Paauglių baimė ir superbobos mirtis

„Žinai, jeigu neturėčiau problemų su seksualumu, jau seniausiai būčiau išėjusi siekti karjeros sekso paslaugų srityje. Ką man atnešė protinis darbas? Ogi nieko – nebent depresiją ir jausmą, kad nieko dorai gyvenime nesugebu. O čia, fiziškai pakrutėčiau, užsidirbčiau žmogiškai ir niekas man nebesakytų, kad kažką parašiau spaudos pranešime blogai“, – skundžiuosi draugui, beviltiškai bandančiam mane paguosti šį niūrų sekmadienio vakarą.

„O gal vieną dieną tas tavo protinis darbas atsipirks ir tau pagaliau pasiseks“, – stiprią mano argumentaciją rožinėmis svajonėmis atremia jis. Ir po jo žodžių aš pradedu isteriškai juoktis. Tiesa, jis taip pat. Po velniais, tas suaugusiųjų gyvenimas beprotiškai žavus! O kaip savo suaugusiškas dienas leidžiate jūs? Kaip šeima, kaip vaikai? Kaip gyvenimas?

Bijau edgy paauglių

Kartą į savaitę keliauju pas savo psichologę, kurios kabinetas randasi kažkur Gruodžio gatvėje, Kaune, šalia Pirmosios muzikos mokyklos (kurią, beje, baigiau). Eidama pas psichologę visuomet susiduriu su edgy paaugliais, kurie užsiėmę savo reikalais skuba į mokyklą, arba atvirkščiai – į Laisvės alėją, kur ieškos artimiausios kavinės, galinčios jiems paruošti latte macchiato su migdolų pienu. Nes gerti energetinius gėrimus ir pozuoti savo Instagramo stories su „Monsterio” skarbonke vidury baltos dienos kažkaip nepadoru.

Nors iš paauglystės liūno išbridau vos prieš kelerius metus, jaučiuosi visiškai atitrūkusi nuo jų gyvenimo aktualijų. Taip jau nutiko, kad labai greitai iš nepatogios paaugliškos fazės perėjau į suaugusiųjų pasaulį, taip užtrenkdama duris į bet kokį kontaktą su jais. Aš jų nuoširdžiai nebesuprantu ir netgi bijau – jie tokie cool individualistai, turintys savo stilių ir tobulumu bauginančias meniškas draugų grupeles, kuomet aš esu viena didžiulė betvarkė, norinti jiems patikti. Jų akyse atrodyti oriai ir kietai.

Ypač mane gąsdina paaugliai, kurie rengiasi devyniasdešimtųjų stiliumi. Nesupraskite manęs klaidingai – aš esu už individualumą, įdomų savęs pateikimą, bet kartais jų tie „Humanoje“ rasti penkiais dydžiais didesni močios džinsai, siauri kaip mano viltis gyventi akiniai nuo saulės, bočiaus švarkas iš pakasynų ir balti tėvo kedai sukuria ne 90s vaibą, o kažkokią labai prastą to laikmečio parodiją, kuri mane baugina. Jie taip vaikšto ta Gruodžio gatve su tokiu pavydėtinu pasitikėjimu savimi, kad man norisi rautis plaukus, nes tokio savęs pateikimo aš gyvenime neturėsiu. Esu kompleksuota boba, kuriai edgy apsirengti reiškia užsidėti ne vieną, o du žiedus ant vienos rankos pirštų ir akis papuošti mėlynu akių pieštuku. Viskas. Čia mano edgy versija, dėl ko pirmu numeriu keliauju į pensininkų gretas.

Praeidama pro tuos paauglius iš jų žvilgsnių aš niekada nesuprantu, ar jie viduje mane teisia, ar kaip tik – siunčia mane naxuj. Greičiausiai, jie apie mane net nesusimąsto, nes aš – tik dar viena nereikšminga jų pasaulio prašalaitė, bet niekaip negaliu atsikratyti to „paaugliai mane teisia” jausmo. Jis mane žudo.

Kadaise turėjau tokią rimtą dramą, susijusią su paaugliais. Tai – mano pašto dėžutės lipduko, kuris turėjo apginti mane nuo papildomų reklamų (na, žinote tokie „reklamų nepageidauju” šūdukai, kuriuos priklijavusi viliuosi negauti makulatūros), drama. Į pirmą mano namo aukštą atsikraustė baliavoti mėgstanti šeima su paaugliu sūnumi. Pas tą paauglį nuolat renkasi jo draugai ir jie dievina burtis laiptinėje. Dalykas tas, kad jie buriasi visai prie mano pašto dėžutės ir kartą, panižus rankoms, nusprendė jį nuklijuoti ir užklijuoti ant to paauglio šeimos dėžės. Pamačiusi, kad lipdukas nuklijuotas, nedariau dramų ir perklijavau jį ant savo dėžutės. Kitą dieną pamačiau, kad lipdukas vėl nuklijuotas, taigi vėl persiklijavau pas save. Ir taip dariau ištisą savaitę, kol trūko kantrybė.

