„O esi tikra, kad tau nenukris plaukai?“, – pamačiusi mane, riebiu kokosų aliejaus kaukės sluoksniu tepančią plaukus, pasiteiravo mama. Bandydama suvokti gimdytojos minčių procesą ir tai, kodėl, nuo plaukų kaukės turėčiau likti plika, užsimaukšlinau kepurę ir atsakiau: „kad ir nuslinktų – nieko tokio. Juk turiu rožinį peruką ir per mažai progų jį nešioti“. Grožis reikalauja aukų ir aš, kaip pagarsėjusi aukos vaidmens atlikėja, tai kuo puikiausiai suprantu.
Pozityvo paieškos: dalykai, teikiantys man džiaugsmo
Šį rašinį, kaip ir buvusį prieš tai, skirsiu pozityvo paieškoms. Man, kaip ir visiems jums (spėju), šiuo metu jo labai trūksta ir pagalvojau, kad kas jeigu ne aš jį sugrąžins? Šį kartą nusprendžiau su jumis pasidalinti dalykais, kurie šioje niūroje, karantiniškoje kasdienybėje man teikia džiaugsmo, kelia šypseną, džiugina širdį ir kitas strategines vietas. Tad tradiciškai prisisegam saugos diržus, įsijungiam GPS‘ą ir važiuojam.
Prancūziškasis alter ego – Celine Dion
Šį pavasario semestrą nusprendžiau tęsti prancūzų kalbos mokymąsi ir dabar sėkmingai kremtu A2 lygį (atseit esu vienu laipteliu aukščiau už pradedančiuosius lūzerius). Mano prancūzų kalbos užsiėmime dalyvauja vienas unikalus personažas, vyresnio amžiaus studentas vardu Darius, kuriam virš 50+ metų. Nesupraskite manęs klaidingai – aš labai gerbiu ir vertinu žmones, kurie būdami vyresnio nei įprasta amžiaus išdrįsta ir toliau sėkmingai mokytis. Aš taip pat viliuosi, kad sulaukusi jo metų ir toliau mokysiuosi tai, kas man patinka, išliksiu smalsi ir atvira naujoms idėjoms.
Visgi, jį atskirai paminėti norėčiau todėl, kad jis man atrodo visiškai tobulas, komiškas personažas. Jis nuolat, be perstojo paskaitos metu giria panašaus amžiaus dėstytoją, sako, kad ji labai graži (tiksliau – PATI GRAŽIAUSIA DĖSTYTOJA VDU UNIVERSITETE). Kai per pirmą paskaitą prisistatinėjome vieni kitiems, kalbėjome apie tai, ką kiekvienas iš mūsų veikiame ir kokių augintinių turime, Darius užsiminė, kad turi šunį ir pasiūlė jį parodyti. Išgirdę tokį pasiūlymą, visi labai apsidžiaugėme, nes už prancūzų kalbą visada bus įdomiau šuo, tai universalus dėsnis, kuriam nevalia nusižengti. Tiesa, jis nusprendė parodyti įrėmintą šuns fotografiją, kurios per prastą ir apsiblaususią (lyg Darius jungtųsi į paskaitas iš pirties) kamerą visai nesimatė. Mūsų grupės tai netenkino, todėl paprašėme parodyti gyvą augintinį, juk taip daug įdomiau. Į tai jis atsakė: „negaliu“, kas sukėlė visų nepasitenkinimą. Kai paklausėme, kodėl jis negali parodyti savo augintinio, jis atsakė: „tai, kad jis jau metai kaip miręs“. Nuotolinės paskaitos kambaryje įsivyravo nejauki tyla, kuri man sukėlė nevalingą šypseną. Būtent tą akimirką aš pamilau Darių, jis nuostabus.
Tiesa, prieš pasirinkdama tęsti prancūzų kalbos mokymąsi turėjau daug dvejonių. Už paskatinimą nemesti to, ką pradėjau, turėčiau būti dėkinga draugui, kolegai, bendraprancūziškai sielai Tautvydui, kuris šios kalbos mokosi jau antrus metus. Praėjusi pirmą prancūzų kalbos lygį supratau, kad man labai trūksta praktikos ir elementarios kalbėjimo patirties. Man buvo sunku prasilaužti, nusimesti tą svetimą kalbą besimokančio žmogaus kalbėjimo gėdą.
