Blogmas 4&5: vainikų pynėja ir prekybcentrių psichozė

Bonjour baguette croissant (aš tikra prancūzų kalbos ekspertė) kaip gyvenam, kaip laikomės? Įtariu, kad praleidinėti dieną ar dvi blogmas laikotarpiu man jau tapo standartu, bet tikiuosi, kad jūs savo širdyse man sugebėsite atrasti atleidimo…

Per spurgas dingusi moralė

Pastarosios dvi dienos mano gyvenime buvo gan nuotaikingos ir pilnos įvairiausių reikalų, tad grįžusi namo po ilgos dienos mažiausiai ką norėjau daryti tai – nusišnekėti savo bloge. Bet šiandien mane užgriaužė sąžinė, kad niekaip nesugebu laikytis savo pažadų, todėl numigusi sėdu rašyti ir tikiuosi, kad pavyks sukurti kažką naudingo. Arba ne. Greičiausiai, kad ne.

Penktadienį mama kaip iš TRAGIŠKO siaubo filmo scenarijaus mane paėmė į įkaitus ir liepė kartu važiuoti į Šiaulius pasiimti sutaisytos mūsų mašinos, kuriai buvo pakeistos naujos padangos, ištiesinti įlenkimai (prisiduodu, kad ne aš ją taip sutrankiau, jeigu ką, aš vairuoju tobulai) ir kitos spa procedūros. Žinoma, aš tingėjau važiuoti ir laiką leisti su savo gimdytoja, bet ji mane nuginklavo sena kaip pasaulis manipuliacijos taktika, kuomet priminė, kad yra SENA MANO MOTINA, KURI PO BUDĖJIMO LIGONINĖJE PADARYS AVARIJĄ GRĮŽDAMA IŠ ŠIAULIŲ Į KAUNĄ  SU SUTVARKYTA MAŠINA. Man jos nuoširdžiai pagailo, tad sutikau važiuoti…

NA GERAI, juokauju, buvo dar blogiau – jau kelias savaites zyziau, kad labai noriu spurgų iš senosios Kauno spurginės, kuri su karantino paskelbimu buvo uždaryta. Tačiau dievai išgirdo mano maldas ir trečiadienį spurginė vėl pradėjo dirbti. Mama, tvarkydama reikalus mieste, paskambino man ir pasakė, kad savanoriškais tikslais apsilankytų spurginėje, bet yra viena sąlyga. Ta sąlyga – turėsiu palaikyti kompaniją ir važiuoti į Šiaulius pasiimti mašinos. Pradžioje pasiutau – negi mama galvoja, kad esu taip lengvai paperkama? Juk aš esu nepriklausoma, save gerbianti moteris… Gerai, kad jau susikūrėm mano tvirtą moralinį įvaizdį, metas jį sugriauti pripažįstant, kad sutikau iš karto, net neabejodama, nes spurgos yra viskas. Spurgos yra gyvenimas, spurgos yra prasmė, spurgos yra religija, spurgos yra šviesa. Ir viskas tuo pasakyta.

Į Šiaulius nusigavome su mamos brolio, mano dėdės pagalba, nes jis tą dieną kaip tik važiavo pro Kauną. Iš Kauno išvažiavome 15:40, tačiau turėjome Šiauliuose būti iki penktos valandos, nes kitaip mašinai tektų visą savaitgalį praleisti servise, o mums – lūkuriuojant jos už durų. Dėl laiko stygiaus dėdė važiavo į Šiaulius kaip didžiausias ralistas, nelegaliu ir į kelnes verčiančiu prikrauti greičiu, dėl ko mintyse šimtus kartų atsiprašinėjau savo mamos už tai, kad vis pyzdavoju jos atsargų, vėžlio greičio vairavimo stilių. Tiesa, dėdės ralis pasiteisino ir mes spėjome į servisą atvykti likus vienai minutei iki darbo pabaigos. Nepaisant to, kad servisas jau jungė patalpų šviesas, o jo darbuotojai kaip žiurkės iš skęstančio laivo skirstėsi namo (nes gi PENKTADIENIS), mums pavyko atgauti savo bolidą. Su mama buvome nusprendusios, kad aplankysime Šiaulių miesto eglę, pažiūrėsim į ją kaunietiškai kritišku žvilgsniu, tačiau pasirodo, kad šiauliečiai jos dar neįsižiebė. Teko tenkintis prie Šiaulių „Akropolio“ pastatyta egle, kurios visai užteko kultūringam įspūdžiui susidaryti.

