Dar viena neproduktyvi diena prabėgo nepastebėtai, greičiausiai dėl to, kad jau reikia pradėti ruoštis egzams, bet aš šį malonumą atidedu vis kitai dienai, kuri tikiuos, kad bus šviesesnė ir protingesnė. Žinoma, ta diena tikrai nebuvo šiandien, nes jaučiuosi tiesiog šūdinai. Nesu žmogus, kuriam dažnai svaigsta galva, bet šiandien (ir netgi dabar, rašydama šį tekstą) jaučiuosi tarsi gyvenčiau siūbuojančiam laive. Kaip Titanike, bet kol kas aš tik baliavoju ir net nenumanau, kad jis greit nuskęs, atsitrenkęs į ledkalnį. Kaip piratų laive, plaukiančiame banguotu vandenynu į slaptą turčių salą, kurią netrukus apiplėšiu, o vėliau susituoksiu su Jack Sparrow (Johny Deppo asmenyje).
Nepagalvokite, kad skundžiuosi – anaiptol. Šis galvos svaigimas savotiškai malonus, jaučiuosi tarsi nemokamame, asmeniniame pramogų parke, kuriame galiu mėgautis supynėmis, tad iš manęs – vienas pozityvas. O kaip šį niūrų pirmadienį gyvenate jūs?
Bandžiau gyvenimą susitvarkyti nuo plaukų, bet nieko gero iš to neišėjo
Pamenate mano nesėkmingą mėlynų plaukų revoliuciją? Tai šiandien skubėjau į kirpyklą jos taisyti, nes gyvenimas su mėlynomis šaknimis ir nelygiai, plėmais nudažytais juodais plaukais tikrai nėra labai laimingas. Kirpėja buvo iš anksto supažindinta su mano plaukų revoliucijos pasekmėmis, tačiau vis tiek perklausė, tai kas gi man atsitiko? Atsakiau, kad bandžiau susitvarkyti savo gyvenimą, pradėdama nuo plaukų, tačiau nieko gero iš to neišėjo. „Aš buvau nelaiminga, nusivylusi ir pagalvojau, kad visas mano problemas išspręs savarankiškas plaukų dažymo seansas, tačiau nepasisekė. Aš susimoviau ir dabar vaikštau su smurfo spalvos mėlynomis šaknimis, kurios yra gyvas mano dar vienos gyvenimo nesėkmės liudijimas“, – pareiškiau kirpėjai Laurai, kuri supratingai kraipė galvą, žiūrėdama į mane „diagnozė – beviltiška“ žvilgsniu.
Tiesa, su kirpėja Laura man labai pasisekė – ji žiauriai atvira ir faina jauna moteris, kuri puikiai suprato tas psichologines revoliucijas, kurių šalutinis efektas – namų sąlygomis dažomi plaukai. Ji sugebėjo uždengti mano mėlynas šaknis, dėl ko aš ir vėl panaši į žmogų, o ne smurfą-moterį. Ačiū jai, ji nuostabi, o aš kurį laiką nusprendžiau namuose plaukų dažymo saloną uždaryti. Neturiu gražios savo mini pokyčių fotkės, nes prasta iš manęs narcizė, bet įmesiu šią buitefkę vien tam, kad parodyčiau savo nebe mėlynas šaknis.
Grožio procedūros pabaigoje, džiovindama mano plaukus, Laura buvo labai nustebusi: „žinai, nesitikėjau, kad ta tamsi beveik juoda spalva tau tiks, bet klydau – pasirodo, kad tinka!” Apsidžiaugiau sulaukusi nuoširdaus komplimento iš profesionalės ir visa pakylėta išskubėjau namo.
Egzams ruošiuos skaitydama bobiškus romanus
Grįžusi žadėjau daug ir stropiai mokytis egaminams, bet mano galvos svaigimas tapo nepakenčiamas, tad nusprendžiau pamiegoti. Aišku, žadėjau nusnausti vos pusvalandį, bet panirau į visišką komą, iš kurios prabudau po trijų valandų. „Šaunu, labai šaunu. Sėkmės man po šios komos užmigti naktį“, – komplimentų negailėjau sau.
Deja, bet vos atsikėlusi iš lovos pajutau tą patį seną, gerą svaigimą ir supratau, kad nuo šiandien jis tapo mano gyvenimo dalimi, asmenybės bruožu, išskirtine smagia savybe. Blogiausia tai, kad įtariu iš kur tas svaigimas atsirado ir tai yra tik mano kaltė. Pripažinsiu, sekmadienį pasijutau vieniša, apleista ir labai nelaiminga, tad sugalvojau perskaityti dar vieną bobišką romaną. Esu to tipo skaitytoja, kuri knygą perskaito labai greitai, todėl pradėjusi skaityti sekmadienio vakarą knygą baigiau pirmadienio rytą, apie 4:00… Miegojusi vos tris valandas ryte jaučiausi kaip sudaužytas obuolys.
