Pamenate, kai praeitame įraše užsiminiau apie kūrybinę treniruotę, kuomet žadėjau atskirai rašyti po vieną savo įsivaizduojamos knygos skyrių per savaitę ir juo pasidalinti? Tad prisisegam saugos diržus ir važiuojam.
PROLOGAS
Pamenu, kaip skaitydama knygas idealizuodavau jos veikėjus. Visi jie buvo tokie gražūs, jų plaukai visuomet dailiai sušukuoti (arba seksualiai suvelti), jie visada skaniai kvepėjo – jeigu ne Chanel No. 5, tai bent pievų gėlėmis ar sandalais (taip, yra toks kvapas ir ne, jis tikrai neprimena bato). Jų figūros – it apolonų, afrodičių ir beyoncių viename asmenyje. Jie yra tobuliausi sutvėrimai visoje visatoje, kuriems kažkokiais būdais pasiseka patirti nepakartojamų nuotykių sėdint absoliučioj landynėj nežinomo miesto pakrašty.
Žinoma, aš mačiau tai, ką norėjau matyti – nepasiekiamą tobulybę, pavaizduotą kažkieno kito žodžiais. Bet šioje istorijoje aš nebūsiu graži, seksualių formų mergina su išskirtiniais veido bruožais ir tobula asmenybe. Prašau iš karto išsitrinti šį tobulą vaizdinį iš savo galvos ir laikyti kuo mažesnius lūkesčius, nes tai jums išeis į naudą.
Esu lengvai tuktelėjusi (ironiška viename sakinyje išgirsti šiuos du žodžius) dvidešimt dvejus metus skaičiuojanti tamsiaplaukė, kuri po nevykusio vizito į kirpyklą nuo šiol egzistuoja su visiškai neseksualiais Severo Sneipo plaukais. Mano sąskaitoje – ne tik grožio trūkumas, bet ir rimtos fizinės bei psichologinės problemos, kvailumas, neišsipildę lūkesčiai ir svajonės, vienišumas, nepagrįstos baimės ir paslaptys, kuriomis žadu pasidalinti. Bet užtenka apie tą mano gyvenimą. Metas pradėti nuo revoliucijų…
Podepresinės revoliucijos visada prasideda naktį
„Metas dar vienai podepresinei revoliucijai“, – tariu sau lipdama iš lovos po savaitės absoliutaus nieko neveikimo, nesiprausimo ir lėto puvimo senuose treninguose, kurie, rodos, jau spėjo prie manęs priaugti lyg antra oda. Nesiginsiu ir neteisinsiu savęs dėl to, kad reguliariai paneriu į depresijos liūną ir gerą savaitę vaizduoju psichologinę daržovę, neturinčią jėgų už lango vykstančiam pasauliui, darbui, asmeninei higienai ir gyvenimui apskritai, nes taip tiesiog yra. Tai mano realybė, kurią sugebėjau priimti.
Psichologė, pas kurią reguliariai užsuku, tai laiko mano įprastu atkritimu ir vis primena posakį, kad gyvenimas – kaip amerikietiški kalneliai, riedantys tai aukštyn, tai žemyn. Ji pasiūlė mintį, kad nereikėtų savęs griaužti už tai, kad egzistencija man kartais tampa per sunki. Prisiminusi kalnelių alegoriją ir tai, kokia klišinė ji man atrodo, pažvelgiu į laikrodį ir bandau atgauti laiko nuovoką. 11:00 valanda vakaro, super – nutrepsiu į vonią, kurioje įsijungusi šviesą ir sukaupusi visas jėgas žvilgteliu į veidrodį, tyrinėdama savaitės apsileidimo žalą savo veide.
Paakiai? Baisūs, paburkę ir tokie dideli, kad primena „Maximos“ pirkinių maišus. Skruostai? Šmėkliški ir praradę gyvą spalvą (rytoj būtinai nueisiu į soliariumą). Plaukai? Vienas tamsus ir riebaluotas lizdas, kurį išbrokino net ir vietiniai balandžiai, paprašę atiduoti sumokėtą būsto nuomos depozitą. Spuogai? Veši, žydi, spinduliuoja. Pasirodo, savaitė be veido priežiūros priemonių ir elementarios švaros daro savo – mano veido oda primena musmirę.
