Nors kaip ir visi normalūs žmonės šiuo metu sėdžiu karantine, besimėgaudama vidiniu asocialumu, pastarąją savaitę prasimaniau tiek veiklų, kad net pati rimčiausia barbė devyndarbė pavydėtų. Kaip tikra superboba aš sugebėjau:
- suorganizuoti savo kambario senų baldų išvežimą;
- nuo sienų nuklijuoti visus 20 dekoratyvinių drugelių (paauglystėje galvojau, kad plastikiniai vabzdžiai – estetikos viršūnė);
- pasiruošti naujos lovos atvežimui (kuri netilpo į mano kambarį, nes kartu su mama nežinome kaip taisyklingai naudotis metru);
- užsisakyti naują, prabangią šilko patalynę ir užvalkalus, kurie skaudžiai numelžė mano banko sąskaitą. Mama aiškino, kad tai – prasminga jaunos, nepriklausomos moters investicija į savo kokybišką miegą, bet aš ja nelabai tikiu. Manau, kad tai yra scamm’as ir jeigu ta stebuklinga patalynė nepateisins mano lūkesčių, turėsiu labai rimtą pokalbį su savo gimdytoja.
- per dvi valandas aktyvuoti vyresnio amžiaus kaimynei Smart-ID ir internetinį banką. Kodėl tokiam paprastam veiksmui man prireikė dviejų valandų? Geriau neklauskit, manau, kad tai yra mano išskirtinis talentas;
- susirgti bobdienėm (aka mėnesinėm) ir per kelias dienas suvalgyti visą šaldytuvo turinį, kečiupus bei raugintus agurkus.
- užsiregistruoti į pavasario semestro dalykus, susidaryti tvarkaraštį ir pozityvių minčių pagalba įsivaizduoti, kad būsiu lankomumo karaleva, nepraleidžianti nei vienos paskaitos.
Kaip jau supratot, esu tikrų tikriausia reikalų ministrė. Nepaisant DIDŽIULIO UŽIMTUMO, šiame gyvenimo etape man trūksta pozityvo, tad pamaniau, kad jo pradėsiu ieškoti per savo vidinius pamąstymus, kuriuos, kaip virusą, paskleisiu savo blogo lape. Pavadinsiu juos NIJOLKosofijomis, Nežinau, ką čia bandau su tais vaizdžiais aprašymais pasakyti, bet prisisekite saugos diržus ir važiuojam.
Keletas NIJOLKosofijų:
1. Visi netoleruojantys laktozės yra neatsakingi, reguliariai turintys „tai gal šį kartą tikrai neapsišiksiu“ sindromą proto ubagai. Skaudi tiesa ta, kad visada apsišikam ir metas nustoti sau meluoti (šiandien atsikėliau 05:54 ryto ir patikėkit, tokiu ankstyvu laiku, dar gaidžiams nepragydus, kilau TIKRAI ne savo noru. Dėl to TIKRAI nekalta vakar suėsta keturių sūrių pica).
2. Man visada labai gaila pinigų apatiniams, nes: jų niekas nematys, niekam nerūpi, ar mano papinykas priderintas prie pantalonų (tuo labiau apatinio trikotažo spalvinė gama nerūpi man). Manau, kad kaip madingai plėšyti džinsai, taip ir pantalonai turi pilną teisę būti suplyšę – tai turi būti priimtina norma. Ir prašau, užbadykite mane pirštais, užmėtykite akmenimis jeigu pamatysite mane perkančią ne XXL pakuotę močiutiškų apatnykų, kurių užteks visai savaitei, o vienus šilkinius trauzus už 20 eurų. Tada žinosiu, kad visomis prasmėmis pasiekiau moralinį dugną.
3. Merginos, niekada nepasitikėkite liemenėle, kuri užsisega per priekį (tokiu užtrauktuku, na kaip džinsai), Pradžioje toks paponešio konceptas atrodo kaip nereali inovacija, patogumo viršūnė, bet bus labai NEpatogu, kai ši nuspręs atsisegt vidury vizito pas dantistę ar deginant riebalines palendricas sporto salėje. Jeigu neturite ekshibicionistinių polinkių ir liemenėlės atsisegimas viešoje vietoje jums yra tabu, nepirkit tokio papinyko. Kalbu iš asmeninės ir TIK asmeninės patirties.
