Geros žinios – aš PAGALIAU ESU LAISVA! Šiandien skaičiuoju pirmą dieną be darbo ir negaliu net apsakyti, kiek džiaugsmo tai man teikia. Pagaliau niekas neskambinėja ir nešneka nesąmonių, nekvestionuoja mano santykių su dievu ir visaip kaip nediskriminuoja. Esu laisva, neturinti žalio supratimo, ką gi dabar daryti toliau, bet bent esu laiminga. O tai jau šis tas.
Atsidūrusi dievo juodajame sąraše
Tiesa, laimės ir atsipalaidavimo apraiškas pradėjau jausti tik šiandien – prieš tai buvusios kelios dienos, kuomet ruošiausi išeiti iš darbo taip pat buvo labai nemalonios, pilnos streso ir įtampos. Taip nutiko todėl, kad jau antradienį sulaukiau dar vieno skambučio iš savo vadovių, kurios prašė manęs dar padirbėti iki šio mėnesio pabaigos. Aš tai daryti griežtai atsisakiau, mano sprendimas buvo tvirtas ir nediskutuotinas. Nesakau, kad jis buvo lengvas, priešingai – pareikalavęs daug streso ir vidinių dvejonių, teiraujantis savęs: „ar aš geras žmogus?“, tačiau greičiausiai būtent tokie sprendimai gyvenime ir yra patys svarbiausi.
Į mano atsisakymą buvo sureaguota neigiamai. „Tu ant mūsų pyksti… tu elgiesi nežmoniškai…suaugusiųjų pasaulyje niekas taip kaip tu dabar nesielgia. Mes tavęs ŽMOGIŠKAI prašome dar pasilikti iki mėnesio galo… Suprantame, kad mus baudi, tačiau viskas turi turėti ribas“, – aiškino jos man įsiaudrinusios, tačiau jų pastabos man nieko nebereiškė. Atvirai, tai pavargau nuo šitų patyčių, nepagarbos ir durno priekabiavimo, todėl į visą pokalbį žiūrėjau su lengva ironija. Atsakiau, kad nepaisant to, jog jos manęs ŽMOGIŠKAI prašo pasilikti, aš ŽMOGIŠKAI atsisakau tai padaryti. Toks žodžių žaismas joms irgi nepasirodė juokingas, o gaila. „TAI GERO TAU GYVENIMO“, – man ištarusios bosės nutrenkė telefono ragelį. Jūs galvojat, kad tai viskas? HA, galvokite iš naujo, štai kokią žinutę iš karto po pokalbio gavau:
Blet, ir vėl tas dievas, ir vėl kažkokios sapalionės apie pyktį, kurio aš joms nejaučiu. „GAILA, ESI GEROS ŠIRDIES ŽMOGUS :(((“, – na ačiū bent už tai, labai žavingas komplimentas. Šią žinutę aš visiškai nuignoravau, taip greičiausiai atsidurdama dievo juodajame sąraše.
Nors minėjau, kad daugelis kolegų palaikė mano išėjimą ir smerkė šitą debilišką vadovių dramą, atsirado ir tų, kurie matė tame didžiulę problemą. Turėjau tokį kolegą, kuris nevertas dabar mano aprašinėjimo, tai tiesiog pasakysiu, ką šis nusprendė man paskutinę darbo dieną pasakyti: „Tavo išėjimas man džiaugsmo nesuteikė. Man dabar užmetė ant galvos pusę tavo darbų“, – priekaišavo jis man. Į šitą buką bumbėjimą atsakiau: „žinok, man diskriminacija darbe irgi daug džiaugsmo nesuteikė“.
Tiesa, man to sakinio pasirodė per maža, dar nusprendžiau jį šiek tiek pamoralizuoti. „Pats turi darbo sutartį, nepaisant to, kad čia dirbi amžinai ir spėju, kad ją rašeis caro maro laikais. Joje įvardintos tavo pareigybės, kuriose greičiausiai mano darbų nėra. Kadangi jų nėra – tu gali laisva valia atsisakyti juos daryti arba tartis dėl algos didinimo. Kadangi antrasis variantas skamba kaip utopija, aš tave suprantu. Visgi, dabar man sakyti, kad per mane tau daugiau darbo – labai negražu. Kiekvienas turim savo teises, savo pareigas su pareigybėmis ir tik pačio aplaidumas, kad savas sutinki praplėsti. Mano išėjimas čia niekuo dėtas“, – supykusi parašiau. Kitaip tariant, NE MANO PROBLEMOS, KAD STUBURO NETURI, sudie. Daugiau replikų po šitos tirados aš nesulaukiau. Ir gerai, kartais reikia žinoti savo vietą.