Tiesą pasakius, negalvojau, kad situacija tokia prasta. Gulint lovoje ir vaizduojant pasaulio naštos prislėgtą paliegelę mano mažytė narcisistinė dalis galvojo, kad bent jau mirinėdama atrodau padoriai…. arba seksualiai… arba paslaptingai… bet tai buvo visiškas išsigalvojimas. Greičiausias būdas susitvarkyti savo išvaizdą šią akimirką – panirti į kokį nors rūgšties tirpalą ir išplaukti iš jo su atsinaujinusia oda (pageidautina Beyoncės atspalvio), įspūdingo ilgio plaukais (sudie Severo Sneipo kirpykline tragedija, kurią patyriau paskutinį kartą lankydamasi grožio salone) ir nutirpusiais riebalais (rūgštis gal prie to pačio ir riebalines palendricas naikina, ką? Gelbėkit, nesuprantu chemijos…). Likimas lėmė taip, kad namie neturiu kubilo su rūgštimi, todėl nusprendžiau eiti praustis.
Prieš užsidarydama į dušą ir bandydama atsišveisti savaitės murzinumą bei savają sielą, nusprendžiau nuotaiką sukurti savo ABBOS grojaraščiu iš „Spotify“. Iš garsiakalbio pradėjus dainuoti švediškai ketveriukei apie šokančią karalienę, nusirengiau treningus, apatinius ir geriausias šūdinos kraujotakos pagalbininkes – vilnones kojines bei įlipau į dušą. Kaip gera jausti vandenį švelniai bėgant oda, jam lašant nuo dabar jau švarių plaukų galiukų… Nežinau, ar galima prausiantis kūną nuprausti ir sielą, bet dabar jaučiuosi būtent taip – švari ne tik išore, bet ir vidumi.
„Gimme, gimme, gimme a man after midnight“, – dainuoja ABBA, o aš išlipusi iš dušo skubu tepliotis tropiniais vaisiais kvepiančiu kūno kremu ir gelbėti savo veidą riebiu sluoksniu „Skinoreno“ (kremu nuo spuogų) tikėdamasi, kad jis padės man iš nuodingo grybo odos savininkės pavirsti į kažką padoresnio. Suknista akne, kodėl tu mane kankini? Ar negali kokių gražių žmonių terorizuoti, lygindama pasaulio neteisybę ir taip keldama baisiųjų savivertę, ką?
Kad ir kiek kondicionieriaus būčiau naudojusi plaukams, vis tiek juos tenka pešti bandant iššukuoti tą paukščių lizdą. „Pati prisidirbai“, – priekaištauja sąžinė, tačiau ją greitai pasiunčiu kuo toliau. Taip, gulėjimas lovoje skaitant knygas, žiūrint filmus, miegant ar tiesiog egzistuojant be šukų tikrai nebuvo gera mintis, bet džiaugiuosi, kad šį kartą skusti galvos nereikės. Po dešimties kančios pilnų minučių aš pagaliau išsišukavau plaukus, iš šukų ištraukusi kuokštą plaukų. „Depresijos aukos“, – atsidūstu ir susukusi juos į gniutulą išmetu į šiukšlių dėžę.
Po geros valandos išlindusi iš vonios nuėjau prie spintos, mąstydama, ką gi čia apsirengus. Išsitraukusi džinsus, juodą megztinį aukšta apykakle (jis spintoje apsigyveno tuomet, kai man buvo užėjęs „Bonjour pasauli, aš minimalistė prancūzė su juodu golfu, ryškiai raudonomis lūpomis ir batonu pažasty“ periodas), susiradusi kojines ir sportbačius nusprendžiu, kad pasipuošiau visai neblogai kaip mergina, 12 valandą nakties nusprendusi išeiti ieškoti nuotykių.
Nors dabar yra vėlus sekmadienio vakaras, bet pagaliau išlindusi iš vegetacijos aš trokštu įkvėpti gryno oro ir pamiklinti savo niekam tikusias kojas. Taip pat puikiai suprantu, kad po meškos miego užmigti šią naktį nebepavyks, tad kodėl gi ne? Aš jauna, nepriklausoma moteris, femme fatale wannabe, tad naktinis vaikščiojimas gali būti mano naujos revoliucinės asmenybės bruožas. Aš paslaptinga moteris naktyje, kurios kėslus išduoda tik nuo gyvenimo pavargę gatvės žibintai…Gerai, gal per daug lyriškai-dramatiškai čia pagalvojau. Kita pus, geriau pagalvojus, tai šūdina iš manęs femme fatale… niekada nepagalvočiau, kad mergina, kuriai vaikščioti reikalinga lazdos pagalba, turi kažką bendro su moteriškumu.