Vieną dieną, grįždama iš sporto klubo namo visa suprakaitavusi ir pilna testosterono, pamačiau tuos pačius paauglius sėdinčius laiptinėje prie mano pašto dėžutės. Aišku, lipdukas jau buvo eilinį kartą nuklijuotas. Ir tą akimirką man trūko kantrybė – atsibodo šitas vaikiškas žaidimas be pasekmių. Todėl eidama pro juos sustojau ir tariau: „ei chebryte, gal perklijuojam pašto dėžutės lipduką atgal į vietą?“. Visų pirma, kas dar 21 amžiuje vartoja žodį „chebrytė“? TIKRAI NE COOL paaugliai, o paskutinį kartą nusipersti prieš mirtį bandantys pensininkai. Jie man nieko neatsakė, o tik vėpsojo savo buku žvilgsniu. Pajutusi kylančią kompromitacijos nuotaiką, nusprendžiau tęsti monologą sakydama jiems: „perklijuojam lipduką į vietą, gerai?“.

Po minutės nejaukios tylos jie paklausė: „o kur tas lipdukas buvo prilipintas?“ Kas žiauriai durna iš jų pusės, nes jie ką tik save inkriminavo, pripažino kaltę ir jeigu būčiau piktas policininkas, visus juos būčiau susodinusi į kalėjimą ir leidusi jiems ten supūti. Na gerai, perdedu, bet antrankius jiems uždėti ir savaitei prie pašto dėžučių palikti prirakintus visai norėčiau. Atsakiau jiems: „taigi žinot, jau ne pirmą kartą nuklijuojat, greičiausiai spėjot įsidėmėti“. Pasirodo, kad jie tikrai įsidėmėjo lipduko vietą ir mikliai sugrąžino jį į vietą. Pajutusi pergalės skonį, padėkojau jiems ir įsmukau į liftą. Važiuodama į savo aukštą šimtus kartų kėliau kumštį į viršų, viduje rėkdama „PERGALĖ“, nes mano pažalotose smegenyse, šis susidūrimas su paaugliais reiškė kažkokį nesuvokiamą laimėjimą, pasipriešinimą sistemai. Aišku, šūdą aš laimėjau, nes jau po savaitės tie mėšlo gabalai jį vėl nuklijavo. Nežinau, kaip ši istorija tęsis toliau ir kada jie mane taip užknis, kad tapsiu teroriste, bet būtinai jus ateityje informuosiu apie šią dramą.

Perukai iš žilkų ir kiti alter ego

Kažkada jums pasakojau, kad man labai brangus žmogus susirgo vėžiu ir šiuo metu kenčia chemoterapiją. Tiesa, didvyriškai ir labai sėkmingai, dėl ko labai džiugu. Didžiausia mūsų tragedija šiai dienai – plaukų netekimas. Kaip žinia, vienas iš šalutinių chemo poveikių yra plaukų slinkimas, kuris yra beprotiškai skaudus. Atrodo, kas tie plaukai, ką? Juk ataugs ir jų netekimas nėra amžinas, tačiau tą akimirką žmogui būna labai sunku. Galiausiai – plaukų netekimas ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam chemoterapiją kenčiančiam pacientui išduoda, kad kažkas su juo yra negerai, kad jis serga ir kad tai yra tikra. Kad liga nėra kažkoks baisus košmaras, iš kurio reikia pabusti.

Aš, kaip pati patyrusi vieną šūdinesnių diagnozių – ūminį skersinį mielitą, palikusį mane pusiau suparalyžiuotą, suprantu, kaip sunku yra priimti savo ligos faktą. Tu nori jį neigti, pabėgti nuo savo ligos ir visų su ja susijusių problemų kuo toliau. Tu stengiesi pamiršti apie ligos egzistenciją, tačiau kiekvieną kartą pažvelgus į veidrodį tu matai ją ir jos visiškai sužlugdytą žmogų. Tu matai skausmą, baimę ir beviltiškumą, kuris žudo. Galiausiai, žiūrėdamas į veidrodį tu pradedi nebematyti savęs, o tik visus ligos sukeltus trūkumus tavo kūne, tavo veide. Dėl šios priežasties aš kurį laiką net buvau nusprendusi nebežiūrėti į veidrodį, kuris buvo tarsi gyvas priekaištas, kad su manimi ne viskas gerai, kad aš sergu.

