Blogmas 10&11: išėjau iš darbo dėl diskriminacijos

Per „Spotify“ klausausi grojaraščio pavadinimu „Songs to cry alone in your room“, tad galite suprasti, kad reikalai šiuo metu pas mane visai nėra geri. Mielai dabar nušokčiau nuo kokio tilto, bet esu per didelė tinginė šliaužti vidury nakties į niekur, kai taip patogu ant sofos šiltai įsitaisius rašyti šį depresyvų tekstą. Na, bet yra kaip yra. Būna gerų dienų, būna šūdinų dienų ir viskas su tuo gerai. Žinoma, tik ne šiandien. Ir tik ne man.

Jeigu reikėtų trumpai nupasakoti, kas gi nutiko, greičiausiai turėčiau jums pasakyti, kad šiandien vakare nusprendžiau išeiti iš savo darbo ir to priežastis yra viena šlykščiausių. Tai – diskriminacija dėl mano fizinės būklės. Žinote, jau ilgą laiką, kokius penkis metus neturėjau su tuo problemų, dirbau su tolerantiškais, mane kaip žmogų, o ne kažkokią ligotą merginą su fiziniais trūkumais matančiais žmonėmis ir nuoširdžiai dėl to kaifavau. Mano darbas ir didžiulės pastangos nešė puikius rezultatus, tapau tikra superboba-karjeriste ir atrodė, kad išsivadavau iš visų įmanomų stereotipų. Šiandien paaiškėjo, kad nė velnio.

Užvakar pasakojau jums apie būsimą interviu per zoom’ą su senyvo amžiaus vienuole iš Amerikos, Tai noriu papasakoti, kad tas interviu įvyko ir buvo absoliučiai tragiškas. Visų pirma todėl, kad mano pašnekovė į kiekvieną klausimą iš karto sureaguodavo neigiamai, lyg jis būtų durnas, netinkamas ir tai bylojo jos kūno kalba bei nuolat vartomos akys. Na atleisk pone vienuole, kad mūsų laidos formatas nėra tavo eilinio maldos ratelio kalbų lygio ir kad norėjome paruošti lengvą, kalėdinį interviu, kuris galėtų pakelti visiems žiūrovams dvasią šiais nelengvais koronkiškais laikais. Nepaisant jos nekokios nuotaikos, nusprendžiau to nepriimti asmeniškai – na, maža ką, visi turim tų šūdinų dienų ir nieko čia nepadarysi.

Po kankinančio pusvalandžio kalbinant vienuolę ir žiūrint, kaip ją fiziškai tąso mano klausimai, mes abi atsisveikinome ir žadėjome skirstytis savais keliais, tačiau ji mane sustabdė ir pradėjo kalbėti: „Žinai, aš tau turiu kai ką pasakyti. Vakar turėjau interviu su mergina iš bernardinų (religinio portalo) ir mes tiek išsidiskutavome! Ji paklausdavo kokio klausimo, aš atsakydavau ir tada jai iš mano atsakymo gimdavo dar vienas klausimas – kaip smagiai pabendravome. O dabar aš jaučiausi sukaustyta, manau, kad turėtum pasimokinti būti geresne žurnaliste. Galiausiai, naudoji savo kalboje labai daug anglicizmų ir man tai, kaip Amerikos lietuvei yra labai skaudu girdėti. Visų trečia, kai aš atsakydavau, tu padarydavai didelę pauzę ir klausinėdavai toliau… Man ši patirtis nepatiko, bet nepyk, kad taip pasakiau, aš čia tau noriu padėti“.

Kai ji tai pasakė, aš susikrimtau. Na faktas, kad niekam nėra malonu girdėti tokius dalykus, bet padėkojau jai už tą nuomonę, paminėjau, kad atkreipsiu į jos komentarus dėmesį. Aš nenorėjau ginčytis, nusileisti iki jos lygio ir aiškinti, kad mūsų tv pokalbio formatas reikalauja fone negirdėti papildomo žurnalisto balso. Kad yra specifiniai klausimai suderinti su redakcija ir tas pusvalandžio pokalbis bus sukarpytas bei sugrūstas į vos kelias minutes. Ji akivaizdžiai nesuprato viso formato, nes net nežadėjo manęs klausytis, neinvestavo laiko išgirsti, ką aš sakau, kokia šio interviu forma ir visa kita. Ji tiesiog pasirinko ant manęs užvemti. Kita pus, jeigu jau esi tokia šauni, draugiška Dievo draugė vienuolė, tai ar neturėtum būti atvira, tolerantiška žmonėms, kurie tau nepatinka ar nedaro interviu taip, kaip tu manai, kad yra teisinga? Galiausiai, juk ji šito amato nesimokė, tai kokio velnio (atsiprašau, kad pavartojau šį žodį vienuolės kontekste) ji turi jaustis įpareigota man aiškinti, kaip dirbti mano darbą? Aš juk neateinu ir neaiškinu, kaip jai geriau rožančių rankoj laikyt ar kokią giesmę giedot.