Išjungusi šviesas ir užrakinusi duris išėjau į lauką, kur pajutau šaltą rudens orą, kutenantį mano skruostus. Buvau pamiršusi, kad antroji rudens pusė visai nebeprimena to nekalto, vasariško vėjo atlydėto rudens. Dabar – šalta, niūru ir depresyvu. Mama užmuštų mane pamačiusi, kad išėjau be striukės, pagalvoju. Bet ji šiandien budi ligoninėje, gydo vaikus ir kitus gyvius, tad kai nematai tai ir širdies neskauda, ar ne taip? Juk negali užmušti savo dukros be motyvo, tokio kaip „išėjo iš namų neapsirengusi“… Išsliūkinusi pro namų vartus pasukau į apšviestą gatvę, kuri bespalviame kotedžų rajone buvo itin rami.
Be konkretaus pasivaikščiojimo plano ar žalio supratimo, ką gi dabar turėčiau daryti su savo gyvenimu, nusprendžiau nueiti iki vietinės visą parą veikiančios parduotuvės, kurios šviečiančios iškabos labiau primena vietą, kur gali pralošti visus savo pinigus ar pamatyti žavios striptizo šokėjos papus, o ne nusipirkti pieno. Pasiekusi parduotuvę atsidariau duris ir už prekystalio pamačiau žaviai man besišypsantį parduotuvės savininką Vytą. „Labas, Ūla. Nesimiega?“, – pasisveikina jis ir apdovanoja mane savo auksinių dantų šypsena.
Vytas – šešiasdešimtmetis verslininkas, feisbuko virtuozas (žinau tai, nes jis pasikvietė mane į draugus, o aš buvau per mandagi atsisakyti) ir šiaip geros dūšios žmogus. Kartais, kai pasijaučia dosnus, Vytas į feisbuką man atsiunčia seksistinių memų, nejuokingų anekdotų ir rusiškų juokelių, į kuriuos nereaguoju, bet jo noras dalintis visokiomis nesąmonėmis man kažkodėl visai žavus. Vytas mane vadina „Karen feministe“ (spėju, jis pasiklydo vertime, nes kažkada prašė paaiškinti, kas ta Karen ir kodėl iš jų žvengia visa Amerika, bet man to sėkmingai padaryti nepavyko), nes man netrukdo gėjai, lezbietės ir moterys, kurios nusprendžia pasidaryti abortą.
Nepaisant to, kad mano ir Vyto nuomonės dažnai nesutampa, mes stengiamės išlaikyti pagarbą vienas kitam ir abu puikiai suprantame, kad nuomonių žmonės gali turėti daug ir įvairių. Ir viskas su tuo yra gerai. Džiaugiuosi pažinodama šį įdomų vyriškį, besišypsantį man už prekystalio. Linktelėjusi Vytui nusprendžiau šį vakarą nesileisti į kalbas, nes mano socialinė baterija dar nespėjo pilnai pasikrauti.
– Pritrūkai pieno? – klausia Vytas. Suprantu, kad jam nė motais mano išsikrovusi socialinė baterija ir nenoras bendrauti.
– Ne, aš netoleruoju laktozės, – atsakau.
– Tuomet… cigarečių?
– Mano astma jų netoleruoja.
– Loterijos bilieto?
– Ha, – šitas netikėtas spėjimas mane prajuokina. Netoleruoju lengvatikių idiotų.
– Tau gal moteriškos dienos, kad tokia nedraugiška? Spėju, kad reikia tamponų…, – o tas senas šmikis šį vakarą nusiteikęs spaudinėti mano kantrybės mygtukus.
– Ne, bet tavo žmona prašė priminti, kad jau pabaigei visas savo sauskelnes, tad būtinai prigriebk jų eidamas namo. Kaip suprantu, sulaukęs garbaus amžiaus nebelaikai ne tik savo liežuvio, bet ir šlapimo, – rėžiu vildamasi, kad man pavyks laimėti šį nusišnekėjimo žaidimą. Ir man pavyko. Vytas prapliupo juoktis, kas nejučiomis privertė ir mane nusišypsoti.
– Duok man pepsio. Vienintelis dalykas, kurį galiu toleruoti šį vakarą yra cukrus.
Nusipirkusi skardinę pepsio ir atsisveikinusi su Vytu, išėjau iš parduotuvės. Nusprendžiau, kad namo keliauti dar per anksti, todėl patraukiau į parką ir įsidrėbiau ant suoliuko šalia didžiulio ąžuolo. Būtų visai romantiška, jeigu ne 1 valanda nakties ir tolumoje nesigirdėtų policijos mašinų sirenų.