4. Apie gėjus ir keliones „all inkliuziv“. Turiu vieną keistą, bet labai logišką svajonę – pakeliauti kartu su biču gėjumi visiškai platoniškai. Manau, kad keliauti su kitu vyru, kuris man nejaučia nieko, būtų saugiau, o ir gautume visas turistų porų privilegijas. Ir nebandykite sakyti, kad tą patį galima padaryti ir su draugėmis – taip, aš myliu savo drauges beprotiškai, bet… Su kai kuriais žmonėmis prabuvus ilgesnį laiką pradeda nesutapti biolaukai, kyla noras pjautis ir „išeiti paturistauti atskirai“. Kelionėse atsiskleidžia ne tik geriausios, bet ir pačios nepatogiausios mūsų asmenybių pusės. Ir aš visai nenoriu susierzinusi nudėti savo draugių lėktuvui dar nenutūpus svetur.
5. Buvau susidariusi įspūdį, kad beanie tipo stiliaus kepures nešioja tik žolės mėgėjai ir reperiai, kuriems šalta galvai, bet stipriai klydau. Užsisakiusi vieną tokią kepurę pabandymui iš visokių šūdukų mekos – aliekspreso, negalėjau atsidžiaugti. Tai yra NEREALIAI patogus dalykas tuomet, kai ištisai sėdi namuose ir jau keturias dienas neplovei galvos (oficiali priežastis – „plaukų treniravimas“, o reali – tingėjimas). Užsimaukšlini tą kepurę ir viskas – tu jau nebe piemenė riebaluota galva. Tu – savimi pasitikinti mergina su riebaluota galva, kurią slepia kepurė. Tobula.
6. Ar žinojote, kad jūsų skonio ir estetikos trūkumą gali išgelbėti slapta Instagramo paskyra? Kartais gyvenime pasimetu bandydama išsiaiškinti, kokia ta manoji estetika. Kas man patinka? Į ką aš lygiuojuosi, kuo žaviuosi? Koks stilius man labiausiai limpa prie širdies? Nepaisant to, kokia betvarkė esu, susivokti gyvenime ir stiliuje man labai padėjo atskira Instagramo paskyra, skirta tik man. Į ją keliu žmones, vietas, paveikslus, gamtą, citatas, kurios žavi, skatina tapti geresniu žmogumi. Na, ar bent jau įdomesne asmenybe. Tai savotiškas vizualinis dienoraštis, kuriame nereikia sukti galvos dėl to, kas ir ką pagalvos. Tai skirta tik mano akims ir ta išsigalvota privilegija man labai patinka.
Dalykai, kurie yra gėdingi be jokios logiškos priežasties
„Tik tok‘e“ paplito mada dalintis dalykais, kurie yra gėdingi be jokios logiškos priežasties. Ta proga aš nemokamai įdarbinau savo draugus, sukurdama bendrą dalykų, kurie kelia nelogišką gėdos jausmą, sąrašą. Kviečiu jį peržvelgti ir pamąstyti, ar bent vienas iš šių minėtų veiksmų jums sukėlė panašius jausmus.
Gėdinga be jokios rimtos priežasties yra:
- Visai neelegantiškas išlipimas iš baseino, jaudinantis, kad kažkuri maudymosi kostiumėlio dalis liko plūduriuoti be tavęs;
- Kai dedi tuščius butelius į taromatą, o už tavęs spėjo susiformuoti didžiulė eilė. Neduok die koks vietinis bomžiukas nuspręs tave pamokyti, kokiu kampu į taromatą įgrūsti butelį, tada strigsi amžiams;
- Kai parsineši namo maisto iš kebabinės, picinės ar kokio makdonaldo ir būtinai eidamas pro laiptinę sutinki visus savo kaimynus. Kodėl jų niekad nesutinku tada, kai grįžtu namo nešina daržovėmis ar žaliu, sveikuolišku kokteiliu?;
- Kai važiuoji liftu su nepažįstamais žmonėmis;
- Kai kažkur eini ir iš tolo pamatai pažįstamą ir nesupranti, ar jam pamoti ranka, ar jūs prasilenkę sustosit pasikalbėti? O gal geriau tiesiog pabėgti?