Mums išsiskirsčius, aš dar kartą perklausiau viso pokalbio įrašo, nes esu žmogus, kuris mėgsta adekvačiai pažvelgti į išsakytą kritiką. Jūs galite mane kritikuoti, sakyti, kad kažką darau neteisingai – aš tai priimsiu. Nesakau, kad aš nepyksiu ir neįsižeisiu – tikrai ne, aš tokių super galių neturiu. Bet aš grįšiu namo ir po kurio laiko prisiminsiu jūsų išsakytas pastabas bei pasidarysiu savo galvoje išvadas. Kartais kritika būna teisinga ir kai suprantu, kad kažką padariau neteisingai, pasidžiaugiu, kad kažkas mano klaidą pastebėjo ir parodė. Juk geriausiai mes ir mokomės iš tų savo klaidų.

Galvojau, kad ši istorija tą vakarą ir baigsis, bet o kaip aš klydau. Naktį darbuodamasi aš bendrame su kitais kolegomis darbo pašte, pamačiau naują laišką, kuris užvadintas mano vardu, parašytu didžiosiomis raidėmis. Atsiverčiu aš tą laišką ir matau, kad jį parašė ta pati vienuolė. Tai buvo ilgas kaip mano gyvenimas laiškas, kuriame vienuolė VĖL IŠDĖSTĖ KRITIKĄ MAN. Kadangi nenoriu prisidaryti problemų viešindama darbo laiškus, papasakosiu apie jo turinį. Ji parašė, kad ji nori man su dievo pagalba padėti ir parašyti savo atsiliepimą po interviu, nes ne viską išsakė per zoomą. Suprask, per mažai apvėmė. Laiške ji sakė lygiai tą patį, ką ir per zoomą: kad aš klausinėjau durnų klausimų, kad jie buvo labai įvairūs („vienas klausimas apie vienuolyną, o kitas – apie Kalėdas, tas man labai nepatiko“, – rašė ji, akivaizdžiai savo nesamoje žurnalistinėje karjeroje stokodama žinių apie tai, kokia komerciška yra televizija). Taip pat, kad vartojau anglicizmus, tokius kaip „inicijuoti“. Taip. INICIJUOTI. Ji laiko tai anglicizmu. Pasak jos, tai angliškas žodis „initiate“, kuris nėra lietuviškas. Tai aš net nenoriu pagalvoti, koks infarktas ją ištiks kai ši sužinos, kad tas žodis iš tikrųjų yra tarptautinis. Tai buvo verbalinė tryda laiško formoje, kurią aš tą naktį ištryniau. Dabar nežinau, ar pasielgiau teisingai, gal tikrai reikėjo palikti tą man skirtą laišką, kad ir kiti kolegos pamatytų, pasijuoktų kartu iš šitos beprotybės. Bet kita pus, nenorėjau palikti tokio manęs apvėmimo viešai prieinamo kiekvienam prašalaičiui, todėl jį ištryniau.

Tiesa, bosėms kitą dieną papasakojau apie tai, kad vienuolė nebuvo manimi patenkinta, užsiminiau ir apie pastabas. Šios, peržiūrėjusios interviu medžiagą mane pagyrė, sakė, kad kaip tik – viskas įdomu, smagiai žiūrisi ir pagal jas, interviu yra pavykęs. O, kaip šaunu pagalvojau, bent iš tokio šūdo kažką gero pavyko išspausti. Eureka! Mano bosės pasiūlė šį interviu priimti kaip dovaną MAN. Tipo, turėjai progą pakalbėti su tokiu šviesiu žmogumi, turėjai fainą patirtį, vienas pozityvas čia. Nu ok, galvojau, aš tikrai neuostau to, ką jūs, bet tebūnie, galvokite, kokią didžiulę paslaugą pakišdamos šitą intervą man padarėt, o ne kiaulę.