Pamokos, kurių išmokau dirbdama televizijoje
Prisiekiu, tai bus paskutinis mano įrašas apie darbą. Na, iki tol, kol susirasiu naują. Išėjimo proga mane užplūdo įvairūs sentimentai, todėl nusprendžiau pasidalinti pagrindinėmis pamokomis, kurių išmokau du metus dirbdama televizijoje su savo vadovėmis:
- Pašnekovas yra durnius. Jis dažnai pats nežino, ką gi tiksliai norėjo pasakyti, todėl visada galima iškreipti jo žodžius, perrašyti juos savaip.
- Filmuoti pašnekovą vienoje vietoje be jokio veiksmo – nuodėmė. Pašnekovas negali sėdėti, jis turi šokti, dainuoti, judėti, krapštyt nosį ir vartyt akis vien tam, kad telike pasirodytų įdomus. Jeigu nepavyksta įdomiai jo nufilmuoti – nieko, pridėsim pašnekovo archyvinių kadrų iš vaikystės, gi visiems labai smalsu pamatyti tokias fotografijas.
- Tik dūchai ruošdami klausimus pašnekovams deda klaustuką sakinio gale. Tikrų tikriausi profai deda tritaškį, pvz: „svajojote būti jūreiviu…“, „jūs lieknutė…“, „ką šiandien patartumėte sportininkams ir ne tik…“, „ko palinkėtumėte sau…“, „vaikystės kalėdos…“, „jūs rašote knygas…“ Pašnekovas puikiai supras, ko tiksliai čia jo klausiama, kas paslėpta tame tritaškyje. Tritaškiai turėtų pakeisti klaustuką vieną gražią dieną, tik ta diena dar neišaušo kažkodėl.
- Žiūrovams neįdomūs ekspertai. Pašnekovas yra daug savo darbo srityje pasiekęs ir išmanantis? POFIG. Niekam neįdomūs tie jo pasiekimai, reikia pašnekovo klausti netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, ar jis valosi dantis? Kiek sagų turi jo švarkas? Taip pat labai faina numesti jam random filosofo citatą ir paklausti, ką apie ją šis mano. Kalbinate rimtą žmogų ir jums trūksta idėjų, ko gi įdomaus užklausti? Tai paklauskit, kokia jo mylimiausia daina ir paprašykit, kad ją padainuotų. Tikrai nebus awkward žurnalistams paprašyti pamuzikuoti žiūrovams, visiems labai patiks, vien tik pozityvios emocijos.
- Neverta gaišti laiko ir tikrinti, ar parašytame tekste nėra gramatinių klaidų. Dzin tos klaidos, gyvenime mes klystam, tai kodėl neklysti turėtų mūsų rašyba?
- Geriausi žurnalistai yra tie, kurie net nebaigę žurnalistikos. Čia neturiu ką ir bepridurti, plačiai žinomas faktas, klasika, kurią girdėdavau darbe. Geriausi žurnalistai yra muziejininkai ir viskas tuo pasakyta.
- Jeigu interviu nepavyksta, nes tavo užduoti klausimai, kuriuos pertaisė vadovės yra debiliški ir nesuprantami, tai – pašnekovo kaltė. Ką padarysi, kad nesugeba kai kurie pašnekovai skaityti minčių ir suprasti klausimų su tritaškiais gale. Banalu.
- Skambinėti darbuotojui devintą valandą vakaro šeštadienį ar sekmadienį yra normalu. Jeigu darbuotojas nepakels ragelio, tai akivaizdu, koks šūdinas ir prastai dirbantis jis yra. Ai, ir dar, paskambinus būtinai reikia parašyti bent kelias durnas žinutes, tokias kaip: „ar nemirei….“, „kur medžiaga reportažui? Labai nuvylei…“ ir panašiai.
- Darbas televizijoje – garbė ir dovana. Mes kaip gydytojai – gelbstim gyvybes, nes žiūrovai pamatę laidą apie kokią nupezusios menininkės parodą pasveiks nuo depresijos, pakeis gyvenimą ir galbūt net taps veganais. Nebūtų televizijos – nebūtų ir žmogaus. Ir šiaip, koks prestižas yra dirbti už minimumą ir kiekvieną savaitę savo pavardę pamatyti laidos kūrėjų titruose, kurių niekas net nespėja perskaityt.