Dėl šios priežasties kartu su Tautvydu sugalvojome kiekvieną vakarą bent pusvalandį pasišnekučiuoti prancūziškai – nesvarbu, žinutės, ar balso įrašo formatu. Kad būtų įdomiau ir išvengtume tų iškaltų standartinių vadovėlinių dialogų, nusprendėme šnekėtis savo naujai sukurtų alter ego pagalba. Tautvydas savojo personažo dar nespėjo tobulai išplėtoti, bet aš savąjį atskleisti tikrai galiu. Manasis yra Celine Dion (nieko bendra su realia dainininke, pop scenos diva neturintis pasirinkimas).
Manoji Celine – supermodelis, milijardierė, filantropė, mėgstanti prabangiame prancūziškame restorane pusryčiams užsisakyti „une verre de vodka“ (profesionaliai išverčiu – stiklinę vodkos), nes ji, pasak jos, turi mažiausiai kalorijų. Ji – paslaptinga, bet netobula moteris. Ji netoleruoja laktozės, gliuteno, vaikų, durnų žmonių ir blaivumo. Ji yra prancūziškoji „Karen“ versija, kuri visada nori pasikalbėti su menedžeriais ir tiki, kad apsauginėse veido kaukėse įsiūti mikročipai. Susirgusi ji atsisako vartoti vaistus ir pasitiki tik eterinių aliejų gydomąja galia.
Paskutinis scenarijus, kurį kartu su Tautvydu sumąstėme buvo toks: aš atėjau į restoraną, kuriame užsisakiau vodkos ir kruasaną su uogiene. Tautvydas buvo mano padavėjas, pranešęs žinią, kad kruasanai baigėsi. Kaip alternatyvą, jis man pasiūlė bagetę su šokoladu. Atsakiau, kad esu alergiška gliutenui ir kaip jis drįsta man siūlyti batoną. Jis priminė, kad kruasane taip pat yra gliuteno, bet aš atsakiau, kad esu moteris, mėgstanti gyventi pavojingą gyvenimą. Tada aš jam papasakojau, kad esu jo tėvo žmona. Jis sutriko, negalėjo tuo patikėti, bet galiausiai susitaikė, kad aš – ne tik klientė, užsisakiusi vodkos, bet ir jo naujoji motina. Taip baigėsi dar vienas, nepaprastai turiningas mūsų pokalbis.
Pabaigę šnekėtis prancūziškai dar gerą pusvalandį skiriame liaupsėms, skirtoms vienas kitam. Nes mes jau tokie protingi, galintys susišnekėti prancūziškai ir žiauriai pažengę visomis prasmėmis. Giriame vienas kitą džiūgaudami, kad abu esame neprilygstami poliglotai, nepaisant to, kad abu prancūziškai slebizavojam vos vos. Šie durni pokalbiai yra bene labiausiai laukiamas mano vakaro ritualas, už kurį Tautvydui esu dėkinga.
Šlovė nuotolinėms psichologės konsultacijoms
Nors gyvename įdomiais laikais, kuomet esame beveik metus uždaryti karantine, džiaugiuosi, kad technologijos taip ištobulėjo ir turiu galimybę psichologines konsultacijas perkelti į nuotolinę erdvę. Kartą į savaitę per „Viber“ susiskambinu su savo ilgamete psichologe Jūrate, taip išsivalydama savo karmą, sąžinę ir sielą. Kas mane daugiau pažįsta žino, kad pasisakau už psichologinę pagalbą ir visai to nesigėdiju. Juk mes – naujos kartos žmonės, kurių nebevaržo durni įsitikinimai, kad psichologai ir psichiatrai skirti tik „išprotėjusiems debilams“.
Dar norėčiau pasakyti, kad jeigu jūs jaučiate norą nueiti pas psichologą, bet jaudinatės, kad jūsų problemos per menkos, kad lyg ir nepatiriate didelių traumų, bet vis tiek norite su kažkuo pasikalbėti – EIKITE Į KONSULTACIJĄ NEDELSIANT. Svarbios yra ne mažos jūsų problemos, o tai, kad jūs pagaliau išdrįstate atsiverti, paprašyti pagalbos. Per penkis metus psichoterapijos aš nugalėjau bulimiją (jau du metus nekenkiu savo kūnui, nenaudoju laisvinamųjų ir nepersiryju tiek, kas paskui tris dienas gailėčiausi), susitaikiau su savo sveikatos būkle, susidėliojau į stalčiukus nelengvą vaikystę su alkoholiku tėvu ir žengiau pirmuosius žingsnius ieškodama būdų, kaip save pamilti.