- Kai nusprendi kažką nufotografuoti (slapčia ar ne) ir netyčia įsijungia kameros prožektorius;
- Kai nusprendi eiti į tualetą būdamas svečiuose;
- Kai bėgi link nuvažiuojančio autobuso ir jo nepaveji (arba vairuotojas pyzdukas nusprendžia piktybiškai nuvažiuoti);
- Kai neši išmesti stiklinius butelius (nuo alkoholio, uogienių ar vandens, palieku tai jūsų fantazijai) ir jie siaubingai garsiai barška;
- Kai reikia išeiti iš pusės paskaitos turint rimtą priežastį. Kažkaip labai nepatogu atsistoti iš savo vietos ir išeiti, tai niekada nebūna oru. O ir nesupranti, ar čia reikia kažkokią viešą kalbą skelti dėstytojui ir grupiokams, paaiškinant išėjimo priežastį, ar tiesiog nematomai iššliaužti iš auditorijos;
- Kai dėstytoja paklausia klausimo, į kurį atsakymo nežinai ir vietoje to, kad tave praleistų, bando 10 minučių privesti iki teisingo atsakymo, kad pats išmąstytum. Taip, mąstymas neturėtų būti gėdingas, bet kai prieš visą auditoriją bandai įveiklinti savo dvi paskutines smegenų ląsteles, kol visi kursiokai sėdi tyloje ir laukia kol kažką pasakysi, yra labai nemalonu;
- Kai nueini į grožio saloną ir kirpėja, pabaigusi darbą, atsuka tave į tą didžiulį veidrodį ir paklausia: „Nu, ar gražu? Ar patinka?“;
- Kai sveikinantis su tavimi žmogus duoda penkis, bet tu jau ištiesei ranką paspaudimui;
- Kai žmonės tau sako: „DUOK ŽAIBĄ“. KAS JIEM NEGERAI?
- Kai tingėdamas daugiau paeiti kerti gatvę, nors perėja stovi vos už kelių metrų. Labai gėda būti nusikaltėliu-pėsčiuoju.
- Kai parduotuvėje, stovėdamas prie kasos bandai susirinkti kasininkės atiduotą grąžą;
- Kai dėl ryšio trukdžio atmeta tavo banko kortelę. Tą akimirką atrodo, kad visi aplinkiniai tave teisia, įtardami, kad esi skurdžių skurdžius;
- Asmenukių darymas viešoje vietoje.
O kas jums yra nelogiškai gėdinga? Kviečiu pasidalinti, kokių gi gėdingų momentų jūs patiriate savo kasdienybėje.
Damos titulo ATOMAZGA
Pagaliau galiu oficialiai pasigirti, kad gavau savo DAMOS TITULĄ, kurį nusipirkau iš kažkokių scammerių internetinės parduotuvės prieš pat Naujus metus.
Į mano pašto dėžutę, didžiuliame voke supakuotas atkeliavo raštas, kuriame parašyta, kad esu dama ir tikiuosi, kad dabar visi į mane atitinkamai kreipsis. Būtinai faktą apie pagerėjusį socialinį statusą įsirašysiu į savo CV. Esu įsitikinusi, kad ši žinia būsimiems darbdaviams bus ypatingai svarbi, suteikianti man pranašumo prieš kitus daugiau darbo patirties ir noro dirbti turinčius kandidatus.
Turiu pripažinti, kad gyvenimas su damos titulu visai neblogas. Vis dar sėkmingai ginuosi nuo koronos viruso, mintimis tirpdau sniegą ir visaip kitaip sau egzistuoju tikėdamasi, kad karantino pančiai pavasariui artėjant pradės palengva kristi nuo mūsų pečių. O dabar, pabaigai, dalinuosi mano sukurtu neegzistuojančiu repo albumo viršeliu, kuriame įsiamžino mano ciuce Kuba (per prievartą ar savo noru, čia jau nekomentuosiu), nes aš turiu per daug laisvo laiko savo rankose:
Tikiuosi, kad ir jūs laikotės gerai (ar bent pakenčiamai).
– N.
Urtė Caspo 