Sprendimas būti didžiu žmogumi

Praėjo beveik savaitė nuo tėvo laidotuvių. Pagaliau pradedu grįžti į savo gyvenimo ritmą, keikdama tragiškai prasidėjusius 2021-uosius. Pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad tikrus naujus metus pradėsiu kartu su kinais, kurie šiuos švęs vasario 12 dieną. Iki tol aš oficialiai grįžtu į 2020-uosius vildamasi, kad su kinų naujaisiais metais į mano gyvenimą ateis nauja, pozityvi pradžia be pakasynų elementų.

Mirties nežinomybė ir grabas su ambicijomis

Prisiekiu, tai bus paskutinis įrašas, kuriame minėsiu savo tėvą ir tokius liūdnus dalykus, kaip laidotuvės. Tiesa ta, kad mirčiai nei vienas iš mūsų negalime pasiruošti. Mes nežinome, kada ji ateis, kokiu dienos / nakties metu tai įvyks ir ar mums skaudės. Mes nežinome, ar spėsime artimiesiems ištarti sudie. Net nenutuokiame, ar spėsime suvalgyti sriubos puodą, kurį su didžiulėmis pastangomis išsivirėme ir planavome valgyti visą savaitę. Mes nežinome, ar bus baisu. Ta nežinomybė žudo, todėl neretai ją nugrūdame kažkur giliai širdyje ir apsimetam, kad mirtis mūsų visai neliečia. Nes gyvenimas suknistai nenuspėjamas – vieną dieną tu gyveni įsivaizduodamas, kad esi nesunaikinamas ir amžinas, o kitą – guli grabe, kurį po žeme užkas kartu su visomis tavo ambicijomis ir svajonėmis.

Šiek tiek apie tėvo mirties aplinkybes – jis buvo rastas susmukęs savo bute su praskelta galva ir kraujo klanu koridoriuje, kas leidžia daryti prielaidą, kad kritęs jis prasiskėlė pakaušį ir šliaužė link lauko durų šauktis pagalbos. Deja, bet pagalbos jam nebuvo lemta sulaukti – jo gyvybė užgeso.

Giminės tėvo pasigedo po Kalėdų, mat jis nepasirodė darbe, neatsiliepė į skambučius. Nuvažiavę į tėvo butą ir supratę, kad kitoje durų pusėje įkištas raktas, bylojantis, kad kažkas yra namuose, jie nedelsiant jas išlaužė ir aptiko mirusį tėvą. Bute tvyravo puvėsio kvapas, tėvo kūnas buvo nusėtas lavondėmėmis bei žaizdomis, leidusiomis suprasti, kad taip šis pragulėjo bent kelias dienas. Ironiška, bet iškvietę policiją tėvo giminės turėjo rašyti pasiaiškinimus, kodėl išlaužė duris, mat jie neturėjo teisės to padaryti.

Policijos pareigūnams atvykus, tėvo giminaičiai buvo išprašyti į lauką tam, kad šie galėtų ištirti, ar nebuvo įvykdytas blogiausias mirties scenarijus – žmogžudystė. Tuomet tėvas buvo išvežtas atlikti skrodimo, kurio rezultatai buvo labai primityvūs. Juose nebuvo paminėta tėvo žaizda galvoje, taip pat ir tai, ar jo kraujyje tuo metu buvo alkoholio. Netgi nebuvo parašyta tikroji mirties diena tam, kad žinotume, prieš kiek dienų tai įvyko. Faktą, kad tai įvyko prieš savaitę ar bent kelias dienas sufleravo ryškios lavondėmės ir besilupanti tėvo oda. Išvada buvo ta, kad jam sustojo širdis. Kas iš tikrųjų nutiko paskutinėmis tėvo gyvenimo akimirkomis jau niekas nebesužinos, bet gal ir gerai. Žinojimas neatgaivintų tėvo ir tikrai nepalengvintų artimųjų gedulo. Tebūnie tai bus paslaptis, kurią jis išsinešė kartu su savimi.

Būti didesniu žmogumi

Kai mirė tėvas, pirmas kelias dienas gyvenau su savo gedulu per daug negalvodama, kad teks važiuoti su juo atsisveikinti. Vyliausi, kad tėvas bus kremuojamas, bet klydau. Mano močiutė (aka tėvo mama) pareiškė, kad nežada deginti savo sūnaus (kad jo lavoną griauš kirminai po žeme tai nieko, ane?), todėl jį reikia palaidoti tradiciškai. Su visu karstu ir šermenimis, per kurias visi galės pasižvalgyti į jo gerokai pastovėjusį lavoną. Labai romantiška, labai gražu. Kiek pažįstu savo tėvą, žinau, kad jis to nebūtų norėjęs, bet jo nebėra, jis negalėjo paprieštarauti. O gyvųjų pasaulyje prieštarauti sūnaus netekusiai motinai niekas nedrįso.

