Blogmas 12,13&14: darbo dramos tęsinys ir pyktis ant dievo

Kai pradėjau rašyti blogmas, galvojau, kad tai bus puiki rašymo treniruotė man ir lengvi, kalėdinių rūpesčių kamuojami skaitiniai jums. Tačiau įpusėjusi gruodį suprantu, kad šiais metais tokio scenarijaus nebus, o blogmas virto išsamia mano išėjimo iš darbo dokumentacija, kurią viliuosi po kokių metų skaityti kaip gerą anekdotą. Po tokios patirties pradedu tikėti, kad gyvenimas tėra paprasčiausia debiliška simuliacija, nes kartais sunku suprasti, kaip mane supantis absurdas gali būti tikras. Jeigu kažkas šiandien paklaustų manęs, kodėl išėjau iš darbo, atsakyčiau, kad dėl to, jog darbdavės manė, kad aš pykau ant dievo. Skamba nelogiškai? Aš irgi taip galvoju, bet leiskite man viską paaiškinti plačiau.

Kas praleidote mano pirmąją išėjimo iš darbo rašliavą, kuomet kalbėjau apie diskriminaciją (primenu: turėjau vieną interviu su labai nepagarbia mano atžvilgiu vienuole, pasakiau apie tai savo darbdavėms, o jos tai vienuolei parašė laišką, kuriame mane peikė, teigė, kad „aš vis dar sunkiai ieškau savo gyvenimo kelio ir BEJE aš paralyžiuota, beveik nevaikštau“, kas sukėlė mano pyktį dėl tokio šmeižto, nes darbdaviai neturi teisės kalbėti apie darbuotojo sveikatos būklę. Ypač su nukvakusiom vienuolėm), tai primenu, kad ją galite rasti paspaudę ČIA.

Po penktadienį vykusios dramos, kai perskaičiau tą darbdavių siųstą laišką vienuolei su pareiškimais apie mano sveikatos būklę, iš karto joms parašiau ir pasakiau, kad laiško turinys buvo neetiškas ir mane labai užgavo. Taip pat parašiau, kad mūsų vertybės nesutampa, todėl nedelsiant išeinu iš darbo. Iš darbdavių tuomet sulaukiau prašymo pasikalbėti apie tai pirmadienį, nes pasak jų, aš ne taip supratau visą laiško kontekstą ir esu dėl to kalta.

Pirmadienio vakarą, grįždama iš sporto klubo, galiausiai sulaukiau jų skambučio. Apsidžiaugiau, kad pasikalbėti galėsiu mašinoje ir man nereikės viso to emocinio šūdo vilktis namo, tad ilgai nedelsusi pakėliau ragelį. Be didelių mandagybių pokalbį pradėjau aš su vienu paprastu klausimu: „kaip manote, ar etiška ir teisėta minėti darbuotojo sveikatos būklę nesuinteresuotiems asmenims? Arba dar tiksliau – ar darbdavys turi teisę kažkam pasakoti apie darbuotojo sveikatos būklę?“

Į tai man buvo atsakyta, kad tai labai geras klausimas, vertas pamąstymo ir pasiteirauta, o kodėl nesuinteresuotiems? Perklausiau, nuo kada pašnekovė vienuolė yra suinteresuota mano sveikata? Man į šį klausimą atsakyta nebuvo.

Tada darbdavės pradėjo ilgą ir nesąmoningą kaip pats gyvenimas prakalbą apie tai, kaip aš nesupratau konteksto. „Mes matėme, kokia susikrimtusi buvai po interviu, nes tu papasakojai, kad jis nelabai pavyko dėl pašnekovės nemandagumo. Ir tie tavo klausimai, kuriuos uždavei pašnekovei… na jautėsi, kad tu pyksti ant dievo. Taip, tu pyksti ant dievo ir manome, kad dėl to vienuolė su tavimi kalbėjo šiurkščiai. Pagalvojome, kad reikia tave apginti nuo jos, vat taip mamiškai žinai, kaip mamos… Todėl ir paminėjome apie tavo sveikatą, kad ji suprastų, su kuo gi kalba“. Nemeluoju ir neišsigalvoju nei vieno žodžio. Tokią nesąmonę aš išgirdau iš darbdavių lūpų.

Remdamasi savo žurnalistine praktika į jų nesąmonę atsakiau, kad nepaisant to, kad susikrimtau dėl pašnekovės elgesio, aš to visiškai nesureikšminau. Esmė tame, kad šūdinų pašnekovų buvo ir bus. Ir niekada nežinai, kada ant tokio papulsi. Tas antrasis argumentas, kad aš pykstu ant dievo, mane visiškai išmušė iš vėžių. Visų pirma, pradėkime nuo to, kad aš – ateistė. Nepaisant to, aš gerbiu visas egzistuojančias religijas ir į jas tikinčius bei tikrai nepykstu ant dievo, velnio ar dar kokios pasakiškos būtybės. Mano užduodami klausimai buvo taisomi su pačiomis darbdavėmis, tai pasiteiravau, kad gal ir jos pagal tokią logiką pyksta ant dievo? Į tai man buvo atsakyta neigiamai.