Menkų problemų nėra, visos jos vienodai svarbios. Bet jeigu mes jas sėkmingai kaupsim, krausim vieną ant kitos, galiausiai sprogsim. To emocinio sprogimo padaryta žala bus daug didesnė ir pas psichologą/psichiatrą teks lankytis daugybę metų. Tad kam delsti? Jeigu mes sportuojame ir tikime, kad sportas – sveikata, tai psichoterapija tuo metu yra pati asmeniškiausia sielos higiena. Deja, bet kilnodami hantelį mes neišsigydysime sielos žaizdų, kurias paliko buvusi mergina/vaikinas, taip pat nepagerinsime santykių su tėvais darydami atsilenkimus. Taip gyvenimas neveikia. Mes privalome rūpintis ne tik savo kūnu, bet ir psichologine sveikata, nes tik tokiu būdu atrasime gyvenimo balansą. Och, kaip įkvepiančiai užkalbėjau!
Kvepiu kaip Brazilija
Net nemoku žodžiais apsakyti, kiek daug džiaugsmo man teikia „SOL DE JANEIRO“ kūno kremas „Brazilian Bum Bum Cream“. Jo kvapas – visiška egzotika. Amazonės atogrąžų miškų karščio, pistacijų bei karamelės šventoji trejybė. Tai yra pirmas mano naudotas kremas, kurio kvapas išsilaiko iki pat ryto/kitos dienos vakaro. Jeigu jūs kaip ir aš mėgstate kvepėti (iš anksto atsiprašau visų smirdžių už tokį atskyrimą), siūlyčiau jį pračekinti.
Juo išsitepusi jaučiuosi šimtą kartų gražesnė ir seksualesnė. Tarsi būčiau Miss Brazilija, su gigantišku užpakaliu ir ryškiai per mažu maudymosi kostiumėliu besiblaškanti pajūriu kepinant saulei. Vertas paminėjimo šio kremo minusas – didžiulė kaina, bet tai yra vienintelis BRANGUS produktas, kurį sau leidžiu be jokio kaltės jausmo. Nes atsibusti ryte ir užuosti savo saldžiai kvepiantį kūną bei nuo jo prakvipusias paklodes, yra NEREALU.
RuPaul’s Drag Race yra mano naujoji religija
Vadinkite mane paskutine atsilikėle, bet aš tik dabar atradau „RuPaul’s Drag Race“ realybės šou ir mėgaujuosi kiekviena jo minute. Kokios nuostabios tos drag karalienės! Kokios gražios, ryškios, talentingos ir moteriškos. Žaviuosi jų gracija ir į jas vėpsodama suprantu, kad gyvenime nebūsiu tokia moteriška, kaip jos. Šis šou man yra tarsi nauja, religinė patirtis.
Kiekvieną kartą žiūrint šį projektą man širdį suvirpdo vedėjo, drag ikonos RuPaul tariama frazė: „If you can’t love yourself, how in the hell you gonna love somebody else?“.
RuPaul žodžių įkvėpta vis susimąstau apie meilę sau. Kokia manoji menka, pašaipi, nepagarbi, tuščia ir skaudi. Nepaisant to, bandau ištaisyti situaciją ir kiekvieną dieną dedu daugybę pastangų stengdamasi pamilti save tokią, kokia esu. Su visais trūkumais, minusais, erzinančiomis savybėmis. Su keturias dienas neplauta galva ir spuogais ant veido. Su uždribusiais akių vokais ir riebalinėmis palendricomis. Su netikusiomis kojomis, bet visai neprasta galva. Su praperstais treningais ir humoro jausmu, neturinčiu ribų. Tokią, kokia esu, o ne tą tobulą versiją, kuria vieną dieną žadu tapti.
Kalbant apie meilę sau, visada prisimenu vieną kažkur girdėtą pamąstymą apie tai, kaip mes šnekamės su savimi. Kodėl mes tokie negailestingi sau? Kodėl esame tokie kandūs kritikai, kai kalba pasisuka apie mus pačius? Kodėl mes nuolat save skaudiname, prisidengdami geranoriškomis paskatomis? O kas būtų, jeigu tai, ką mes sakome sau, pradėtume sakyti brangiems žmonėms, draugams, mylimiesiems? Ar šnekėtume su jais taip, kaip kiekvieną dieną šnekamės su savimi? Aš tuo labai abejoju.
Šis pamąstymas padėjo suprasti apie žalą, kurią daro tokie vidiniai pokalbiai. Dabar, kiekvieną kartą, kai bandau sau papriekaištauti dėl įvairių smulkmenų, prisimenu tą mintį ir pagalvoju apie sau brangius žmones. Suprantu, kad GYVENIME niekam tokių nesąmonių nešnekėčiau. Nes tai – laiko gaišimas, niekam nereikalingas negatyvas, kurio gyvenime ir taip užtenka. Siūlau prie progos ir jums pamąstyti apie tai, kaip šnekatės su savimi bei kitais. Esu dėkinga RuPaul’s Drag Race, kad šis projektas man iššaukė tokius pamąstymus ir padėjo sušvelninti vidinį kritiką bei pokalbius su savimi.
