„Šiandien supratau, kad gaminant čili sriubą negalima į ją dėti gatavo kotleto iš „Maximos“ ir kečiupo, nes nieko gero iš to nesigaus“, – kitame laido gale dūsauja mano 24 metų draugas, ką tik išsipasakojęs apie savo nevykusius bandymus savarankiškai išsivirti pirmąją sriubą. Ir nors greitu metu pati neplanuoju išsivirti sriubos iš pirktinio kotleto ir kečiupo, ši istorija mane privertė susimąstyti apie bendraamžius, kurie vis bando įsitvirtinti suaugusiųjų pasaulyje. Tiesa… ne visai sėkmingai.
Suaugėlių gyvenime, kodėl tu toks sudėtingas?
Mes kasdien mėginame perprasti visas suaugėliškas pareigas, tokias kaip sriubos virimas, skaitliukų patikrinimas, mokesčių mokėjimas, užsiregistravimas pas šeimos gydytoją, švaros palaikymas namuose, taupymas ir taip toliau. Nepaisant to, kad pirmoji savarankiškai virta sriuba skoniu ir išvaizda primins vėmalus, o vos patikrinus tuos nelemtus skaitliukus prasidės panikos ataka, tai yra gyvas įrodymas, kad mes kiekvieną dieną dedame daug pastangų mėgindami pagaliau suaugti. Ir tai man atrodo velniškai žavu.
Tiesa, reikia pripažinti, kad įžengimo į suaugusiųjų gyvenimą procese nestinga streso, pasimetimo ir įtampos. Pavyzdžiui, turiu 25 metų draugę Rūtą, kuri paniškai bijo dėl savo ateities, nes vis dar neatrado to, ką norėtų veikti gyvenime ir yra laisva siela su ribotais finansais. Su ja susitikusi prie taurės vyno aš būtinai išgirsiu kūkčiojimus dėl to, kad jos aplinkoje žmonės tuokiasi, kuria šeimas, verslus, bendrus namus ir šiaip labai laimingai gyvena, o ji vat dar neturi NIEKO. Asmeniškai aš netikiu, kad yra visiškai laimingų žmonių, kurių neslegia gyvenimo rūpesčiai bei kitos problemos, todėl visada ją bandau paguosti mintimi, kad viskas nėra taip, kaip mums tobulai atrodo iš šono. Tačiau jos ši idėja visai neguodžia, o visos laimingos draugų poros telieka gyvu priekaištu to, ko jai pasiekti neva nepavyko.
Kad ir kaip žiūrėčiau į Rūtą, suprantu, kad ji visai nenori to, ką turi jos draugai, bet pati to dar nesupranta. Ji yra išskirtinė asmenybė, vertinanti laisvę labiau už viską gyvenime, tad abejoju, ar jos egzistencijai pilnatvę suteiktų lizinginis būstas ir per anksti susitupėjęs vyras, kuris po kelių metų santuokos pasidarytų toks įdomus, kaip žvyro akmenėlis, besimėtantis ant kaimo šaligatvio…
Galbūt čia mes susiduriame su tuo paradoksu, kuomet norime to, ko neturime? Tu nori to, nes matai, kad kažkas turėdamas šeimą yra laimingas? Tačiau ar iš tiesų laimingas? Manau, kad laimė – mūsų asmeninis reikalas. Jeigu esi laimingas pats, natūralu – ir kitas žmogus šalia bus laimingas. Svetimo žmogaus laimės pasimatavimas neturi nieko bendra su asmenine sėkme, tačiau mes nuolat bandome laimingų žmonių gyvenimo versijas štampuoti, lyg tai būtų koks produktas, kuriuo greitu metu ims prekiauti vietinė Maksima.