Supratusi, kad po šešių metų nesimatymo su tėvu dabar išvysiu jo lavoną, supanikavau. Priežasčių panikuoti turėjau ir daugiau. Visų pirma tai, kad aš nebendrauju su tėvo gimine ir jų visiškai nepažįstu. Dar viena priežastis – tėvas dažnai meluodavo ir aktyviai nustatinėjo savo giminę prieš mane ir mano mamą. Pasak jo, jis – auka, kuriam neleidžiama matytis su manimi, kas buvo visiškas melas. Dėl to visai nenorėjau šermenyse susidurti su tėvo giminėmis, kurie į mane žiūrėtų smerkiamu žvilgsniu, lyg būčiau ne tėvo dukra, o demonas su ryškiai mėlynu paltu. Mane taip pat neramino ir faktas, kad šermenyse turėsiu galimybę sutikti tėvo meilužę, o šis susitikimas kažko neviliojo…

Visgi, pagrindinė ir svarbiausia priežastis buvo ta, kad aš daugybę metų nebendrauju ir su tėvo motina, kuri nuolat iš manęs tyčiojosi, šaipėsi iš kiekvieno kūno milimetro. Ji vadindavo mane „ryža ruske“, o paauglystėje, man priaugus svorio, „guosdavo“, kad jį sugebėsiu išaugti (žinoma, jeigu nustosiu valgyti batoną). Jos dėka prisijaukinau bulimiją. Taip pat žinodama jos polinkį į psichavimą, bijojau, kad man atvykus ši sukels tikrą dramą ir išvadins ne tik bloga, bet dar ir stora jos sūnaus dukra. Šių priežasčių man užteko tam, kad pradėčiau stipriai abejoti savo apsilankymu šermenyse.

Galiausiai, visiškai supanikavusi, dieną prieš šermenis ir laidotuves visiems pareiškiau, kad nevažiuosiu. Pasakiau, kad nejaučiu jokio poreikio atsisveikinti su tėvu, nes jį mintyse palaidojau prieš daugybę metų. Prisidengiau šiuo argumentu vildamasi, kad man ir mano sąžinei jo užteks. Tačiau sulaukusi vidurnakčio, pakeičiau nuomonę. Visą dieną kovojusi su savo moraliniais įsitikinimais supratau, kad nors dabar esu menkas, išsigandęs žmogelis, turiu užsidėti didžio žmogaus rūbą ir pasielgti ne taip, kaip man patogu, bet taip, kaip mano galva yra teisinga. Padėti tą tašką mūsų santykiuose, ištarti paskutinį „sudie“. Žinau, galbūt tai jums skambės kvailai ar narcisistiškai, bet būtent tas didžio žmogaus palyginimas ir padėjo man priimti lemiamą sprendimą, dėl kurio šiandien sau esu labai dėkinga.

Šermenys su šou elementais

Atvykusi į šermenis ir įžengusi į šarvojimo salę, kurioje gulėjo mano tėvas, pajaučiau ramybę. Aš neverkiau, neisterikavau, o atvirkščiai – nusiraminau. Pasirodo, tėvo lavonas nebuvo toks baisus. Man netgi atrodė, kad jis miega, pasirinkęs ne patį patogiausią baldą tai daryti. Padėjusi kelias baltas rožes (esu alergiška griozdiškiems vainikams ir ne kartą sakiau, kad jeigu kas tokį į mano laidotuves atneš, tam geradariui piktybiškai vaidensiuosi), pasisveikinau su močiute, kuri mano nuostabai buvo adekvati. Ji padėkojo, kad atvykau atsisveikinti su tėvu, mačiau, kad jai tai buvo svarbu. Tai buvo dar vienas ženklas, kad nuspręsdama atvykti į tėvo šermenis pasielgiau teisingai.

Nors išgyriau savo močiutę, visgi šermenys nepraėjo be makabriškų šou elementų. Vos man atsisėdus į tolimiausią salės kampą tam, kad nematyčiau tėvo lavono, močiutė pradėjo vaikščioti aplink jo karstą, bandydama atplėšti tėvo surištas ir balta drobe aprištas rankas. Ji protestavo, kad tėvo rankos nepatogiai padėtos, kad jas reikia atrišti (nes GAL jis dar kažką jaučia seniausiai numiręs??). Pakrutinusi rankas ji pamatė tėvo lavondėmes ir pradėjo isterikuoti, kaip baisiai šios atrodo. „TAI KAM TU LIETI TĄ LAVONĄ ALIO?“, – rėkiau mintyse džiaugdamasi, kad ši negali jų išgirsti.

