Pastebėjau, kad keli skaitytojai pradėjo aktyviai knaisiotis po praėjusių metų blogmas, tad pamaniau, kad metas šią tradiciją pratęsti ir iki Kalėdų rašyti kasdien! Aišku, viena diena pavėlavau, bet skubu taisytis. Kaip gyvenate jūs? Kaip šeima? Kaip vaikai? Kaip ciuces ir katės?
Grupiniai darbai mane nužudys
Kaip žinia, baigiasi mano trečiasis mokslų semestras, o jau penktadienį manęs lauks paskutinės šių metų paskaitos. Dėl to velniškai džiaugiuosi, nes prastokas iš manęs mokslų guzas, esu šūdino lankomumo karaleva, kuri atostogų režimą ir taip įsijungusi visą semestrą. Kadangi gyvenimas yra baisus ir neteisingas, baigiantis semestrui susidėjo nemažai rašto darbų, iš kurių dalis – grupiniai. Esu žmogus, kuris visa siela, visu kūnu ir kitomis strateginėmis vietomis nekenčia grupinių ne tik seksualine, bet ir universitetine prasme, todėl tai man tapo tikra kančia.
Vienas grupinis darbas ypatingai įstrigo į galvą. Tai – socialinės komunikacijos projektas, kuriame turėjome pasirinkti vieną įmonę ir išanalizuoti jos komunikaciją, socialinius projektus ir panašiai. Aišku, kaip visada, aš ėmiausi iniciatyvos norėdama kuo greičiau užbaigti šią katorgą ir parašydama pusę rašto darbo pati viena, tačiau principingai atsisakiau pristatinėti projektą dėstytojoms nuotolinės prezentacijos metu. Visgi, esame šešios galvotos merginos ir kažkuri viena tikrai gali įvykdyti šią užduotį. Žinoma, atsirado viena savanorė, dėl ko apsidžiaugiau, nes nereikės man pristatinėti.
Tiesa, ta savanorė jau pristatymo dieną (šiandien), likus pusvalandžiui iki prezentacijos numetė tokią žinutę į bendrą grupę: „Panos, vakar žiauriai užsisėdėjau prie kompo ir šiandien mano akys raudonos ir skaudančios… Gal galit kažkuri pristatyt? Man šiaip nieko būtų pakalbėt, bet norėjau tekstą skaityt, nes nieko nesiruošiau per daug ir dabar šūdas gaunasi“. Į tai aš sureagavau trijų raidžių žodžiu: „W T F?“, bandydama pasilaikyti agresyvias reakcijas sau. Skauda akis? Nu tai pristatyk užsimerkus, kokios problemos? Visgi, artėja šventės ir aš tikrai nenoriu atsidurti Kalėdų Senelio blogų vaikų sąraše, tad nusprendžiau išlikti supratinga ir mandagi. Į mano trumpą atsakymą mergina sureagavo šia tryda: „Nu aš dariaus kitos paskaitos darbelį… Jei niekas negalės tai aš pristatysiu, tiesiog galvojau paprašysiu jūsų, kad galėčiau nevarginti savo akių“.
Smagu tai, kad mūsų grupėje vyravo bendra nuomonė, kad jeigu ji pati pasisiūlė pristatyti ir nesugebėjo pranešti apie savo problemas anksčiau, tai dabar turi kentėti tas pasekmes ir pabaigti tai, ką pradėjusi. Ji nesulaukė jokio gailesčio savo eiliniu melu, nes ta pana grupinio darbo metu jau išgarsėjo tokiais atmazais kaip: „man aukšta temperatūra ir aš guliu ligos patale, negalinti pabaigti savo rašto darbo dalies, kuriai padaryti turėjau dvi savaites…“. Tada aš viešai pastebėjau, kad susirašinėjame visos daugiau nei 10 minučių, tad tikiu, kad savo išvargusias akis ji dar sugebės pakankinti penkias minutes, pristatant prezentaciją. Į šį mano pastebėjimą mergina sureagavo nekaip ir pasiūlė man „nustoti bitchinti“, ką aš mielai sutikau padaryti. Nepaisant visų dramų, pykčių ir kovos, mergina sugebėjo susiimti ir galbūt net užsimerkus, saugant savo raudonas akis pristatyti projektą be priekaištų, tad ši grupinio darbo istorija sulaukė savo laimingos pabaigos. Aleliuja.
Nepavykusi mėlynų plaukų revoliucija
Nežinia, kaltas karantinas ar dar kita zaraza, bet praėjusią savaitę pradėjau jaustis nekaip, tarsi praradusi save. Galbūt prie to prisidėjo faktas, kad dingo mėnesinės (kurios kaip Šveicariškas laikrodis visada ateina laiku. Ir ne, aš ne nėščia, nebent nuo nekalto prasidėjimo. Greičiausiai turiu bėdų su lytiniais hormonais, bet ginekologė pasiūlė palaukti du mėnesius. Jeigu po jų neatsiras mano bobdienės – man šakės) ir kurį laiką veidą kamuoja skaudūs hormoniniai spuogai. Nesijaučiu nei graži, nei laiminga ir tai mane knisa. Ta proga nusprendžiau nusipirkti tamsiai mėlynų plaukų dažų ir su jais nusidažyti savo gaurus.