Tiesa, tuo metu nusprendžiau ne tik pamiršti veidrodį, bet ir apsileisti. Kurį laiką gėrusi hormonus nebetilpau nei į vieną savo rūbą, tad prisipirkusi juodų treningų nutariau, kad tai bus naujoji mano nematomo žmogaus uniforma. Aš nenorėjau, kad kiti mane matytų. Nenorėjau, kad žmonės pamatytų mano silpnumą, ligos padarinius, kurie, rodos, buvo akivaizdžiai užrašyti mano veide. Tikėjausi, kad veidrodžio boikotas ir treningai tai man suteiks, bet tai buvo dar vienas bukas mano išsigalvojimas. Gedėdama savęs ir savo ligos, aš tapau beformiu gniutulu bijančiu kažkokio veidrodžio. Kažkokio objekto, kuris nieko nereiškia.

Pamenu, kai vieną vakarą nusprendžiau susidurti su savo veidrodžių baime. Nusirengusi iki apatinių priėjau prie didžiulio veidrodžio koridoriuje ir sukaupusi visą drąsą pagaliau į jį pažvelgiau. Buvo praėję geri metai po mano ligos ir aš jau buvau išlipusi iš vežimo, galėjau vaikščioti. Stovėdama pusplikė prieš veidrodį pradėjau verkti – raudojau graudžiai ir ilgai, nes ligos savo atspindyje aš nebemačiau. Regėjau tik jauną, daug iškentusią merginą, kuri nesugeba priimti savęs tokios, kokia yra. Kuri savęs nemyli ir trokšta numirti. Ir tie vidiniai randai, kuriuos mačiau tą kartą yra daug skaudesni už kažkokius akivaizdžiai matomus ligos padarinius. Svarbiausia yra tai, kaip mes jaučiamės viduje ir priimti ligos faktą reikia laiko. Ir aš stengiuosi jo duoti savo artimam žmogui šią akimirką. Na, tai viskas, ką galiu padaryti.

Deja, bet man brangiam žmogui atėjo tas momentas, kai reikia ieškoti peruko, kuris padėtų paslėpti ligos faktą nuo aplinkinių. Asmeniškai aš nežinojau, kad perukai yra tokie brangūs. Jeigu norite apypadorio, tikrų plaukų peruko, jums teks pakloti nuo 1500 iki kelių dešimčių tūkstančių eurų. Nieko sau kainelės, ką? Man brangus žmogus pradėjo ieškoti peruko, kuris būtų panašus į anksčiau turėtus plaukus ir nors aš tai suprantu, bet mąstau, kad tai – prarasta galimybė tapti kažkuo kitu, su peruku atskleisti savo vidinį alter ego, na arba dar vieną bjaurastį… Jeigu jau tenka atsisveikinti su plaukais, tai kodėl gi neužsisakius kokio mėlyno peruko? Arba… ROŽINIO! Ar pasirinkti tokį, kuris būtų visiškai nepanašus į tave? Man patiko ši perukų alter ego teorija, tad nusprendžiau pati ją išbandyti ir užsisakiau vieną – tiesa, ne iš brangios parduotuvės, bet iš pigių dalykų mekos – Aliekspreso. Paskaičiusi šimtus gerų atsiliepimų, nusprendžiau užsisakyti rožinį peruką, kurį mama jau išvadino visišku feilu ir pasišaipė, kad tie rožiniai plaukai primins žvejybines žilkas, su kuo aš kategoriškai nesutinku. Štai tas grožis už tryliką eurų:

Net neįsivaizduoju, kada jis ateis į mano pašto skyrių ir kada galėsiu jį pasimatuoti, bet jau labai nekantrauju. Kadangi vis tiek sėdžiu namie gyvendama menopauzinėmis karantino nuotaikomis, tai kodėl gi nepaįvairinti savo egzistencijos išvaizdos eksperimentais? Užsidėjusi šį peruką aš nebebūsiu Nijolka ar Urtė. Aš būsiu – Olga. Seksuali, savimi pasitikinti rusaitė, turinti ryšių su mafija. Arba – Brigita. Tuštutė fyfa, kalbanti vaikišku balsu (kaip tos žymios panelės internete, niekaip nesuprasiu šito fenomeno prieš vyrus apsimetinėti suaugusiais kūdikiais nuplonintu balseliu) ir užsiimanti internetiniu seksu su nepažįstamaisiais. Velniai žino, pagyvensim pamatysim kokių gi alter ego atneš tas naujasis perukas.