Tada ji pradėjo liesti tėvo galvą, ją bučiuoti. „Sūneli, koks tu pražilęs… Sūneli… dabar tu priklausai tik man, tu esi visas mano ir keliausi po žeme“, – bučiuodama mano tėvo lavoną tarė ji. Po kelių akimirkų pastebėjusi tėvo praskeltą pakaušį ji vėl išsigando. Dar vėliau ši jam pareiškė: „O tu labai šaltas…“. NU TAIP, nes jis miręs, ko tu tikėjaisi? Man gal atnešti radiatorių ar vilnonių kojinių jo pašildymui? Nebegalėdama pakęsti močiutės šou nusprendžiau nežaloti savo nervų ir pamelavusi, kad einu prasivaikščioti išėjau ir niekada nebegrįžau.

Materialistinė-barakuda ir šeši nuliai

Koridoriuje mane sutikę tėvo giminės su giliu atodūsiu tarė: „Tai tau tėvo namas atiteks…“, kas mano galva buvo labai juokinga, nes tik sužinojusi apie tėvo mirties faktą pradėjau tvarkytis dokumentus dėl palikimo atsisakymo. Tėvas turėjo nemažai skolų ir aš tikrai nežadu jų mokėti. Galiausiai, supraskite ir mane – su šiuo žmogumi manęs nesieja jokie geri prisiminimai ir aš nenoriu jo turto, kad ir koks jis bebūtų. Tikiu, kad kiek turiu, tiek man užtenka, o užsidirbti pinigų sugebėsiu savo jėgomis. Kai atsakiau, kad nepretenduoju į jo turtą, pasirodė, kad tėvo giminaičiai mano ketinimais nepatikėjo. Tokia jų reakcija man nebuvo maloni, nes nesijaučiu esanti materialistė-barakuda. Kad ir kaip bebūtų, aš irgi turiu savo standartus – žadu pretenduoti tik į tuos palikimus, kurie prasideda nuo šešių nulių. Žinoma, JUOKAUJU.

Pasilikite savo užuojautas sau. Jos nepadeda. Aš rimtai.

Per šią tragediją aš ne kartą išgirdau žodį „užjaučiu“, dėl ko nuoširdžiai pradėjau jo nekęsti. Ir taip, aš suprantu, kad užuojautomis žmonės nori išreikšti palaikymą nelengvu gyvenimo etapu, bet tiesą sakant, tai visai nepadeda. Netgi erzina, nes po „užjaučiu“ nebesuprantu, kaip reaguoti, ar kaip turėčiau jaustis. Po šios patirties supratau, kad niekada gyvenime niekam daugiau nesakysiu „užjaučiu“. Geriau naudosiu žodžius, tokius kaip: „laikykis“, „ar galiu kuo padėti?“, „stiprybės“, „aš esu šalia“, nes jie žmogiškesni ir labiau suprantami.

Kartu su psichologe kalbėdamos apie „užjaučiu“ fenomeną diskutavome, kad šis žodis yra labai prieštaringas vien jau todėl, kad mes ne visada žinome tikrojo mūsų žmogaus santykio su mirusiuoju. Ar jie buvo artimi? O galbūt vienas kito nekentė? Galbūt mirusysis smurtavo, dėl ko mūsų žmogui dabar gyventi pasidarė lengviau? Niekada nežinai, kaip ten buvo iš tikrųjų.

Atleisti ir paleisti. Gyvenimas tęsiasi

Reziumuojant visą šią tėvo istoriją, noriu pasakyti, kad dabar jaučiuosi visai gerai. Gyvenimas ir vėl grįžo į įprastas vėžes, o iš mano minčių dingo liūdesys. Jis nebeslegia mano pečių, nebraižo mano širdies. Atsisveikindama su tėvu šiam ištariau: „aš viską tau atleidžiu ir paleidžiu. Aš iš visos širdies linkiu tau ramybės ir tikiuosi, kad atrasi taiką su savimi, kurios visą gyvenimą taip ieškojai“.

Šie žodžiai ir suvokimas, kad svarbus ne tik atleidimas, bet ir viso skausmo bei blogų emocijų paleidimas, yra neatsiejamas kiekvieno gijančio žmogaus gyvenimo etapas. Baigdama gydytis tėvo sukeltas žaizdas ir ne tik atleisdama, bet ir paleisdama aš pagaliau pajutau ramybę. Man palengvėjo ir emocinė našta, kurią taip ilgai kartu su savimi nešiojausi, pagaliau nukrito. Aš laisva. Tikiuosi, kad jis taip pat.

Tad mielieji, gyvenimas tęsiasi. Tikiuosi, kad jau visai greitai susirašysime su įprasta mano nesąmoningo gyvenimo ir jo bezabrazijų programa.

Likite sveiki.

– N.