Žinote, visą savo paauglystę praleidau vonioje dažydama plaukus visomis vaivorykštės spalvomis ir to nebuvau dariusi gerus penkerius metus, tad mano plaukų dažymo įgūdžiai buvo gerokai apdulkėję. Ta tamsiai mėlyna spalva apsitaškiau ne tik savo kaktą, smakrą, kojas, rankas, grindis, vonią, bet kažkaip sugebėjau nudažyti ir vieną pažastį. Kita pus, gal ir nieko, kad stengiuosi ne tik dažyti galvą, bet dar ir visą kūną nusispalvint tuo pačiu, kaip ekonomiška iš mano pusės! Dar kvaila idėja buvo užsidaryti vonioje, nepaliekant jokio tarpo grynam orui ir taip prisiuostyti peroksido, dėl kurio minutėlei vos nepraradau sąmonės. Būtų buvę tikrai poetiška, jeigu po paros iš darbo grįžusi mama mane mėlyna galva aptiktų be samonės gulinčią ant tūliko grindų.
Pasidalinsiu su jumis galutiniu rezultatu ir tuo pačiu pridėsiu žinutę, kurią jau sekančią dieną nusiunčiau savo kirpėjai. Manieji gaurai nuo kreivų rankų darbo dabar primena Picasso įkvėptą plaukų dažymo spiritinį seansą, kurio nesinori eksponuoti viešai:
Bet šiaip, viskas gerai. Na, jeigu žiūri į mane iš labai LABAI labai toli ir prisimerkus.
Depresiją išgydė lempa
Šiaip, šiuo laikotarpiu mano gyvenimas visai neblogas ir dėl to kalta tik iš
„Amazon“ pirkta lempa. T.y. projektorius, šviečiantis į lubas įvairiomis spalvomis, kurios primena baseino dugną ar net galaktiką. Šis pirkinys VISIŠKAI atitiko mano poreikius ir nors siuntimas kainavo skaudžiai brangiai, esu beprotiškai laiminga šiuo projektoriumi. Jis išgydė mano depresiją, su kuria penkis metus kovoju psichoterapijos pagalba. Jis nušvietė mano gyvenimą, kuriame seniausiai buvo dingusi elektra. Būna, atsigulu į lovą, pasijungiu jį, pasileidžiu muzikos (per bliutufo funkciją galima pasiekt spotifajų ir pasijungti muzikos, kurią leis tas pats projektorius. Aišku, kokybė kaip kolonėlių iš 90-tųjų, bet nuostabios lempos šį trūkumą atperka) ir valandų valandas spoksau į spalvotas savo kambario lubas. Kokią magišką nuotaiką projektorius sukuria, kuomet pradeda skambėti Coldplay „Yellow“, Devendra Banhart „Mi Negrita“, Elton John „Crocodile Rock“, David Bowie „Space Oddity“ ir kitos vaibinės dainos! Pamąsčiau, kad jeigu vartočiau alkoholį, žolę, kitus narkotikus ar uostyčiau klijus iš plastikinio maišelio, šis potyris būtų dar nuostabesnis. Žinoma, to daryti niekam nerekomenduoju, bet jeigu kas pabandysit – būtinai papasakokit, kaip sekės.
Nors draugai buvo skeptiški mano lempa ir teigė gyvenime nematę žmogaus, kuris „TAIP DŽIAUGTŲSI KINIETIŠKOMIS LEMPOMIS“, tačiau jų skeptiškumą greitai nurungė gyva produkto prezentacija, kurios metu jaučiausi lyg prekiaudama „Mary Kay“ produkcija, siūlydama išbandyti kremą nuo spuogų ir nuo hemorojaus. Taip, šis daiktas yra aukšta klasė, jau savaitę nuolat naudojamas dar nesugedo, tad drąsiai jums rekomenduoju, o pati netgi svajoju įsigyti dar vieną tokį.
Šiais metais nusprendžiau nekepti ir kelias savaites nebrandinti Kalėdinio pyrago su romu ir džiovintais vaisiais, nes galiausiai priėjau išvados, kad jų nekenčiu. Nei razinų, nei spanguolių, nei kitų džiovintų bjaurybių. Kadangi nemėgstu šviežių vaisių, nežinia, ar greitu laiku pamėgsiu ir džiovintus. Dar nusprendžiau mažiau pirkti dovanų kitiems ir daugiau sau. Tebūnie šios šventės būna DOVANA MAN. Na, po to kai su dievų ir demonų pagalba išlaikysiu septynis egzus…
Tikiuosi, kad ir jūs laikotės gerai ir skelbiu savo BLOGMAS pradėtą.
– N.
Urtė Caspo 