- Visą šūdiną elgesį, nepagarbą, didžiulį darbo krūvį galima pateisinti fraze „TELEVIZIJOS VIRTUVĖ“. Suprask, dirbi telike, kuris tarsi – pragaro sinonimas. Nesitikėk čia kažkokio žmogiškumo, juk elementarios vertybės telike neegzistuoja.
- Visi visada mus kopijuoja ir tai yra faktas. Nepaisant to, kad gyvenant 21 amžiuje dviračio neišrasi, o vienodos idėjos gimsta daugybei žmonių kiekvieną mielą dieną, telike tai nesiskaito. Kažkas daro laidą apie kelis dešimtmečius trukusį istorinį periodą? MUS KOPIJUOJA. Kažkas pasikviečia tą patį pašnekovą, kuris pas mus buvo prieš pusmetį laidoje? MUS KOPIJUOJA. Sunku būti kelrode žvaigžde televizijoje, kai visi tik ir ieško preteksto mus kopijuoti.
Tų gyvenimiškų pamokų dirbant telike tikrai buvo daugiau, bet šios man įsiminė labiausiai. Tikiuosi, kad ir jums pravers tokia gili išmintis, gal ir patys pasvajosite apie garbingą televizinį darbą.
Depresijos rutina arba dalykai, kuriuos darau kai būna šakės
Turiu pripažinti, kad nors ir logiškai suvokiau savo išėjimą ir pačią diskriminacijos situaciją, neneigsiu, kad ji pastūmėjo mane į dar didesnę depresiją. Nuo praėjusio penktadienio iš mano gyvenimo tarsi dingo džiaugsmas, nustojau praustis, valgyti (šokas, žinau) ir tiesiog trūnijau ant sofos tikėdamasi, kad galiausiai pavyks į ją prasmegti. Nebuvo jėgų niekam, matyt, jas sunaudojo barniai su darbdavėmis. Kad ir kaip visi man sakė NEKREIPTI DĖMESIO, DŽIAUGTIS, KAD IŠEINU IR PRADEDU NAUJĄ GYVENIMO ETAPĄ, man ši paguoda nepadėjo pasijusti geriau. Greičiausiai man reikėjo kelių dienų išsigulėjimo, nesiprausimo ir tyro liūdesio vien tam, kad „išgedėčiau“ visą išėjimą bei pradėčiau judėti pirmyn. Kadangi tokie paūmėjimai man – ne naujiena, turiu savotišką depresijos rutiną, kurią vadinu „veiksmų planu, kuomet man visiškos šakės“.
Paprastai mano paūmėjimai trunka kelias dienas, per kurias pamirštu prausimąsi, nes tam paprasčiausiai nebėra jėgų. Tada nustoju valgyti, nes tai nebeteikia džiaugsmo. Kažkur prabunda mano mazochistinė dalis, kuri mano, kad kelios dienos bado prives mane prie savižudybės ir galutinio susinaikinimo. Tokiomis dienomis aš pasineriu į knygas, kurias galiu be sustojimo skaityti kelias paras. Aš trokštu bent mintimis pabėgti į naują, svetimą pasaulį, kuriame neegzistuoja mano problemos, nuobodi kasdienybė ir nuoširdi neapykanta sau. Po kelių dienų mano mama pradeda suprasti, kad su manimi vyksta negeri dalykai bei bando priversti mane nusiprausti, persirengti ir išeiti į lauką prasiblaškyti. Į tai kaip visada atsakau protestu ir savo apsileidimą pratęsiu dar kelioms dienoms. Galiausiai, ateina diena, kai man tai atsibosta, kai norisi pajudėti iš to kritinio emocinio taško ir vėl pradėti gyventi. Ta diena išaušo būtent šiandien ir dėl to aš labai džiaugiuosi. Turiu įtarimą, kad prie to prisidėjo mano reivo akiniai su LED lemputėmis, kurie po mėnesio kelionės parvyko iš aliekspreso. Jų grožį pamatyti galite čia.
Nusprendžiau, kad metas įvesti karantininį dress kodą, kuris skambėjo taip: „Naminė Lady Gaga ir epilepsiją sukeliantys reivo akiniai. Life is a party, so dress like it“. Stengiuosi šios savo vizijos laikytis.
Tikiuosi, kad neapakote ir jūsų nuo mano reivinio vaizdo neištiko epilepsija.
O dabar aš ir mano neegzistuojantis miego režimas tariame jums LABANAKT.
– N.
Urtė Caspo 