Tas „mes norėjome tave apginti mamiškai“ buvo vadovėlinė manipuliacija, kurios dėka turėjau pasijusti joms dėkinga, tačiau neišdegė. Pasiteiravau, kurioje vietoje pasireiškė tas mamiškumas? Citatoje laiške vienuolei apie tai, kad aš vis ieškau savo gyvenimo kelio nesėkmingai, esu klystanti studentė, kuriai šis interviu tarsi dievo dovana, ar kad – nevaldau kojų? Kuri vieta čia buvo mamiška? Į tai man taip pat nebuvo atsakyta, todėl nuoširdžiai nusistebėjau sakydama, kad mano mama gyvenime taip su manimi nebūtų pasielgusi nes žino, kaip tai mane įskaudins.

Dar kartą primenu – konfliktas kilo dėl mano sveikatos būklės viešinimo nesuinteresuotiems asmenims, tačiau bosėms tai nebuvo svarbu. Jos matė kitą naratyvą, tokį sakyčiau visai filosofinį, kurio laikėsi pokabio metu. Tai – mano pyktis dievui. „Bet tuose tavo pašnekovei užduotuose klausimuose jautėsi pyktis. Galbūt tu pyksti, kad tave suparalyžiavo. Taip, tu greičiausiai pyksti ant dievo ir tu turi pilną teisę tai daryti“. Aš tada išreiškiau mintį, kad kiekvienas tikintysis turi teisę ne tik besąlygiškai mylėti, bet ir pykti ant dievo. Juk dievas sukūrė tokius siaubingai netobulus žmones būtent tam, kad jie visą gyvenimą būtų kažkuo nepatenkinti, ar ne taip? Sėdėdama mašinoje norėjau trankyti galvą į vairą, nes negalėjau patikėti, kad šią akimirką aš bandau įrodyti darbdavėms, kad nepykstu ant dievo.

Viduryje samprotavimų apie mano santykius su dievu, kuriuo netikiu, aš jas grubiai pertraukiau. Atsakiau, kad aš ant dievo tikrai nepykstu ir neprivalau kažkam dabar to įrodinėti. Savo pykčio problemas aš mielai sprendžiu kartu su psichologės pagalba ir dievas tuose psichoterapijos seansuose nedalyvauja. Ir iš viso, kodėl žmonės, patyrę gyvenime traumų, būtinai turi ant kažko pykti? Kas čia per nesąmonė? Tikrai nesakau, kad gyvenimas yra teisingas, tačiau jis yra toks, koks yra. Ir aš gyvenu visai laimingą gyvenimą nepaisant to, kad paauglystėje man atkirto kojas. Tai kokio velnio aš turiu gaišti savo brangų laiką pykdama ant fikcinio vyro, kuriuo netikiu?

Į tai buvo atsakyta pastaba man, kad aš jas pertraukiu, neleidžiu pabaigti minties, kurią šios staiga ėmė ir pamiršo. Štai ką aš jums pasakysiu – kai pezi belenką, vengi atsakomybės už savo žodžius, tai ir pamiršti viską, ką esi primelavęs. Sunku atlaikyti loginius faktus, skriejančius tavo pusėn, kai viskas, ką turi, tėra buka, baili nesąmonė. Bandžiau sugrįžti prie etikos ir priminti, kad tai buvo vienintelė ir pagrindinė problema, dėl kurios išeinu. „Aš matau problemą etikoje, o jūs man sakot, kad per mano klausimus vienuolei pamatėt mano pyktį dievui… tačiau argi žurnalistai neprivalo išlikti objektyviais, nepalaikyti nei dievo, nei velnio, nei dar kažkieno pusės? Jeigu leidžiamės į tokias gilias filosofijas, pamąstykime ir apie tai“. Atsakymas, kurio sulaukiau, buvo paprastas: „nu jo… tavo tiesa“.

„Bet mes nenorėjome tavęs įskaudinti“, – tikino bosės. Ir aš tuo tikrai tikėjau. Aš nemanau, kad jų motyvas buvo mane įskaudinti, tikrai ne. Mano nuomone, tai buvo neapgalvotas, neetiškas veiksmas, už kurį paprasčiausiai reikėtų atsiprašyti, o ne pilstyti iš tuščio į kiaurą ir į dar kiauresnį. Atsakiau, kad niekada nepagalvojau, kad pirminis jų ketinimas blogas, tačiau viso to įgyvendinimas? Tragiškas, neetiškas ir absoliučiai nesąmoningas.