Paauglystės bezabrazijos ir apgailėtina realybė
Kalbant apie mūsų nevykusius bandymus tapti pilnaverčiais suaugusiais, prisimenu Sokrato posakį „žinau, kad nieko nežinau“ ir mintimis nukeliauju į savo paauglystę, kuomet ryškiai raudonais plaukais ir panašios spalvos lūpų dažais pasipuošusi (taip pat nepamirškime mano flomasteriu užpieštų brežnevo antakių, apie kurių grožį turėčiau atskirą poemą parašyti…) sėdėdavau parke ant suoliuko ir fantazuodavau apie savo suaugusios, nepriklausomos moters gyvenimą, kurį pasiekti ketinau vos sulaukusi aštuoniolikos. Net baisu pagalvoti, kaip baisiai išduota turėtų jaustis ta paauglė iš praeities, nes dabar skaičiuoju 22 metus ir vis dar esu viena didžiulė betvarkė. Ta proga noriu pasidalinti su jumis savo paauglinėmis fantazijomis ir dabartine realybe, tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam:
Svajojau, kad vos sulaukusi pilnametystės išsikraustysiu iš mamos buto ir išsinuomuosiu nuostabaus grožio apartamentus miesto centre. HA HA HA HA. HA HA HA. Visų pirma, paauglė AŠ pamiršo pagalvoti apie savo finansinę situaciją ir tai, kad pinigai ant medžių neauga. Ir ant krūmų ne. Buto nuoma yra užknisančiai brangus įsipareigojimas, kuriam žiauriai gaila pinigų, todėl esu kaip niekad dėkinga savo mamai, kuri vis dar neišspyrė manęs iš namų ir leidžia turėti savo nemokamą kampą. Kartais pamąstau, kad reikėtų atsinaujinti ir šiek tiek paremontuoti savo kambarį, nugramdyti nuo sienų tuos prieš dešimtmetį priklijuotus drugelius, tačiau bijau, kad remonto darymas bus tarsi prakeiksmas, priversiantis likti tame paauglystės kambaryje amžinai… Reziumuojant šitą punktą, nepriklausomos moters gyvenimo apartamentuose miesto centre planą nukėliau minimum dešimtmečiui, o gal ir iki keturiasdešimtmečio pas mamą gyvensiu, dar nesu dėl to tikra. Metams bėgant mano standartai vis mažėja ir esu šventai įsitikinusi, kad po kelių metų pramušiu absoliutų tų standartų dugną.
Svajojau, kad turėsiu gerą darbą (?? Tiesa, niekada tiksliai nežinojau kokį), būsiu kažkieno bosė (???) naujame ofise, nešiosiu aukštakulnius ir dailias sukneles bei uždirbsiu labai daug pinigų. Spėju, kad šią fantaziją susikūriau iš amerikietiškų romantinių komedijų apie nepriklausomas moteris-darboholikes, kurios netikėtai įsižiūri naują, užknisantį, bet labai HOT bendradarbį, sugebėjusį atšildyti šių suledėjusias širdis. Ofisų fantazija man šiuo metu visai nepasiekiama, nes VIS DAR neišbrendu iš freelancinimo liūno, kuris mane knisa kiekvieną mielą dieną dėl to, kad yra nepastovus.
Šiame gyvenimo etape mano fronte tikrai nenusimato joks rimtas darbas su sutartimi ir visomis socialinėmis garantijomis, net nekalbu apie prabangų ofisą miesto centre, kurį dabar pavaduoja mano apkuistas kambarys. Kalbant apie stilių, greičiausiai taip pat nepavyks išpildyti tos paaugliškos svajonės, nes esu bohemiška rašytoja/šūdmaliautoja, nešiojanti tik kelnes ir nepripažįstanti jokių sijonų bei suknelių. Turiu nerimą keliantį fetišą saulės akiniams ir džemperiams su durnais užrašais, o aukštakulnių nenešiosiu dėl savo ligos, nes paprasčiausiai nepaeičiau (šlovė platiems tėvo stiliaus sporbačiams ir klumpėms!). Tad net stiliaus prasme esu šviesmečiais nutolusi nuo savo ikoniškojo gyvenimo įsivaizdavimo ir dėl to labai atsiprašau savo paaugliškosios versijos. Vietoje svajonių apie ofiso romantiką šiai dienai turiu praperstus treningus, keturias namų sienas ir nuostabią keturkoję sekretorę (apie savo ciucę Kubą kalbu, jeigu ką).