Šį kartą tai – Nicole Snow „Office Grump“ knyga, pasakojanti apie jauną paną su šūdinu charakteriu, kurią netikėtai gatvėje sutinka dar šūdinesnio charakterio bičas (aišku, viskas pagal standartą – gražus, raumeningas, aukštas, turtingas su „Armani“ kostiumu. Beje, jau kelintoje knygoje apibūdindamos turtingus vyrus autorės rašo apie „Armani“ kostiumus – negi tai nauja mada? Ir jeigu aprašysi knygoje bičą ir nepaminėsi „Armani“, tai skaitytojams sugadinsi bendrą įvaizdį ir jie matys seną bočiaus švarką ant dailaus vyro kūno? Šiaip klausimas pamąstymui). Tai va, tas bičas milijardierius (milijonieriaus sąvoka tokiose knygose jau nebemadinga jeigu ką…) pasiūlo jai darbą, ji sutinka, nes kaip tik yra žlugus ubagė, kurią ką tik išmetė iš senojo darbo. Jis elgiasi darbe su ja šūdinai, verčia daryti durniausias užduotis, kuri šias puikiai atlaiko. Na ir aišku, tradiciškai, tarp jų įsižiebia aistra, kibirkštys ir kitoks velnias, bet jis jai sako: „ne, mes negalim būt kartu, mano moralė ir darbo etika labai stipri, sori. Nebent galim slėpt mūsų santykius, būk slapta mano meilužė“. Ji į tai atsako: „wtf? Aš turiu savigarbos, aišku, kad man tai netinka, išeinu iš darbo viso gero, brude“. Jie išsiskiria, ji bliauna, numeta daug svorio dėl streso (kiekvienos knygos scenarijus, nes visi tik meta svorį, niekas niekada nepriauga papildomų kilų, čia realaus pasaulio problemos), bet jis staiga susivokia, kad ji yra jo gyvenimo meilė ir bando ją susigrąžinti. Ji visaip laužosi, sako: „ne, aš be tavęs laimingesnė esu“, kas yra visiškas melas, kuriuo protingas vyras nepatiki. Galiausiai jis nusamdo lėktuvą, kuris danguje nubraižo „atsiprašau“ žodį ir jie susitaiko bei ilgai ir laimingai gyvena. Va taip va, visą scenarijų jums išdaviau, bet žinau, kad jūs tikrai tokių nesąmonių neskaitot ir savo brangaus laiko negaištat.
Aš spėju, kad tokiose knygose man patinka scenarijus, kuomet bičas prisidirba ir bando susitaikyti su pana. Mane slapčia žavi tas ryžtingumas, kai tavęs kažkas siekia, o tu sėdi ir sakai: „NE, MES NESUSITAIKYSIM, EIK TU ŠIKT“. Žinau, kad iš mano pusės tokios bezabrazijos rodo vidinę nebrandą ir mazochistines apraiškas, bet juk galiu apie tai pasvajoti, ką?
Grandiozinės idėjos ir menas iš judančių akyčių
Kurią tais dieną sėdėjau sau, nuobodžiavau ir vengiau visų įmanomų darbų, kai staiga man kilo mintis sukurti aukštos kokybės bei kultūrinės reikšmės MENĄ. Nusprendžiau nusipirkti tų lipdukų – judančių akyčių ir paveikslo rėmą. Va tos akys, jeigu kas nesusigaudote, apie ką aš čia kalbu:
Pagalvojau, kad būtų smagu su karštais klijais ant to paveikslo rėmo suklijuoti daugiau nei šimtą akyčių. Šį meno kūrinį pavadinčiau „viską matantys“ ir pasistatyčiau savo kambaryje, skųsdamasi, kad mane kažkas nuolat stebi (ogi stebi tos suklijuotos akys). Eilinę naktį nemiegodama užsisakiau du šimtus akyčių ir vieną paveikslo rėmą, tad šio projekto rezultatą išvysite jau visai netrukus. Nežinau, kodėl esu taip sužavėta šios minties, bet nieko sau negaliu padaryti. Kartais man gimsta durnos idėjos, kuriomis taip užsidegu, kad turiu būtinai įgyvendinti nepaisant to, kad rezultatas neretai būna šūdinas ir labai apgailėtinas.
Toks tas banalus ir nuobodus mano gyvenimas šiandien. Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai, esate sveiki ir kaip visada labai žavingi.
– N.
Urtė Caspo 