūdinoko pasirodymo darbo pokalbio metu, visgi gavau tą darbą. Turiu pripažinti, kad sužinojusi apie šią naujieną stipriai neapsidžiaugiau. Nors atlyginimas mane tenkina, yra stabilus ir geresnis už milijardus, kuriuos užsidirbu freelancindama, tai nėra mano svajonių pozicija, dėl kurios pamesčiau galvą. Tai – eilinis popierizmas, biurokratija, ilgos valandos sėdint prie kompiuterio ekrano varvinant akis ir nulis kūrybos. Ir tiesą sakant… nebežinau, ar man to gyvenime pakanka.

Dirbti su buvusia (dabar esama) bose man – vienas malonumas. Mes – tikros perfekcionistės, svajotojos, visuomet siekiančios maksimumo. Ji mane įkvepia, skatina pasitempti. Nepaisant to, pradėjusi dirbti naujame darbe pajutau liūdesį, persmelkusį širdį ir kitas strategines vietas.

Supratau, kad pasiekiau ribą, ties kuria turiu apsispręsti: ar dirbti nuobodų darbą, keliantį depresiją, bet suteikiantį finansinį stabilumą, ar viską mesti ir pradėti rizikuoti, mėginant įgyvendinti savo svajones. Šiuo metu aš nesijaučiu laiminga ir kiekviena darbo diena man yra tikra kančia. Kasdien stebiu, kaip lėtai ir mazochistiškai slenka darbo valandos, o penktadienio laukiu kaip didžiausio išganymo. Vienintelė reali motyvacija man – pinigai ir žinau, kad to man paprasčiausiai per maža. Jaučiuosi suvaržyta ir vienintelė vieta, kur galiu būti savimi eilinį kartą liko mano blog‘as. Niekur kitur būti savimi man paprasčiausiai neapsimoka. Apgailėtina, tiesa?

Pavargau nuo tolerancijos stokos

Ši įrašo dalis bus tarsi lyrinis nukrypimas šioje minčių bezabrazijoje. Noriu papasakoti apie situaciją, su kuria susiduriu labai dažnai ir nebežinau, ar dar ilgai man užteks jėgų ją iškęsti oriai, tolerantiškai, be papildomų dramų, kurių karalienė nesu.

„Oi, aš nežinojau, kad jūs tokia“, – eilinį kartą nesupratingai ir nepagarbiai nuotoliniu būdu dėl biurokratinių/popierizmo reikalų bendravusi persona skelia pamačiusi mane gyvai. Staiga pasikeičia jos tonas, atsiranda pseudo-pagarba, kuri, logiškai mąstant, turėjo būti nuo pat pirmos mūsų bendravimo akimirkos.

Ir aš tai suprantu. Gyvenimas sunkus, sudėtingas, užknisantis ir kartais neužtenka jėgų su visais gražiai sutarti. Jau net nekalbu apie netyčiom ant nekalto prašalaičio išsiliejusią tulžį. Visiems būna blogų dienų, šūdinų dienų ir aš tai suprantu. Galiu atlaikyti vienkartinę kito žmogaus bjaurastį su viltimi, kad mes daugiau nesusitiksim ir ištrinsim vienas kitą iš atminties. Bet ko negaliu pakęsti, tai tono pasikeitimo mane pamačius gyvai. Taip. Žinau, baisu. Mano lazdos, jos tokios bauginančios, ką? Nežinau, kaip kiti mane kenčia realybėje su tokiu fiziniu minusu, dėl kurio nieko negaliu padaryti.

Tokių žmonių tonui pasikeitus ir supratus, kad jis atsirado tik dėl mano būklės, visada susimąstau: o jeigu būčiau sveika,bėgiočiau po du maratonus per dieną, ar bendravimas mums susitikus būtų išlikęs toks pat šūdinas ir nepagarbus? Tokiais atvejais visada išgirstu tokius šablonus: „aš nežinojau (kad aš tokia baisuokla su lazdom)“, „manęs niekas neinformavo“. O kodėl turėjo informuoti? Informavimas lemtų tai, pasikeistų bjaurus bendravimas, staiga virtęs altruistiškumo pavyzdžiu? Žmonės, kas su jumis negerai? Nuoširdžiai.

Ar su lazdom, ar be lazdų, ar vežime, ar ant keturių kojų – kaip būtų smagu, kad mes visi, ypač žmonės, dirbantys aptarnavimo srityje, sugebėtume gražiai sutarti. Palikti savo šūdiną dieną ir jos vargus namuose ir susitelkti ties darbu, kuriame iš mūsų tikimasi bent jau elementaraus mandagumo ir pagarbos.

Mano gyvenimas (spėju ir jūsų) – sudėtingas. Kiekvieną dieną aš susiduriu vis su naujais iššūkiais, kuriuos neretai komplikuoja mano sveikata. Nepaisant to, aš noriu gyventi pilnavertį gyvenimą ir būti laikome lygiaverte visuomenės nare. Esu mandagi, draugiška, linkusi padėti kitiems bėdoje, bet man atsibodo, kaip šūdinai su manimi elgiasi kai kurie mažiau tolerantiški aplinkiniai. Tai žiauriai vargina, skaudina ir aš nebežinau, ar mano idėja išlikti mandagia ir oria šiuo atveju naudinga. Gal tokiais atvejais, kai jaučiuosi žeminama man reikia pradėti draskyti kitiems akis? Šaukti, rėkti?