Paauglė svajotoja AŠ turėjo ambicijų iki savo dvidešimtojo gimtadienio parašyti pirmąją knygą, bet tuo metu nebuvo pamąstyta apie mano prokrastinacijos galimybes ir gyvenimą su depresija, kuomet ištisus mėnesius esu vangi ir tingi daržovė, o vidiniai demonai rašant kiekvieną sakinį į ausį man rėkia: „tu esi šūdina, niekam neįdomi rašytoja“. Po keturių metų intensyvios psichoterapijos galiu drąsiai pasakyti, kad dėl savo rašinių pradėjau jaustis geriau, labiau pasitikiu savimi ir dedu beprotiškai daug valios pastangų kapstantis iš savęs nuvertinimo liūno, dėl ko neprarandu vilties, kad vieną dieną aš tą knygą (ir ne vieną) parašysiu.
Sumąsčiau, kad knygos rašymą galėčiau pradėti savo bloge, kuriame kiekvieną sekmadienį patalpinčiau po naują jos skyrių. Turiu daugybę nepublikuotos medžiagos, kuri mano skoniui nepakankamai gera, bet gal knygos rašymas bloge būtų paskata ją pagaliau pabaigti? Vienas dievas ir velnias težino, bet žadu pamėginti…
Paauglė AŠ svajojo pasiekusi 22-24 metus tapti pačia geriausia, gražiausia ir seksualiausia savo versija. Nors niekada nepasižymėjau įspūdinga išvaizda ir mokykloje tikrai nebuvau klasės gražuolinda (nors… kuomet perėjau į namų mokymą, galėjau save tituluoti gražiausia moksleive kambaryje, nes mokiausi viena ir neturėjau jokios konkurencijos. Na, nebent senus, nupezusius mokytojus, kurie neturėjo nieko prieš mano jaunatvišką žavesį…), bet visuomet turėjau viltį, kad vieną gražią dieną išgersiu kokią magišką tabletę arba turėsiu pinigų plastinėms operacijoms ir tapsiu gražia. Ne, ne gražia, o GRAŽIAUSIA. Visi žiūrės į mane ir sakys: „oho, kokia tu graži, o dar ir kokia protinga! Mes tau visi labai pavydim“ (ar kažkas panašaus).
Tiesa ta, kad bėgant metams pradėjau vis mažiau mąstyti apie išorinį grožį ir jo svarbą savo gyvenime, nes tai man nebėra prioritetas. Aš susitaikiau su faktu, kad esu vidutiniškos išvaizdos mergina be jokių išskirtinių bruožų ir viskas su tuo yra gerai. Kažkodėl mes linkę pamiršti, kad tikrai nuo gimimo gražių, idealių veido bruožų ir figūros žmonių pasaulyje egzistuoja labai nedidelis procentas, bet kiekvienas iš savęs vis tiek reikalaujame beprotiškai daug. Instagramas ir kiti socialiniai tinklai mums į akis bruka nufotošopintas influenceres, į kurias turėtume lygiuotis, lyg jos būtų koks grožio standartas, kuris ironiška, bet nėra tikras. Mane velniškai knisa ši gyvenimo neteisybė ir aš nesiruošiu būti jos dalimi.
Visą gyvenimą mane žavėjo įdomios asmenybės, žmonės, turintys ką pasakyti ir kartu su savimi nešiojantys ne kažkokį gražų veidą, o pasitikėjimą savimi, kurį pastebėti gali kelių kilometrų spinduliu. Todėl suprantu, kad mieliau savo pigų laiką gyvenime skirsiu mokydamasi būti įdomia asmenybe, turinčia ką pasakyti, o ne kažkokia dailia butaforija. Taip pat reikia suprasti, kad grožis – velniškai subjektyvus ir mes kiekvienas jį suvokiame skirtingai. Vieni šventai įsitikinę, kad gražios moterys yra tos, kurios turi šviesius plaukus, dideles akis, dar didesnę subinę ir vapsvos liemenį. Kiti – kad gražiausios moterys yra tamsesnio gymio, garbanotais plaukais ir papais, didesniais už buldozerius. Tiesa ta, kad mes niekada gyvenime nebūsime gražūs VISIEMS, nes esame per daug skirtingi ir pasikartosiu – VISKAS SU TUO YRA GERAI.