Žiedai iš šaukštų, nes kodėl gi ne?
Vieną kartą naršydama „Etsy“ ir bandydama surasti išskirtinių, rankų darbo papuošalų (nes akivaizdžiai neturiu kur dėti savo paskutinių centų), užmačiau žiedus, pagamintus iš sidabrinių šaukštų! Ir visiškai juos įsimylėjau, nes tai man pasirodė tokia nepaprasta, unikali idėja. Kas galėjo pagalvoti, kad šaukštas, su kuriuo kabini jogurtą, kada nors gali tapti papuošalu? Bent aš apie tai niekuomet nesusimąsčiau. Štai keli šaukštinių žiedų pavyzdžiai:
Žinau, kad skonis paprastai draugų neturi, bet aš juos visiškai įsimylėjau ir vieną tokį gražuolį užsisakiau. Kadangi turiu daug kompleksų ir labai pergyvenu dėl savo trumpų ir storų, pieniškas dešreles primenančių rankų pirštų, žiedai man padėjo juos pamilti. Taip pat pasipuošusi žiedais jaučiuosi kaip turtinga dama, turinti dvarą ir palaidojusi penkis savo vyrus, iš kurių keturi mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Na, nežinau, ar supratote mano mintį, bet būtent taip jaučiuosi apsikarščiusi žiedais ir tai mane daro labai laimingą.
Feisbuke apsimetinėju daugiavaike motina
Per šį karantiną atradau naują, dar nepažintą Facebook‘o pusę – grupes, kuriose žmonės apsimetinėja įvairiais personažais ar gyvūnais. Pavyzdžiui, Feisbuke yra grupė, kurioje žmonės apsimeta esantys viena skruzdžių kolonija. Taip pat egzistuoja tokia, kurioje visi apsimeta esantys kambariokai. Dar galima atrasti grupių, kur visi apsimeta vidurio amžiaus krizės kamuojamais tėčiais.
Bet asmeniškai, mano mylimiausios grupės yra šios – „Rate My Plate“, kur žmonės kelia savo pagaminto maisto lėkštę ir laukia komentarų, pradžiuginančių savo išmone ir humoru bei „A group where we all pretend to be soccer moms“ – grupė, kurioje, kaip ir jau supratote iš pavadinimo, visi apsimeta mamomis, kurių vaikai lanko vieną futbolo būrelį. Ši grupė mano mylimiausia todėl, kad ten atradau savo naują alter ego vardu Barbs (pilnas vardas – Barbara).
Barbs – dviejų nuostabių berniukų motina, kuri savo šeimą maitina tik organišku, ekologišku maistu. Ji savo namo koridoriuje turi bent tris „Live Laugh Love“ ženklus ir labiau už Dievą myli savo vyną. Barbs niekina vyną iš tetrapako ir tiki, kad jis yra didžiulė nuodėmė. Barbs mano, kad orgazmas yra savarankiškai egzistuojantis organinio pasaulio vienetas, turintis savireguliacijos sistemą (maišo su žodžiu „organizmas“) ir tiki, kad slengas WAP iš tiesų reiškia „worship and praise“, o ne šlapią katę, apie kurią dainuoja Cardi B. Taip pat Barbs mano, kad turtą ir gerą statusą aiškiausiai parodo firminiai drabužiai su didžiuliais logotipais, kuriuos iš tolo perskaityti gali ir aklas žmogus. Ji iš namų neišeina be aukštakulnių, o į sporto salę keliauja tik su „Juicy Couture“ rožiniu veliūriniu treningu.
Tuo tarpu „Rate My Plate“ grupėje džiaugsmą atrandu prie žiauriai seksualių patiekalų įrašų pakomentuodama: „looks spicy“. Tai internautams sukelia nenumaldomą norą man išaiškinti, kad prieskonių jų patiekale tikrai ne per daug, o aš mainais gaunu tą trolišką patirtį, kurios reguliariai pasigendu savo gyvenime.