Jau svajoju, kaip užsidėjusi jį, aš, kartu su man brangiu žmogumi, mes lėksim nusigerti į artimiausią barą. Tiesa, greičiausiai šį planą pakoreguos karantinas ir teks apsiperukinus sėdėti namuose, bet viliuosi, kad alkoholinį scenarijų įgyvendinti, kad ir namų sąlygomis pavyks. O paskui, kai chemoterapija bus baigta, mes pasiimsim tuos perukus ir juos poetiškai sudeginsim. Tose perukų liepsnose sudegs visi mūsų išgyvenimai, skausmai ir baimės. Tiesa, nežinia kaip degs manasis aliekspresinis perukas, greičiausiai vos jį uždegus įvyks kokia cheminė reakcija su Černobilio tipo pasekmėmis gamtai, tad gal tai ir nėra pati geriausia mintis, nemanot? Na, bet kažką grandioziško mes tikrai sugalvosim, tuo net neabejoju.

Per šį nelengvą periodą, kuomet tenka stebėti artimo žmogaus kovą su liga, aš niekaip negaliu atsistebėti jo vidine stiprybe. Tai mane įkvepia, motyvuoja pačiai į savo gyvenimą nežiūrėti kaip į vieną nesėkmingą šūdo krūvą. Ir nepaisant to, kad šiuo metu labai sunku, aš vis tiek matau gyvenimo grožį, vertinu kiekvieną dieną, kad ir kokia mėšlina ji būtų. Džiaugiuosi, kad esu, kad gyvenu, kad mane supa daug nuostabių žmonių, apie kurių gerumą galėčiau parašyti po atskirą knygą. Visa tai yra fantastiška. Ir ne, aš nerašau šio teksto apsirūkiusi, patikėkite manimi, aš visiškai blaivi.

Karantinas man padovanojo stilių (arba ne)

Grįžkime prie linksmesnių dalykų – ar aš viena per šį koronkinį laikotarpį pagaliau atradau savo stilių? Greičiausiai dėl to, kad visus metus gyvenimas buvo tarsi sustojęs ir kupinas šlovingų akimirkų sėdint namuose, mano pasąmonė nusprendė, kad metas pradėti madingai ir įdomiai rengtis. Taigi, išnaršiusi asos, etsy ir kitas vietas, kuriose randu širdžiai mielų daiktų, susikūriau visai spalvingą garderobą. Jau gerą pusmetį nepirkau juodų drabužių, o ir tigro raštai bei ryškios spalvos man nebesukelia infarkto.

Taip pat per karantiną įsigijau akinių nuo saulės (ir ne tik) maniją. Manau, kad jie puikiai papildo kiekvieną įvaizdį ir padeda sukurti jo išbaigtumo efektą. Tiesa, kad ir kaip myliu akinius, jų nebemyli mano riboti finansai, rėkiantys: NUSTOK pirkti akinius, tu patologine ligone. Liūdna tik tai, kad su nauju įvaizdžiu man nėra kur išeiti, tad savo šansus pasirodyti visuomet išnaudoju eidama pas psichologę, į maisto prekių parduotuvę pirkti šikpopieriaus, išnešdama šiukšles ir panašiai. Lai kaimynai grožisi mano stiliaus eksperimentais ir dėkoja, kad pagaliau turi į ką paganyti akis. Aš kaip rajoninė Lady Gaga, serviruojanti tik ikoniškus įvaizdžius. Aš kaip labiausiai naudojamas flomasteris vaiko penale – ryškus, geidžiamas ir spalvinant visada išeinantis iš linijų. OI KAIP NARCIZIŠKAI ČIA PASISAKIAU, bet tokia jau ta tiesa. Štai keli ikoniški mano karantininio stiliaus momentai. TIESIOG MODEL/DYVA:

Superbobos mirtis

Paskutinis bereikšmis dalykas, kurį noriu pareikšti šiame įraše yra tai, kad nusprendžiau iš savo žodyno išbraukti žodį „superboba“, kurį naudojau apibūdinant stiprias, drąsias ir įkvepiančias moteris. Vietoj jo, sugalvojau kitą terminą – „MALADIECova“. Mano nuomone, šis terminas yra gražesnis, subtilesnis ir einantis iš karto prie esmės. Tikiuosi, kad gerbsite šį mano pasirinkimą.

Tiek minčių iš mano fronto. Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai (ar bent apypadoriai).

– N.