Skaitydama savo paaugliškas svajones susimąsčiau, kad visos jos – tokios žemiškos, orientuotos į finansinį stabilumą ar buvimą gražuolinda. Apmaudu, kad aš niekada nenorėjau tapti kosmonaute (nepatinka gravitacijos stoka, klizmos vietoj tualeto ir pusmečio (ar netgi ilgiau) trukmės gyvenimas su keliais kambariokais-nerdais), roko žvaigžde ar kokia serijine žudike (bet su labai geru stiliumi). Kad ir kaip neįdomiai skamba, bet viskas, ko šiame gyvenime norėjau ir tebenoriu yra finansinis stabilumas, butas senamiestyje (būtų gerai be paskolos visam likusiam mano gyvenimui ir dar penkiems pomirtiniams), kelios plastinės operacijos ir mažiau chaoso.
Suaugusiųjų pasaulio baisybės
Bet užtenka apie mane ir mano paauglystės žlugusias viltis. Pakalbėkime apie suaugusiųjų pasaulio kronikas ir LABIAUSIAI UŽKNISANČIUS dalykus, kuriuos kasdien daro tie nuobodylos suaugėliai. Aš pradėsiu:
- Finansų planavimas. Kad ir kaip smagu būtų gavus algą iš karto ją prašvilpti perkant šmutkes, kavas, pietus, atostogas ar tech navarotus, kažkada ateina supratimas, kad pinigus reikia leisti atsakingai, įjungiant savo smegenis. Suvokimas apie pinigų taupymą man atėjo vos prieš du metus, kuomet niekaip negalėdavau suprasti – kur dingsta mano pinigai? Aš dirbu tiek daug, aukoju visus savaitgalius, tačiau mėnesio pabaigoje lieku su tuščiomis kišenėmis kaip paskutinė ubagė. Pradėjusi sekti savo finansus pasibaisėjau, kad daugybę pinigų palieku visiškiems šūdniekiams ir pasidarė labai gaila savo darbo. Supratau, kad jeigu ir toliau taip elgsiuosi, tai NIEKADA neišsikraustysiu iš mamos namų ir greičiausiai pagaliau įgyvendinsiu savo gyvenimo planą B, kuomet žadėjau tapti barakuda aka cukrinio tėvelio vardu Diabetas palydove ir pėdų fotkių pardavėja interneto fetišistams. Nelikti ubage man padėjo atskira banko sąskaita, į kurią iš karto po algos pervedu kelis šimtus eurų savo šviesiai ir LABAI turtingai ateičiai arba juodai dienai, kuomet atėjusi kokia nors zombių apokalipsė paliks mane be darbo. Noriu manyti, kad šis mano taupymas – tikras suaugusios moters pavyzdys.
- Sąskaitos ir mokesčiai. Aš tiesiog NEKENČIU mokėti sąskaitų ar pati jas išrašinėti. Taip pat freelancinant mane tiesiog nerviškai veikia tas derėjimasis su užsakovais dėl užmokesčio lyg jie būtų paskutiniai ubagai šioje žemėje. Net nekalbu apie metinės pajamų deklaracijos džiaugsmus, kuomet pavasarį VMI sukrapščiau paskutinius savo 500 eurų (prisiminus šį finansinį praradimą nubraukiau vieną ubagišką ašarą).
- Maisto ir žmonių netoleravimas. Nežinau, kas tiksliai atsitinka – ar koks banalus senėjimo procesas, ar šiaip koks brudas, bet pastebiu, kad metams bėgant mano organizmas nustojo toleruoti daugybę maisto produktų. Nebegaliu gerti sulčių, nes iš karto sukyla skrandžio rūgštis, nebetoleruoju laktozės, dėl ko iš gyvenimo iškirtau visus pieno produktus. Taip pat suvalgiusi sūrių čipsų turiu išgerti bidoną vandens ir vis tiek kitą dieną atsikeliu su užtinusiu snukiu, nes mano organizmas nebesugeba atlaikyti didelio druskos kiekio. Netoleruoti maisto – viena, bet nebetoleruoti žmonių – visai kas kita. Aš nebeturiu kantrybės durneliams, neįdomioms, susireikšminusioms personoms ir negatyviems šunsnukiams, kurie pažemindami kitą pasikelia savo poplintusinę savivertę. Tokių aš nebetoleruoju ir sakau jiems: „KITAS“. Gyvenimas yra per trumpas tam, kad sukandusi dantis turėčiau pakęsti visokius ribinius individus, tad dėl šio netoleravimo visai nesigailiu.