Nesibaigianti pantalonų drama
Užvakar patyriau siaubingą išgyvenimą. Nežinau, ar po jo būsiu toks žmogus, koks buvau anksčiau. Ši tragedija įvyko tada, kai mama nusprendė sugėdinti mane dėl asmeninio triusikų pasirinkimo. Kadangi drabužių parduotuvės šiuo metu yra uždarytos, o kaip tyčia visi mano pantalonai suplyšo panašiu metu, nusprendžiau jų užsisakyti internetu. Naršydama internete ir žiūrėdama į pantalonus supratau, kad noriu patogių, aptempiančių riebalines palendricas, bet tuo pat metu dar leidžiančių kvėpuoti trauzų, tad išsirinkau iš pirmo žvilgsnio (na gerai, ir iš antro, ir trečio…) babytiškus pantalonus. Na tokius, kuriuos gėdingai nešiojo Bridžita Džouns:
Bandydama save apsiginti jūsų akyse noriu pasakyti, kad galbūt aš ir aukoju trauzų grožį, bet mainais gaunu palendricų aptempimą, dėl ko tampu lieknu supermodeliu (na ok, PLIUS DYDŽIO MODELIU, GERAI?). Galbūt tie trauzai ir atrodo kaip parašiutai, su kuriais drąsiai iššokčiau iš krentančio lėktuvo ir taip išgyvenčiau, bet tai nesvarbu. Svarbiausia – komfortas (suprantu, kad šis argumentas nė velnio negelbėja) ir tai, kad šie pantalonai buvo parduodami po 7 vienetus, kas reiškia, kad jų užteks VISAI SAVAITEI, ALELIUJA. Ir visai nesvarbu, kad jų dėka vienintelė „family“, kurią juos nešiodama turėsiu bus „family size“ trusikų pakuotė.
Kai iš paštomato parsinešiau savo trauzus ir namuose bandžiau juos išpakuoti pasigėrėjimui, netikėtai pro šalį praėjo mama. Pažvelgusi į mano triusikų laimikį ji tarė: „aš nežinojau, kad tu tokia…“. Perklausiau, ką gi ji čia turi mintyje sakydama, kad aš NE TOKIA? Pasirodo, kad ji kalbėjo apie mano babytiškus pantalonus stebėdamasi, kad tokia jauna mergina kaip aš juos nešioja. Atsakiau taip, kaip kadaise filme sakė Bridžita: „bet jie nėra mano mėgstamiausi trauzai“, bandydama gelbėti nejaukią situaciją. To atsakymo mano gimdytojai užteko. Pantalonų rinkinyje buvo juodi, balti ir kūno spalvos trauzai, į ką mama sureplikavo: „pasilik šviesius vasarai”. Puikiai pasišnekėjom, kaip visada tokie motiniški pokalbiai man sukėlė gėdą ir kitus pozityvius jausmus.
Pižaminės kelnės po namus
Paskutinis dalykas, teikiantis man džiaugsmo ir vertas atskiro paminėjimo yra PIŽAMINĖS KELNĖS. Per šį karantiną labiausiai bijojau, kad atprasiu nešioti aptemptus džinsus. Juodi aptempti džinsai man – kasdieninė uniforma, šiknos spaudėjai, leškų aptempėjai, kurių apsirengimas reikalauja olimpinių pastangų ir pilvo įtraukimo iki uždusimo (kaip puikiai susirimavo, aš tikra poetė). Prasidėjus karantinui namie nešioti džinsus atrodė daugiau nei kvaila, ypač kai didžiąją dienos dalį praleidžiu lovoje arba ant sofos, todėl pradėjau nešioti pižamines kelnes. Jų turiu visą kolekciją – medvilninių, šilkinių, spalvotų, su taškučiais, su dinozaurais, kurie pasipuošę kalėdinėmis kepurėmis, su šuniukais, citrinomis, brokoliais… žodžium visa kolekcija pižamų, kurios tapo nepamainomomis karantininio stiliaus palydovėmis.
Su pižaminėmis kelnėmis įsigudrinau būti net tada, kai paskaitos ir darbiniai susirinkimai perėjo į nuotolinę erdvę. Užsidėjusi dailius marškinius ar megztinį, pasidažiusi ir išsiplovusi galvą aš vis tiek lieku su savo spalvotomis pižaminėmis kelnėmis. Tokiais momentais, sėdėdama susirinkime, jaučiuosi kaip Hannah Montana, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Nes mano viršutinė kūno dalis byloja apie ofiso etiketą atitinkančią aprangą, o apatinė – pižamų vakarėlį. Turiu pripažinti, kad ši stiliaus katastrofa man kažkodėl teikia daug džiaugsmo. Vadinkite mane pižamine Hannah Montana. Ačiū.
Reziumuodama eilinę rašliavą apie viską ir nieką vienu metu, noriu pasakyti, kad gyvenimas šiuo metu man visai neblogas. Tikiuosi, kad ir jūs laikotės neblogai ir siunčiu visiems antikovidinę energiją.
– N.
Urtė Caspo 