Prekybcentrių psichozė ir koronos mitas

Šeštadienį paskyriau vizitams į „Akropolį“ ir „Megą“ dėl svarbių (?? jeigu taip galima pavadinti) priežasčių. Į „Akropolį“ atkeliavo pakaitiniai kavos puodeliai namams, nes senuosius mama per žioplumą baigia sudaužyti į akmeninę kriauklę (ir niekada to nepripažįsta. NIEKADA. Pati pastebėjau, kad trūksta puodelių tada, kai kavą ji pradėjo daryti į savo studijų laikų, senus kaip gyvenimas puodus). Taip pat „Knygos.lt“ pagaliau pasiekė per juodąjį penktadienį užsakytos knygos – įvairūs romanai, detektyvai, fantastinės istorijos, kurios Kalėdų proga iškeliaus pas gerus (ir nelabai) žmones. Jau kurį laiką svajojau savo namų biblioteką papildyti A. A. Milne knyga „Pūkuotuko pasaulis“. Šiais nelengvais, koronkiškais laikais, mes visi ieškome pozityvo ir aš esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad manasis pasislėpęs knygoje apie Mikės Pūkuotuko gyvenimą. JI DAR IR SU ORIGINALIOMIS ILIUSTRACIJOMIS, dėl ko džiaugiasi ne tik širdis, bet ir akyyyys!

Toliau planuose buvo kelionė į „Megą“, kurioje įsikūrusi čiužinių ir lovų parduotuvė „Lonas“. Dalykas tas, kad visą savo apgailėtiną gyvenimą aš miegojau ant sofų-lovų. Niekada neturėjau normalios lovos, nes mama buvo šventai įsitikinusi, kad man reikia sofos. Juk ji gražiau atrodo, ypač jeigu į kambarį ateis svečiai! Pastarasis pasakymas yra labai juokingas žinant, kaip nemėgstu svečių, jų pas mane niekada nebūna (nes jie suknisa mano naminę aurą) ir tai, kokia asociali iš tikrųjų esu. Nusprendžiau, kad gana man tų sofų-lovų, ant kurių miegoti yra taip pat patogu, kaip ant grindų. Pribrendau tikrai lovai, kurios ieškau jau gerą pusmetį. Tiesa, paieškos jokių vaisių ar daržovių nedavė, niekas nekrito į akį, niekas nesuvirpino širdies ir pradėjau jaustis visiškai beviltiška lovų paieškose. Tačiau šeimos draugai pasiūlė aplankyti minėtą „Loną“, kurio produkcija tikrai nustebino! Vos įžengusi į parduotuvę aš pamačiau savo svajonių lovą. Ji buvo TOBULA. Su medinėmis, masyviomis kojelėmis, atlošu knygoms skaityti, tobulos spalvos gobelenu. Aš ją įsimylėjau ir tai buvo pats greičiausiais pirkinys mano gyvenime, kurio tikiuosi, kad nesigailėsiu. Tai buvo tobulas kainos ir kokybės santykis, o ir sutaupiau apie 400 eurų nei pirkdama apypadorį variantą, nusižiūrėtą „Magrėje“. Tad jeigu esate mano likimo draugai, ieškantys ir niekaip nerandantys lovos – prisiminkit mano sėkmę „Lone“.

Nepasakysiu jums naujienos, tačiau buvau giliai nustebusi matydama žmonių antplūdį prekybcentriuose. Jų buvo košmariškai daug, o prie kas antros parduotuvės stovėjo gyvos žmonių eilės, mat pirkėjų skaičius atsižvelgiant į parduotuvės plotą yra ribojamas. Niekaip nesuprasiu to stovėjimo eilėje, laukiant galimybės nusipirkti nereikalingą šūdniekį iš „Jysko“ ar „Tigerio“. Nors pati gyvenime neturiu daug principų ar šiaip savigarbos, bet vieno dalyko šventai laikausi – aš niekada nestovėjau ir NIEKADA nestovėsiu eilėje į parduotuvę puikiai žinodama, kad gyvename pandemijos įkarščio metu. NIEKADA. Ir šito dalyko aš laikausi. Kai pasiskundžiau draugui apie tai, kad parduotuvėse žmonių antplūdis yra toks, lyg ką dalintų dykai, jis pastebėjo, kad važiuodamas mašina per radiją girdėjo raginimus eiti apsipirkti dabar, nes „TAI YRA TURBŪT PASKUTINĖ GALIMYBĖ GYVAI APSIPIRKTI PREKYBOS CENTRUOSE. JUK GREITAI SUGRIEŽTINS KARANTINĄ IR TADA TOKIOS PRABANGOS NETURĖSIME“. Tai jeigu per radiją skleidžia tokias neatsakingas bezabrazijas, ko tikėtis iš žmonių?