Tokio pobūdžio interviu bosės paprastai užprašo fotografijų iš pašnekovo gyvenimo, kad galėtų jį iliustruoti, kad būtų įdomiau žiūrėti. Aš iš karto pasakiau, kad vienuolė man aiškino jog archyvų neturi, viskas liko Lietuvoje ir ji tokia prisiminimais neapsikrovusi laisva siela. Viskas buvo gerai, suprato. Na ir šį vakarą, grįžusi po ilgos dienos darbų ir reikalų, atsiverčiu vėl savo darbo paštą ir matau, kad tai pačiai vienuolei išsiųstas naujas laiškas. Na ir aišku, aš jį atsidarau.

Laiške mano bosės (vėlgi, negaliu cituoti tiksliai to laiško, nes šiuo metu labai noriu jas paduoti į teismą už šmeižtą ir darbuotojo sveikatos būklės atskleidimą nesuinteresuotiems asmenims) lindo vienuolei į šikną, rašydamos, kad mūsų žurnalistė „ieško savęs savo sunkiame kelyje, tad atsiprašome, jeigu kažkas nesigavo, ji mokosi ir jūs buvote jai tarsi didžiausia dovana, tikra palaima jai buvo su jumis pasikalbėti. Turėtumėte žinoti, kad ji nuo paauglystės suparalyžiuota, beveik nevaikšto“. Būtent tas paskutinis sakinys mane užmušė ir pakasė. Perskaičiusi jį pradėjau isteriškai juoktis, o galiausiai ir isteriškai bliauti. Jūs įsivaizduojat, vietoje to, kad mane APGINTŲ ar tiesiog paliktų bobelką ir jos nuomonę jai pačiai, jos nusprendžia paminėti mano ligą. Tas paminėjimas buvo lyg atsakymas, kodėl interviu šūdinas, sakiniai taip gražiai sudėti mane diskriminuoti, kad darėsi graudu. Tą laišką užrodžiau kitiems kolegoms, kuriems ši informacija yra prieinama ir visi iki vieno buvo šokiruoti, pasibjaurėję ir mane palaikė. Už tokius kolegas esu beprotiškai dėkinga. Reziumuojant, laiške buvo pasakojama, kokia aš vargšė ir kokia dėkinga aš turėčiau jaustis vienuolei už jos laiką.

Visų pirma… kas per šūdas? Na kas per šūdas kalbėti tokias nesąmones? Aš čia dirbu antrus metus, aukoju visus savaitgalius, laisvą laiką, vakarus ir staiga sulaukiu tokio dūrio į širdį. Dar labai juokinga buvo skaityti, kad aš suparalyžiuota, nevaldau kojų ir beveik nevaikštau, bet mano žingsniamatis ir keturi per savaitę apsilankymai sporto klube byloja ką kita. Man buvo šlykštu skaityti, kaip mano fizinis trūkumas, kurio negaliu panaikinti, pakeisti, staiga išeina į kažkokių svetimų žmonių pokalbio temą ir yra mano prasto darbo pateisinimas. Tai man atvėrė akis ir parodė, kaip mane mato darbdavės. Aš tarsi neįgalumo viršūnė, kuri dėl to, kad kojos sunkiau veikia, nesugeba paimti interviu taip, kad įtiktų senai piktai vienuolei. Pasirodo, tam reikia sveikų kojų, nu niekad nebūčiau pagalvojus…

Neslėpsiu, tai mane šokiravo, supykdė, suvimdė. Man nuoširdžiai apmaudu, kad kai kurie žmonės vis dar nesugeba išmokti tolerancijos, nežino, kad smegenų darbui įtakos neturi prasčiau veikiančios kojos ir man jų labai gaila. Tikrai. Aš kažkaip su savo bėdomis gyvensiu ir išgyvensiu, bet būti dviems netolerantiškoms, nepagarbioms debilėms yra tikrai daug didesnė bausmė. Ironiškiausia tai, kad viena jų turi sūnų su klausos negalia. Tai kas čia per dvigubi standartai, abejingumas?

Paverkusi ir paisterikavusi, nes savigailos procesas man nėra svetimas, aš parašiau bosėms ir prisegiau vienuolės laiško skrynšotą. Laiške rašiau, kad mane labai įskaudino išsakytos frazės ir kad jaučiuosi šlykščiai. Kad mano sveikatos būklė yra absoliučiai ne jų ir ne pašnekovės reikalas. Kad pateisinti neva prasto darbo mano „negalia“ yra neetiška ir labai negražu. Ir mano kojos gyvenime nebuvo ir nebus priežastis kvestionuoti mano profesionalumą. Parašiau, kad su žmonėmis, kurie mane taip mato, aš dirbti negaliu, nes turiu gerbti save. Ir, kad akivaizdu, jog mūsų vertybės išsiskiria, dėl ko išeiti tampa dar paprasčiau. Paminėjau, kad žadėto raštinio interviu portalui su vienuole aš tikrai neparašysiu, jį gali padaryti pačios. Padėkojau už tą „dovaną“, kurią jos laikė vienuolės interviu ir palinkėjau gražaus vakaro.