Po kelių dienų buvimo ne ryšio zonoje pagaliau pasiryžau vėl įsijungti savo telefoną. Vos ekranui atgijus sužinau, kad praleidau vos 10 skambučių iš darbo (ignoruojam), 5 iš mamos (ignoruojam, užtenka man jos ir gyvenant po vienu stogu), 1 iš odontologijos klinikos (šitam reikia nepamiršti perskambinti!) ir vieną iš nežinomo numerio. Po velniais, kas tai galėtų būti? Kaip tikra drąsi ir nepriklausoma moteris, bandau numerį googlinti, bet nesėkmingai – jokių rezultatų internetų dievams rasti nepavyko. Nusiminusi, kad nepavyko išsiaiškinti nežinomo numerio paslapties, atsidusau ir nutariau vėl išjungti telefoną, tačiau jis mane išgąsdino, pradėjęs skambėti rankoje. Man skambina tas pats, ką tik googlintas numeris, kas per šūdas? Ir tokiu metu?? Skambintojas visai neturi gėdos. O gal aš, pavyzdžiui, sapnuoju dabar kokį dešimtą erotinį sapną ir esu taip netikėtai sutrukdoma? Greičiausiai skambina eiliniai scammeriai iš Rusijos, pagalvojau ir pyktelėjusi pakėliau telefono ragelį.
– Sveika, nepažįstamoji, – to sodraus vyriško balso gyvenime su niekuo nesumaišyčiau. Liudas… Kokio velnio šita šmėkla iš praeities man skambina? Išgirdusi jį kitame laido gale sutrikau ir staiga praradau visą savo platų kaip Australija žodyną. Bet rodos, mano tyla jo visai netrikdė.
– Kaip gyvenimas, Ūla? Vis dar gražus ir spalvotas?
– Jo, viskas gerai, tiesiog nuostabiai, – pameluoju.
– Meluoji. Nuo kada jis – sušiktas aiškiaregys?
– Kas tu, gal melo detektorius?
– Blogiau. Tavo draugas.
– Ha, kiek pamenu, jau kurį laiką esi atleistas iš draugo pareigų be teisės sugrįžti. Aš nesu nusiteikusi meiliai šnekučiuotis su biču, sudaužiusiu man širdį ir palikusiu tada, kai jo labiausiai reikėjo. Žinau, kad teisingiausia šią akimirką būtų nutraukti pokalbį ir užblokuoti jo telefono numerį, bet kažkodėl to nepadarau. Greičiausiai, nes menka mano dalis džiaugiasi sulaukusi tokio netikėto skambučio. Na, arba todėl, kad esu paskutinė silpnavalė idiotė. Mano pastabos jis, regis, visai negirdėjo ir toliau nerūpestingai šnekėjo nesąmones.
– Šį penktadienį grįžtu namo ir labai norėčiau su tavimi susitikti, prisiminti senus gerus laikus. Negaliu atsistebėti jo chamiškumu – aštuonis metus nebendravęs staiga paskambina ir siūlo susitikti?
– Nuo kada leidžiama sugrįžti iš devynių pragaro ratų? Ar tu vėl vartoji narkotikus ir dabar man skambini gerai apsinešęs? – pasiteirauju, nes tai vienintelė logiška priežastis, dėl kurios jis galėtų man skambinti.
– Ne, esu švarus, blaivas ir skaistus, – atsako tas juokauti nusiteikęs parazitas. Prunkšteliu ir aš, nes Liudas geriausiu atveju yra skaistumo antonimas.
– Tai kokio velnio apsireiškei?
– Ar pamiršai įsijungti savo klausos aparatą? Juk sakiau – penktadienį būsiu Kaune ir norėčiau susitikti su savo sena gera drauge.
– Nei sena, nei gera, nei draugė, – patikslinu.
– Tikrai? O aš maniau, kad mus sieja gražūs kartu praleisti paauglystės metai. Kodėl gi jų neprisiminus šį penktadienį prie puodelio kavos? – toliau čiulba pats demonas. Kiek įžulumo jis gali turėti? Man seniausiai reikėjo padėt tą suknistą ragelį.