Metas „AŠ IR VĖL SKAIČIAU BOBIŠKĄ ROMANĄ“ rubrikai
Gana čia apie tą suaugusių pasaulį ir jo kančias, metas pašnekėti rimtesnėmis temomis, tokiomis kaip bobiškų romanų skaitymas. Nekukliai pasigirsiu, kad per šį mėnesį suskaičiau dar kelias šūdinos literatūros knygas ir trokštu jomis pasidalinti. Vienas romanas, kuris man ypač įstrigo į širdį – rašytojos Colleen Hoover knyga „Verity“. Šis romanas mane pagaliau teigiamai pribloškė savo istorijos originalumu, pabaiga ir šiaip paliko visai laimingą, kas jau yra daug.
NENORINTIEMS SPOILERIŲ REKOMENDUOTINA NESKAITYTI
Knyga pasakoja apie jauną rašytoją vardu Lowen, kuri yra pakviesta pabaigti vienos žymios autorės vardu Verity knygas, mat ši sunkiai serga. Nuėjusi į susitikimą su knygų leidėjais mergina sutinka žiauriai seksy-šmeksy Verity vyrą Džeremį, kuris įtikina ją apsiimti tokios nelengvos užduoties ir už tai pasiūlo pusę milijono, kas labai patinka Lowen, nes ji tradiciškai yra ubagė. Džeremis paprašo, kad ji atvažiuotų ir kurį laiką pagyventų jo šeimos namuose bei pasiknaisiotų Verity archyvuose, nes ji labai daug rašė ir paliko nemažai juodraščių. Jaunoji rašytoja sutinka ir atvyksta į super turtingai atrodančius namus, kuriuose susipažįsta ir su pačia Verity bei jos vieninteliu penkiamečiu sūnumi. Pasirodo, kad Verity pateko į avariją ir šiuo metu yra absoliuti besmegenė daržovė, reikalaujanti seselės priežiūros 24/7, todėl akivaizdu, kad savo knygų ji šiame gyvenime pati jau nebepabaigs. Jau pirmą vakarą, užėjus atvirumo akimirkai, Džeremis Lowen prisipažįsta, kad jis neteko ne tik žmonos, bet ir dviejų dukrų, dėl ko atmosfera namuose tampa velniškai slogi.
Besiknaisiodama Verity archyvuose Lowen atranda knygos juodraštį, kuriame dabar befazė rašytoja pasakoja apie tai, kaip nužudė savo du vaikus (dvynes mergaites), kaip bandė pasidaryti abortą su pakaba (neklauskit, čia ne aš sugalvojau) ir kaip nuoširdžiai nekenčia savo vyro. Lowen pasimeta perskaičiusi tą bezabraziją, bet nusprendžia Džeremiui apie tai neprasitarti. Akivaizdžiai sukrėsta, bet apžavėta apvalios sumos už pabaigtas knygas, Lowen sėkmingai jas rašo, o vakarais akis gano į vienišą seksy Džeremį, kuris pasirodo jai taip pat neabejingas. Jis pradeda mėtyti Lowen visokias užuominas apie tai, kokia ji faina ir nuostabi, kol vieną vakarą šią pasiryžta aistringai pabučiuoti virtuvėje. Aišku, bučkis nebuvo mokyklinis, žiū jau ir papinyką mauna jis nuo Lowen kūno, tačiau mergina netikėtai savo periferijoje pastebi Verity, spoksančią į meilužius ir pradeda rėkti. Kai Džeremis atsisuka pažiūrėti, kur gi ta jo žmona, jis nieko nepamato ir pasako Lowen, kad jai vaidenasi, nes jo žmona gi DARŽOVĖ, ji negali vaikščioti, tai kaip galėjo juos užtikti virtuvėje? Lowen nepasiduoda ir toliau sėkmingai tikina, kad tai nėra išsigalvojimas. Nuo to laiko ji pradeda atidžiau stebėti Verity ir įtaria ją apsimetant ligone.
