Apsimeskime, kad blogmas prasidėjo laiku ir aš nepraleidau nei vienos dienos, dėl ko dabar bandau parašyti įrašą, kurio konceptas – „du viename“.
Dyva su peruku ir vaikystės svajonės išsipildymas
Prieš gerą mėnesį bukai spoksodama Aliekspreso platybėse nusprendžiau sau paieškoti peruko. Kodėl tai padariau tiksliai pasakyti negaliu, bet spėju, kad tai susiję su man brangaus žmogaus liga ir nuo chemoterapijos prarastais plaukais, dėl kurių kasdien kompleksuoja. Nenoriu visų nuopelnų nurašyti tam žmogui, nes viena dalis manęs paprasčiausiai norėjo gražaus peruko, su kuriuo galėčiau atkurti sceną iš Hanos Montanos filmo, kurio pabaigoje ši atlikdama dainą savo gimtinės scenoje ir visiškai užsiknisusi nuo gyvenimo nusiima peruką ir sako: „Aš taip daugiau nebegaliu… Aš Miley, o ne Hana, jūs kaimiečiai…“.
Galiausiai atėjo ta diena, kai man į paštomatą įkrito tas magiškas, ilgai lauktas perukas, iš kurio idėjos manoji gimdytoja žvengė ir teigė, kad atrodysiu kaip ne su plaukais, o su žylkomis. Bet ji klydo. Visi heiteriai visada klysta. Noriu parodyti, kaip perukas atrodė internete ir kaip realybėje. Peruko nuorodą rasite čia. Pradėkime nuo interneto:
TAIP ŽINAU, išsirinkau pačią natūraliausią spalvą, keliančią mažiausiai įtarimo, kad čia nėra tikri plaukai, bet ko vertas gyvenimas, jeigu nebūčiau išsirinkusi rožinio peruko? Mano nuomone, kiekviena save gerbianti moteris bent kartą gyvenime turi būti nusidažiusi savo plaukus rožine spalva ar bent jau pasimatavusi rožinį peruką. Šios nuomonės negaliu pagrįsti jokiu rimtu pagrindimu, tad nurašykime ją mano vidiniams nelogiškiems jausmams.
Štai kaip jis atrodė realybėje. Atsiprašau iš anksto už savo šūdiną apšvietimą, nes gyvename įdomiu sezono metu, kai natūrali šviesa mus pradžiugina vos kelias apsiniaukusias valandas per dieną. Štai ir aš:
Tai buvo bene GERIAUSIAS mano pirkinys iš aliekspreso, atitikęs visus įmanomus lūkesčius. Perukas visai nepriminė žvejybinių žylkų, buvo švelnus, prie jo buvo pridėta ta tinklinė kojinė, kurią reikia užsidėti kaip kepurę prieš dedantis peruką (neperpratau dar to išradimo, tai negaliu komentuoti). Vienintelė problema yra ta, kad jis šiek tiek veliasi ir šeriasi, kaip ir tikri plaukai, bet tikiu, kad interneto genijai padės man su tuo dorotis ir viskas bus gerai.
Sulaukiau reakcijų iš draugų, kad su peruku atrodau žymiai geriau nei su savo katastrofiniais mėlynais plaukais. Tačiau ką gi blet man dabar daryti? Nešioti tą peruką kiekvieną mielą savo gyvenimo dieną ir atrodyti geriau iki tol, kol su natūraliais pasieksiu tokį ilgį ir spalvą? Ir kaip jaustis, kai tau pasako: „jo, su peruku iš Kinijos žymiai geriau atrodai, šaunuolė mergyt, slėpk savo natūralumą“. Dar pasakykit, kad gražiau atrodau su bulvių maišu ant galvos ir nušoksiu nuo pirmo pasitaikiusio tilto (na gerai, nešoksiu, mano kojos tam nėra pajėgios, tai būtų melas. Galbūt žodis „nusiridensiu“ tiktų labiau?).
Kita reakcija buvo: „ar neturi kur dėti savo pinigų…“, kuria pasidalino manimi besirūpinantys racionalieji draugai. Į šią kritiką atsakiau: „TURIU. Čia investicija į mano šviesesnę ateitį“, nes turėdama tokius gražius plaukus tikrai žinau, kad sėdėti universitete be cukrinio tėvelio milijonų ir jachtų man ilgai nereikės. Aš GRAŽUOLINDA. Galiausiai, ar jūs patys pažįstate daug žmonių, kurie turi perukų? Aš tai tikrai ne, bet džiaugiuosi, kad savo draugų tarpe tokia tapau pirmoji. Perukai yra visiškai normalus dalykas, kurį nešioti gali ne tik moterys ar vyrai, kurie dėl įvairių priežasčių neteko plaukų, bet ir žmonės, norintys eksperimentuoti su savo stiliumi, atrasti naują alter ego ar dar kokią nesąmonę.
Tai išlaisvina, leidžia pabėgti nuo nykaus, senojo „aš“ ir patirti kažką naujo. Kad ir banaliai išoriško, bet ir to kartais mums reikia. Reziumuojant savo patirtį, galiu prisipažinti, kad perukas man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, dėl ko jį dar ne kartą užsidėsiu ir ne tik ant bajerio, ar dėl vaikystės svajonės išpildymo – Hanos Montanos filmo scenos atkūrimo, kurią pamatyti galite mano Instagrame, bet ir šiaip, dėl grožio, nes KODĖL GI NE??!!!