– Žinai, dėl vieno esi teisus. Tai buvo gražiausi mano paauglystės metai. Na, gražiausi iki tol, kol mane įskaudinai, apgavai ir kaip paskutinis bailys palikai tuomet, kai man labiausiai reikėjo draugo. Šių mano žodžių replikuoti jis neskubėjo – kitame laido gale įsivyravo tyla.
– Būtinai reikia pataikyt tiesiai į paširdžius, ką? Ūla, apgailestauju dėl to, kaip jautiesi. Jeigu galėčiau viską pakeisti, sugrįžti atgal į praeitį, daugiau gyvenime tavęs neįskaudinčiau…
– Galėčiau, norėčiau, neįskaudinčiau – impotentų žodžiai, nemanai? Žinai, mano gyvenimas stipriai pasikeitė per tą laiką, kai buvai dingęs ir visai ne į gerąją pusę. Nutiko daug dalykų ir aš nebesu ta, kokia buvau. Ir niekada nebebūsiu. Nei emociškai, nei fiziškai, nei dvasiškai, nei dar kokia prasme. Aš nieko tau nejaučiu, taip pat nenoriu jokių atsiprašymų, nes tu man neberūpi. Jeigu tave šiuo metu kamuoja kažkokios moralinės pagirios, tai žinok, kad aš tau atleidžiu. Nuoširdžiai. Nejaučiu tau pykčio, neapykantos ar dar kažko. Nejaučiu tau nieko“, – jaučiuosi atvėrusi tą skaudų emocinį pūlinį, kuriam ką tik leidau iškraujuoti.
– Geriau jau būtum man jautusi neapykantą… – po ilgos pauzės tyliai tarė jis.
– Na, žmonės keičiasi. Dabar aš atlaidi ir tauri moteris.
– Ūla. Prašau apgalvok mano pasiūlymą, gerai? Ir net nemėgink blokuoti šio numerio, nes aš vis tiek tave susirasiu.
– Skamba kaip grasinimas.
– Aš? Grasinu? Baik jau… niekada! – nuo tos šleikščios ironijos jo balse man norisi apsivemti.
– Sudie Liudai. Linkiu didžiausios sėkmės tavo tikiuosi šūdinam gyvenime, – atsisveikinu vildamasi, kad šis skambutis buvo tik kažkokia haliucinacija ir padedu ragelį, net nemėgindama išklausyti jo tolimesnio burbėjimo.
Padėjusi ragelį dar kurį laiką sėdėjau sustingusi ir žvelgdama į balažin kur. Ar tai buvo sapnas? Ar tai buvo kažkokia podepresinė haliucinacija, kuomet žmogus susikuria vaizdinius galvoje tam, kad išgyventų sunkiais momentais? Negi aš ką tik kalbėjau su Liudu? Nusprendžiu sau stipriai įsignybti ir jusdama skausmą pasidarau išvadas, kad tai visgi buvo tikra. Kadaise tas vaikinas, kuriuo taip žavėjausi, mane visiškai sužlugdė, bet aš sugebėjau tai išgyventi. Sugebėjau pamiršti jį ir susikurti visai padorų gyvenimą, kuris nepriklauso nuo kitų žmonių. Aš užaugau ir esu stipri kaip niekada. Daug stipresnė už paauglystės draugą, netikėtai apsivaidenusį vidury nakties.
„Už naktines revoliucijas“, – tariu sau ir iškeliu pepsio skardinę. Stengdamasi pamiršti pokalbį su Liudu, susimąstau apie savo gyvenimą ir tai, ko jame trūksta. Mano gyvenimas – impotentiškas ir neįdomus. Žinote, daug kas sako, kad jaunystė yra toks nuostabus laikas, kuomet gimsta pirmosios meilės (ne vaikai, o tiesiog hormonų pusiausvyra kyla į neregėtas aukštumas, pramušdama meilės kanalus), nuotykiai, susirandi daug naujų draugų visam gyvenimui (paskutinis mėšlas šita nesąmonė, kuri ypač netinka tokiam antisocialiam asmeniui kaip aš) ir tiesiog ŽYDI.
Tai lai visi, kurie taip galvoja ir mano, kad aš dabar žydžiu, tegul sudega pragare, nes šią akimirką aš įsivaizduoju save nebent kaip gerokai papuvusią visokių šunų bei žiurkių apsysiotą pienę laukuose prie statybvietės ar šiukšlyno. Skamba klaikiai? Bet tokia ta tiesa. Taip aš jaučiuosi ir negaliu suprasti, kur gi tas manosios jaunystės žavesys. Kada po velniais jis pas mane užklys?
Urtė Caspo 