Šeštadienio rytas. Atsikėlusi nepadoriai anksti pažvelgiu pro langą, kuriame išvystu visu gražumu pasirodžiusias žiemos bjaurybes: sniego pūsnis ir snaiges, krintančias iš cepelininio dangaus. Grįžusi atgal į lovą ir mintyse bandydama ištirpdinti visą sniegą, išgirstu rakinamas buto duris. Pagaliau mama grįžo iš turgaus prie Kauno pilies, kuris tapo jos mylimiausiu savaitgalio ritualu. „Turiu blogų žinių“, – pareiškia ji. Žinant mūsų humoro jausmą ir mokėjimą iš musės padaryti dramblį, paklausiu jos, ar tos blogos žinios reiškia tai, kad turguje nepavyko įsigyti morkų ar kiaušinių? „Tavo tėvas mirė“, – pertraukia mane mama. Tokių žinių išgirsti tą niūrų šeštadienio rytą aš tikrai nesitikėjau.
Rašinį norėčiau pradėti su įspėjimu, kad jeigu kas nors po šio įrašo susisieks su manimi tam, kad pareikštų užuojautą – nuoširdžiai prašau to nedaryti. Aš suprantu mane supančių žmonių rūpestį, meilę ir esu už tai dėkinga. Tačiau paskutinis dalykas, kurio man šią akimirką reikia yra užuojauta. Pastaruosius šešis metus aš su savo tėvu jokių ryšių nepalaikiau, jo nebuvau sutikusi ir nieko apie jį negirdėjau. Nepaisant to, jokių gilių emocijų, jausmų ar pykčio nejaučiu ir linkiu jam ramybės, kurios po tokio sudėtingo gyvenimo tikrai nusipelnė.
Mano tėvas buvo alkoholikas, stipriai gėręs nuo pat mano vaikystės. Tiesą sakant, blaivo, su nuliu promilių organizme tėvo aš nelabai ir prisimenu. Jo akys visuomet buvo lengvai apsiblaususios, veidas paburkęs, o kvėpavimas atsiduodavo rūgštimi. Už sofos, ant kurios jis miegodavo, beveik visada galėjai rasti tuščių alkoholio butelių, kurių paskutiniais mūsų bendravimo metais jis nesivargindavo slėpti. Jie buvo visur: drabužių spintoje, balkone, virtuvėje ir netgi mašinoje, po keleivio kėde.
Jis kodavosi ir metė gerti daugybę kartų. Mano tėvo sąskaitoje – šimtai pažadų pasikeisti, pradėti švarų ir padorų gyvenimą, bet jiems nebuvo lemta išsipildyti. Aš tikiu, kad jis įveikti alkoholizmą nuoširdžiai norėjo, bet jam neužteko valios ir jėgų. Manau, kad jis sirgo depresija, bet pats to nesuprato ir gyvenime nebūtų to pripažinęs. Jis augo aplinkoje, kur gero vyro vaidmuo asocijavosi su budulinio alfa patino, menkai išsimokslinusio marozo, kuris taip ir nesugebėjo išaugti iš vaikų smėlio dėžės lygio žaidimų. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog buvo.
Kad ir kaip bebūtų, jau daugybę metų savo tėvui nejaučiu pykčio. Aš atleidau visas skriaudas, kurias jo dėka patyriau ir priėmiau sudėtingą sprendimą – nutraukti ryšius su savo tėvu, nes paskutiniais gyvenimo metais jie ypač žeidė. Tai nebuvo lengva ir prireikė daug laiko, kad nejausčiau kaltės jausmo. Tiesa, tėvas šį procesą gerokai palengvino, nes net nebandė dėti pastangų siekiant ir toliau su manimi bendrauti. Jis dingo iš mano gyvenimo, taip patvirtinęs, kad mano pasirinkimas buvo teisingas.
O dabar aš jaučiuosi keistai. Jeigu sakyčiau, kad gedžiu, tai nebūtų tiesa. Kai sužinojau apie tėvo mirtį, pajutau ant kupros psichologiškai užkritusį bulvių maišą, kuris slegia iki šiol. Tai jausmas, kuriame sumišusi nelogiška kaltė (jei būčiau nenutraukusi ryšių, gal jis dar būtų gyvas?), užuojauta, gailestis ir gėda. Gėda dėl to, kad mintyse savo tėvą ir mūsų santykius buvau palaidojusi prieš daugybę metų, o dabar tai virto realybe. Jo nebėra.
Visada maniau, kad tėvo mirtis manęs nepaveiks, nes mes buvome tarsi du nepažįstamieji, kuriems gyvenimas kaip kiaulę pakišo giminingus genus. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad klydau – tai mane paveikė ir aš kažkodėl jaučiuosi tuščia. Pagalvojau, kad geriausia bus jeigu minutėlę pasėdėsiu kartu su mama ir prisiminsiu laimingas akimirkas, kurias praleidau su tėvu, kol jis buvo mano gyvenime. Tikėjausi, kad tai padės atrasti mane užplūdusių emocijų priežastį. Skaudžiausia buvo suvokti tai, kad nei aš, nei mama nieko gero neprisiminėm. Jokių smagių, širdį spaudžiančių tėviškų akimirkų. Nes jų paprasčiausiai nebuvo.
Žinote, kas mano atveju atrodo labai tragiška? Ogi tai, kad aš taip ir negavau progos sukurti tų laimingų atsiminimų su juo. Ir tai nėra mano kaltė, jis buvo to katalizatorius. Visgi – tėvas yra tėvas. Galbūt žinojimas, kad jis gyvas, kažkur gyvena, egzistuoja, kad aš jį esu išbraukusi iš savo gyvenimo irgi sukūrė tam tikrą neutralų santykį su juo. Ir, kad ir kaip kvailai skambėtų, tas neutralus santykis irgi buvo santykis su mano tėvu. Jame slypėjo mažytė vaikiška viltis, žinojimas, kad tėvas – nesvarbu, geras ar nelabai, visgi egzistuoja.
Nepaisant mane užgriuvusių nelaimių, noriu pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi. Mirtis, kad ir kokia skaudi bebūtų, yra toks pats natūralus procesas kaip ir gimimas. Žinoma, tik skaudesnis, vienišesnis ir paliekantis tuštumą, kurią užlopyti vėliau bandys bėgantis laikas.
Urtė Caspo 