Banalūs klausimai ir ateiviai su čipais
Šiandien išeidama iš sporto salės ir koridoriuje rišdamasi batus (dėl karantino mums nerekomenduojama eiti į persirengimo kambarius, tad viskas šiek tiek šeimyniškai primityvu), sutikau vieną pusamžį vyrą, kuris nusprendė mane pakalbinti.
– „Ar jums nuo sporto geriau? Ar jūs stiprėjate?“, – pasiteiravo jis manęs. Pradžioje pasimečiau nuo tokio klausimo, bet tuomet prisiminiau, kad vaikštau su lazdom (kas kitas primins jeigu ne svetimi, ar ne taip? HEHE).
– „Nežinau, ar geriau, bet tikrai ne blogiau“, – atsakiau tikėdamasi pabaigti šį pokalbį, bet jis nežadėjo taip lengvai pasiduoti.
– „O jums taip… nuo gimimo?“, – pasiteiravo jis. Blet jeigu galėčiau surikiuoti dažniausiai su mano liga susijusius klausimus, šitas tikrai puikuotųsi trejetuke.
– „Oi nee, turėjau puikią vaikystę be šitų damų pagalbos“, – atsakau žiūrėdama į savo seksualias judėjimo pagalbininkes.
– „Tai… avarija?“, – pasiteiravo vyriškis. Štai, įmeskim dar vieną topinį klausimą į tą trejetuką dažniausiai užduodamų klausimų.
– „Neee, kodėl man turi nutikti kažkas tokio baisaus kaip avarija? Nors pripažinsiu, šis variantas būtų tikrai kietesnis. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kokią įdomią istoriją turėčiau, jeigu būčiau kur nors su motociklu nušokusi nuo skardžio, važinėdama autostrada prisigėrusi vodkos ar nukritusi darydama kokį pavojingą kaskadinį triuką“, – mano fantazija įjungė žalią šviesą ir pradėjo taukšti visiškas nesąmones.
– „Taip, tai būtų labai gera istorija! Bet jeigu ne avarija, ne vaikystė ir ne kaskadiniai triukai, tai kas jums nutiko?“, – nepasiduoda Erkiulio Puaro reinkarnacija.
– „Neurologinė nesąmonė“, – trumpai atsakau nusivylusi, kad tai nėra įdomi istorija ir nuoširdžiai neketindama pasakoti visos savo ligos istorijos. Nes kaip tai turėtų atrodyti? Sakyčiau, davai prisėdam ant suoliuko, papasakosiu jums ilgą kaip pasaulis istoriją apie tai, kaip vieną dieną mano kojos atsisakė veikti ir kaip mėnesį man buvo įvestas kateteris, nes pati savarankiškai negalėjau nusimyžt… labai romantiška istorija…
– „Aaaišku“, – supratingai ištaria man vyras, išeidamas pro duris ir palinkėdamas gražios nakties.
Taip. Aš labai norėčiau įdomios savo ligos istorijos. Kad tai nebūtų tiesiog ūminis skersinis mielitas, iš manęs atėmęs paauglystę ir sveikatą. Norėčiau, kad mane būtų pagrobę ir čipą į smegenis įdėję ateiviai, dėl kurių poveikio dabar judu kaip klipatų klipata. Bet taip nenutiko ir greičiausiai nenutiks.
Žinote, aš nieko prieš, kuomet žmonės domisi kas man nutiko, tačiau labai ilgą laiką kompleksavau dėl savo lazdų ir stengiausi, kad jos netaptų mano dalimi. Nes jos nėra įdomios. Aš esu įdomi, mano mintys yra įdomios (gal). Mano plaukai ir perukai… ir tie yra įdomūs! Bet lazdos? Tikrai ne. Aš velniškai bijau išankstinių žmonių išvadų apie mane, susijusių su fiziniais trūkumais, todėl visada stengiuosi save atitinkamai, ryškiai reprezentuoti, drąsiai kalbėti, kalbinti, juokauti, nebijoti atsakyti į tuos vienodus klausimus. Tačiau tiesa ta, kad mažiausiai įdomi mano gyvenimo dalis ir yra manoji liga.
Kita pus, esu šventai įsitikinusi, kad jeigu kažkam kyla klausimų, geriau pabandyti jų paklausti, nei bukai spoksoti mano pusėn, dėl ko pasijaučiu nesmagiai. Taip ir nežinau, ar mano lazdos domina, ar man po nosimi paprasčiausiai pakibęs mega dydžio snarglys, o ir spėlioti nesinori. Tad meldžiu, jeigu pamatysite neįprastai einantį žmogų, ar prašalaitį su mega dydžio snargliu po nosimi, bent jau nespoksokite, o klausimų dalies dilemą palieku jums. Susitariam? Ok, judam toliau.
Įsimylėjau dainą apie tėvelį, kuris turi ginklą
Labai ilgai ieškojau vienos dainos, visokiausiais gėdingais žodžiais mėgindama ją surasti per youtube, kol galiausiai man pavyko. Tai – grupės „Mother Mother“ daina „Hayloft“. Rodos, ji nėra ypatinga, bet įstrigo galvon ir niekaip negali palikti manęs ramybėje. Nemeluoju, šiandien jos klausiau daugiau nei 50 kartų ir net nežadu stoti. Kažkokią razinką ji turi ir nieko negaliu sau padaryti.
O šiaip, gyvenimas vis dar visai neblogas, ypač kai jį praskaidrina rožinis perukas.
Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai.
Iki susitikimo ryt.
– N.
Urtė Caspo 