Ilgą laiką mačiau, kad žinutę perskaičiusios jos paprasčiausiai mane užseen‘ino. Nesitikėjau nieko, nebūtų pirmas kartas, kad jos parodytų, kaip joms px ant visko ir kaip jos moraliai degradavusios. Galiausiai, po kelių valandų gaunu laišką: „labai gaila, kad taip pasijautei, tikrai nenorėjom. Čia tu ne taip supratai, čia trūksta konteksto. Susitikime pirmadienį gyvai jį aptarti“.  Nei atsiprašau, nei „atleisk, mes susimovėm“, nieko. Pasirodo, prie fizinių trūkumų greičiausiai turiu ir teksto suvokimo negalią, koks siurprizas.

Šiuo metu dėl nuolatinių mamos budėjimų kovidiniame skyriuje ligoninėje aš negaliu su niekuo susitikti, tad iš karto parašiau, kad gyvas susitikimas atkrenta, nes nepaisant to, kaip jų nekenčiu, aš nenoriu jų užkrėsti. Man dar ne taip blogai. Parašiau, kad jūs pačios turit savo aplinkoje žmonių, kurie nėra tradiciškai sveiki, tai kaip jų manymu aš turėčiau į viską reaguoti? Neutraliai, lyg nieko nebūtų buvę? Ne. Būtent čia ir slypi didžioji problema. Esmė tame, kad daug žmonių, turinčių negalias – matomas ar ne, kasdien susiduria su toksiška darbo aplinka, kurioje yra diskriminuojami tiek į akis, tiek už akių. Ir aš visą gyvenimą mąsčiau, kad galiu atlaikyti visą tą diskriminaciją ir dėl savęs pakovoti, šviečiant aplinkinius ir savo bosus dėl to, kad kitiems mano likimo draugams ateityje darbe būtų lengviau. Kad nereikėtų praeiti tokio žeminančio pragaro, kurį aš kenčiu dabar. Aš matau tame prasmę, matau tikslą ir man negaila dėl to pakovoti. Pasakiau, kad mano sprendimas yra galutinis ir nepaisant KONTEKSTO, buvo pasakyta tai, kas pasakyta. Žodis ne žvirblis, kitaip sakant, ir tuo banaliu KONTEKSTO argumentu suaugę žmonės už savo frazes atsakomybės nusikratyti negali.

Džiaugiuosi, kad dabar visiškai ramia sąžine išeisiu iš šito darbo, nes tai buvo paskutinis mano kantrybės lašas, kibiras ar visas bidonas. Nepaisant to, kas buvo pasakyta ir kaip su šituo visu bosių susidorota, aš labai džiaugiuosi palaikymu, kurio sulaukiau. Viena mano draugė man įrašė dešimt balso žinučių, kuriose ištisai keikė boses ir siuntė jas į visas įmanomas kryptis. Jos mužiko žodynėlis prie to žavaus akademikės veidelio ir N aukštųjų diplomų mane guodė labiau nei bet koks kitas mielas žodis. Ji nuostabi ir nuostabūs visi, kurie taip pat tame pamatė problemą, nepaliko manęs vienos sakydami, kad čia ne jų reikalas. Jie buvo šalia, kai to man labiausiai reikėjo ir aš supratau, kokia laiminga esu turėdama šalia tokią didžiulę moralinę pagalbą. Tai yra nuostabu, greičiausiai be šitos nesąmonės to nebūčiau įvertinusi.

Nepaisant to, kad dabar jaučiuosi baisiai, kad man skauda ir plėšo širdį, aš žinau, kad esu gabi ir verta būti ten, kur esu. Ne kojos mane atnešė į darbą ir padėjo pasiekti tiek, kiek pasiekiau šiandien, o mano darbai, atsidavimas ir puikiai veikiančios smegenys. Nors dabar bliaunu kaip kokia kumelė ir gailiu savęs, aš pažadu, kad rytą atsikėlusi daugiau nebeverksiu. Visos mano ašaros baigiasi ties šiuo įrašu ir lai tos mano bosės eina NAXUJ.

Ačiū tiems, kas turėjo kantrybės perskaityti šią rašliavą iki galo. Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai.

– N.