„Tai pyksti ant mūsų…“, – tarsi sugedusios dvi plokštelės dūsavo jos kitam laido gale. Suprantate, aš neinvestuoju laiko ir jėgų pykti ant žmonių, kurių vertybės nesutampa su mano. Tai būtų kvaila. Ir aš tikrai ant jų nepykstu, priešingai – man jų gaila ir tai vienintelė emocija, kurią joms jaučiu.

Pajutusi, kad atsibodo klausyti bosių kliedesių, nusprendžiau reziumuoti mūsų pokalbį teigdama, kad šioje situacijoje aš privalau gerbti save ir laikytis savo įsitikinimų. Tai yra, jeigu jaučiuosi diskriminuojama, negerbiama ir manau, kad mano vadovės peržengė etikos ribą, aš privalau išeiti ir daugiau gyvenime nesigręžioti atgal. Į šį mano apibendrinimą buvo atsakyta juoku: „nu kartais žinok geriau savo principus paminti“. Bet man juokinga nebuvo. Principus galima paminti tada, kai kyla rimtų abejonių dėl jų teisumo. Šioje situacijoje man jokių abejonių nekilo, tad nieko mindžioti nereikės.

„Na pripažįstame, kad galbūt šiek tiek valstietiškai bandėme tave apginti“, – galiausiai pareiškė bosės, bet situacijos tai nė kiek negelbėjo. Atsakiau, kad vertinu jų valstietišką būdą, bet sprendimas galutinis – mes atsisveikiname, darbo reikalus ir prisijungimus palikau tvarkinguose failuose ir stabdau savo veiklą televizijoje. Pasakiau, kad bloguoju jų neminėsiu (na gal ir pamelavau iš savo pusės) ir palinkėjau gražių artėjančių švenčių. Tiesą sakant, labai keista (ir net kažkaip nepadoru) šventiniais linkėjimais švaistytis po etikos pažeidimo dramos su bosėmis, bet tai man pasirodė teisingiausia. Plius, nenoriu sudirbti savo reputacijos prieš Kalėdų Senelį…

Kas man labai įstrigo šio pokalbio metu, tai buvo siaubingo dydžio red flag‘as, kurį kažkaip pražiopsojau visus savo darbo su jomis metus. Jos mane girdamos kiekviename sakinyje privalėjo paminėti mano būklę. „Kai tu atėjai čia dirbti…mums buvo šokas, kad tu tiek gali. Mums tai buvo taip nauja, taip gerai dirbai“, – komplimentų negailėjo bosės. Mano nuomone, žmonės gali pasiekti daug ir dirbti dar daugiau nepaisant jų psichologinės ar fizinės būklės. Tereikia noro. Tai apie ką mes čia kalbame? Kokie dar galėjimai, negalėjimai? Kokie dar nusistebėjimai? Deja, bet mano bosės nesugebėjo atskirti mano profesinių pasiekimų nuo mano sveikatos. Gyvename 21 amžiuje, tačiau pas kai kuriuos žmones gilus sovietynas vis dar egzistuoja ir greičiausiai kamuos iki grabo lentos.

Norėčiau, kad ši mano buka istorija jums būtų nors kiek naudinga, todėl pasidalinsiu keliais pamąstymais apie darbe patiriamą diskriminaciją ir kitą neetišką elgesį. Visų pirma, tokie atvejai yra apgailėtinai dažni – kiekvieną dieną daugybė žmonių (sveikų ir nelabai) susiduria su visokios formos diskriminacija ir tai niekada nebuvo ir nebus gerai. Jeigu jaučiate, kad su jumis elgiamasi nesąžiningai ar įtariate, kad esate diskriminuojami – kreipkitės į darbdavius, nebijokite su jais šnekėtis, išreikšti savo jausmų. Dvejonės, kad su jumis elgiamasi nesąžiningai atsiradimas yra pakankama priežastis apie tai kalbėtis, nes neretai tie jausmai būna teisingi. Žinoma, tokie pokalbiai reikalauja daug drąsos ir atvirumo, bet tik taip galėsite kažką pakeisti. Darbdaviai ir kiti kolegos mūsų minčių neskaito ir tai greitu laiku nepasikeis.

Jeigu išdrįsę papasakoti apie savo sunkumus sulauksite neigiamos reakcijos ir jokio supratingumo, linkiu pasvarstyti, ar jūsų ir darbdavio vertybės sutampa. Nemanau, kad esame verti dirbti kolektyvuose, kurie mūsų negerbia, nevertina, nebando suprasti ir laiko šūdo vietoje. Linkiu pasidaryti išvadas ir pradėti ieškoti vietos, kur pagarba ir tolerancija nebus utopiniai žodžiai.

Tad pasveikinkite mane, šviežiai iškeptą bedarbę, kuri galbūt ir neteks tų milijonų, bet bent jau išsaugos savivertę. Ir šiuo drąsiu savo žingsniu, kuomet sugebėjau save apginti, aš beprotiškai didžiuojuosi.

– N.