Jūs net neįsivaizduojate, kaip pavargau nuo tos tolerancijos stokos, tai mane žlugdo. O liūdniausia, kad panašiai kaip aš jaučiasi šimtai/tūkstančiai/milijonai žmonių visame pasaulyje, turinčių vienokių ar kitokių sveikatos problemų. Nežinau, gal per didelės utopijos tikiuosi svajodama apie pasaulį, kuriame mane vertintų ne pagal kojų stiprumą, o pagal mano protą, vertybes, įgūdžius. Kad priimtų mane tokią, kokia esu. Toks tas mano pabumbėjimas šiai dienai.

Gyvenimas vis tiek gražus

Nors dabar jums išliejau širdį ir kitas strategines vietas, noriu pasakyti, kad gyvenimas man vis tiek yra labai gražus ir mielas. Stengiuosi nepasiduoti periodiškai mane aplankančiam negatyvui ir likti ištikima sau ir savo pozityvioms gyvenimo idėjoms. Tikiuosi, kad dėl dabartinės mano slogios nuotaikos kaltos bobdienės ir migrena, daužanti man galvą nuo pat ankstyvo ryto.

Kamuojama negatyvių minčių sukūriau tokį planą: pabandysiu naujoje darbo vietoje padirbti tris mėnesius (kurie yra mano „bandomieji“), kas realiai bus iki gegužės pabaigos. Iki to laiko jau būsiu atidavusi knygos juodraštį. Beje, žinau, kad mane skaito daug ir įvairių specialybių žmonių: gal kas žinot ir galite rekomenduoti gerą redaktorių/e, kuris/i man padėtų su stilistika ir pakonsultuotų, ar tai ką parašiau yra bent kažko verta? ŽINOMA, kad ne už dyką. Jeigu taip, LABAI labai lauksiu rekomendacijų.

Atidavusi juodraštį būsiu nuveikusi sau labai prasmingą darbą ir galėsiu mąstyti, ką noriu veikti toliau. Taip pat po trijų mėnesių jau būsiu sočiai atsikandusi naujosios savo darbo pozicijos, tad bus aišku, ar šis darbas ir toliau man bus rakštis subinėje, ar ne. Jeigu taip – nesuksiu sau galvos ir išeisiu. Jeigu ne – pasiliksiu ir tapsiu superboba karjeriste. Nors ir jaučiuosi šūdinai ir baiminuosi, kad vėl klimpstu į depresiją, man ramiau, kad šį kartą tai darau turėdama aiškų planą, ką gi daryti su savo gyvenimu. Na, ar bent su keliais artėjančiais jo mėnesiais. O tai jau vis šis tas, ar ne?

Vadinkite mane būsima KERAMIKE

Eilinį karantininį šeštadienį nieko per daug neveikdama nusprendžiau Netflixe pažiūrėti dokumentikos serialą „Wild Wild Country“ apie prieštaringai vertinamą guru iš Indijos Bhagwaną Shree Rajneeshą ir jo sekėjų bendruomenę, kuri vieną gražią dieną sumąstė su visom šmutkėm persikelti į mažą miestelį Amerikos pakraštyje – Antelopę, kur nusipirko didžiulį sklypą ir pradėjo kurti uždarą gyvenvietę. Tiesa, vietiniams gyventojams tokie kaimynai nepatiko, todėl jie pradėjo kariauti su taikiaisiais svečiais iš Indijos. Jų kovoje netrūko tokių įdomių elementų kaip: viso miestelio apnuodijimas, pasikesinimas nužudyti ir daug kitų ne mažiau smagių reikalų, apie kuriuos pasakoja ši dokumentika. Mano nuomone, šis pasakojimas yra puikus pavyzdys, to, kaip toli gali nueiti religiniai fanatikai ir kiek nedaug jiems trūksta iki terorizmo. Jeigu ir jums patinka tokios ir panašios istorijos – ši juosta tikrai verta jūsų akių.

Gana apie sektas. O šiandien atsikėlusi aš sumąsčiau naują projektą: užsisakyti molio ir nulipdyti sau papuošalų lėkštutę-dėkliuką. Štai mano inspiracija:

Gražu, ar ne? Nežinau, kaip man seksis ir ar sugebės mano kreivos rankos sukurti kažką panašaus, bet būtinai jus informuosiu. O gal belipdant iš molio širdį su akimis suvoksiu, kad tai yra TAS dalykas, kurį noriu veikti visą likusį savo gyvenimą?? Pagyvensim – pamatysim. Vadinkite mane būsima KERAMIKE.

Toks tas mano karantininis gyvenimas ir jo rūpesčiai. Tikiuosi, kad ir jūs laikotės neblogai. O dabar tariu jums sudie ir tikiuosi, kad susirašysime jau visai netrukus.

 – N.