Žinoma, aš taip pat nesu geras to pavyzdys – gastroliuoju sau po parduotuves ir stebiuosi, kiek daug žmonių. Bet tiesa ta, kad tai yra pirmas mano išėjimas per du mėnesius, kuris buvo ilgai planuotas. Mes vykome apsipirkti vos tik atsidarė parduotuvės tam, kad išvengtume didesnio srauto, bet to nebuvo gana. Ir tai nė velnio nėra atsakinga, bet tai yra paskutinis kartas šiais metais, kuomet atversime prekybcentrio duris.

Tokie antplūdžiai ir nesisaugojimai man padeda suvokti, kaip per marą viduramžių metu mirdavo toks didžiulis kiekis žmonių. Visada galvodavau, kad kalta prasta higiena, skurdas ir vaistų neturėjimas, bet esmė ta, kad vaistų atžvilgiu nelabai kas pasikeitė. Taip, mes gerokai sumodernėjome, bet visų priešuždegiminių vaistų pagrindas liko tas pats penicilinas. Akivaizdu, kad ir dabar, ir viduramžiais, egzistavo pandemija netikintys idiotai, taip pat tie, kurie nesilaiko jokių taisyklių ir higienos reikalavimų. Nepamirškime ir tų erelių, kurie šventai įsitikinę, kad jų virusas tai tikrai nepaims („taigi valgau česnaką kasdien ir kartą į metus žiemą šoku paplaukiot į ledinį ežerą“). Už šios žmonių nuomonių įvairovės uždangos puikiai darbuojasi natūralioji atranka, šiais metais užtikrintai laimėjusi metų darbuotojos titulą.

Vainikų pynėja pilnu etatu

Nors esu antikūrybiška kreivarankė, turiu vieną Kalėdų tradiciją, kurios šventai laikausi. Tai – vainikų dekoravimas. Žinoma, tų vainikų iš eglišakių aš tikrai nepinu, karkaso taip pat pati nedarau, nes laikausi principo „work smarter, not harder“, tačiau juos papuošti karštų klijų pagalba visokiais blizgučiais ir plastikinėmis uogomis visuomet galiu! Tad užsidėjusi savo aliekspresinį peruką, įsipylusi taurę vyno ir įsijungusi klijų šautuvą ėmiausi darbo. Štai kas man gavosi:

Pamąsčiau, kad šiais metais nenoriu nieko ryškaus, Norėjau minimalizmo ir tikrumo, kurį tikiuosi, kad sukūrė mano nuoširdus dviejų valandų darbas su karštų klijų šautuvu, kuriuo ne kartą nusisvilinau pirštus, peruką ir kitas strategines vietas. Rytoj į mano namus atvyksta Kalėdinė eglutė, kurią tikiuosi, kad taip pat pavyks sėkmingai pasipuošti su savo ribotais kūrybiniais sugebėjimais ir dar kreivesnėmis rankomis.

Žinote, turėčiau pradėti ruoštis egzaminams, tačiau dar dieną ar dvi dienas apsimesiu, kad tai ateities NIJOLKOS problemos. Dabar aš noriu kalėdinių blizgučių, nevykusio dekoravimo seansų, karšto vyno kibirų, mandarinų kvapo ir kalėdinių dainų. IR NIEKO DĖL TO SAU NEGALIU PADARYTI.

Tiek žinių iš mano fronto. Tikiuosi, kad ir jūs laikotės gerai. Pabaigoje noriu pasidalinti Kubos fotke, kurioje ši matuojasi mano peruką. Skaudu pripažinti, bet jai jis tinka labiau:

Gražios nakties.

– N.