Po kelių dienų naujuosius meilužius užklumpa nevaldoma aistra ir šie pratęsimą nusprendžia padaryti miegamajame. Darydami visai ne šventas veiklas jie staiga išgirsta, kad kažkas užrakino jų miegamojo duris. Džeremis pradeda panikuoti, mat paliko savo sūnų kitame kambaryje ir bijo, kad šiam gresia pavojus. Šiaip ne taip Džeremis sugeba išlipti pro kambario langą ir nubėgti į sūnaus kambarį, kuriame jį aptinka miegantį ir saugų. Lowen supranta, kad įsimylėjo Džeremį ir jam tai prisipažįsta. Džeremis atsako kažką tokio kaip: „bet gi aš vedęs ir Verity turėsiu rūpintis visą gyvenimą“ (sveika pabudusi morale, kodėl taip ilgai miegojai?). Ji atsako: „taigi gali ją priduot į kokius slaugos namus, pats turėsi daugiau laiko man tada ir savo sūnui“. Jis tada sako: „gerai“.Tą akimirką, kai jie nusprendžia, kad nori būti kartu, Lowen pasako Džeremiui apie jo žmonos parašytą juodraštį, kuriame ši teigia nužudžiusi savo vaikus. Lowen taip pat išreiškia dvejonę, ar Verity iš tiesų yra daržovė, mat iš knygos akivaizdu, kad ji visiška psichopatė. Vyras jį perskaito, susikremta ir nueina į Verity kambarį, kuriame jai pradeda garsiai rėkti: „jeigu apsimeti tai prisipažink dabar, nes kitaip pasiimsiu tą juodraštį ir nuvesiu tave tiesiai į kalėjimą, tu kūrva“.
Verity staiga atsigauna, pradeda atsiprašinėti ir pažada viską paaiškinti. Džeremis nelaukia jos pasiaiškinimų ir pradeda ją smaugti. Lowen pamačiusi, ką daro Džeremis, jo nesustabdo, o priešingai – pasiūlo ją uždusinti taip, kad atrodytų, kad miegodama paspringo, užduso ir numirė. Jis taip ir padaro (mes mylime abu ir žudome abu, kaip sakant). Verity nužudoma ir kitą dieną policija konstatuoja, kad tai – nelaimingas atsitikimas. Valio, naujoji pora laisva – nebėra psichopatės žmonos, gyvenimas vėl gražus. Knyga baigiasi ir skaitytojams paliekamas epilogas, kuriame pora vaizduojama po kelių mėnesių.
Tradiciškai, laimingos pabaigos neatsiejamos nuo nėštumų, tad Lowen jau nėščia, o Džeremis – laimingas būsimas tėvas. Pasirodo, kad šie nusprendė išsikelti iš senojo prabangaus namo su siaubinga istorija į naujus apartamentus. Bekraustydama visokius daiktus Lowen randa Verity laišką, skirtą Džeremiui. Laiške ji pasakoja, kad jų mergaitės mirė netyčia (viena paskendo, o kita užduso nuo alergijos riešutams) ir kad nepaisant to, jog ši nekalta, Džeremis pradėjo ją kaltinti dėl mergaičių mirčių. Gedėdama ji parašė fikcinį juodraštį, kuriame virto psichopate žmona, nužudžiusia savo du vaikus. Tą juodraštį kadaise atradęs Džeremis suprato, kad tai – viešas prisipažinimas to, ką jis jau seniausiai desperatiškai įtarė. Įsiutęs Džeremis tuomet bandė ją pasmaugti, bet nesėkmingai. Po nepavykusio smaugimo jis apsvaigino ją vaistais ir įsodino į mašiną tam, kad ši padariusi avariją numirtų. Tačiau ji nemirė ir nusprendė apsimesti daržove tam, kad išliktų gyva. Ji planavo pasiimti savo sūnų ir kartu su juo pabėgti, tačiau panašiu metu į jų namus atvyko Lowen ir viską sugadino. Laiške ji teigė savo vyrui, kad negali atsistebėt jo durnumu ir įtarimais bei palinkėjo gero gyvenimo, nes tikėjosi, kad laišką jis ras tada, kai ji su sūnumi bus seniausiai pabėgusi. Lowen perskaičiusi šį laišką sutrinka, bet nusprendžia jo Džeremiui nerodyti, nes tai sužlugdytų visą jų sukurtą idilę. Ji nusprendžia suvalgyti laišką tam, kad jo niekas gyvenime nerastų ir jie ILGAI IR LAIMINGAI GYVENO. Pabaiga.
Man patiko, kad ši knyga skaitytoją paliko su moralinėmis dilemomis apie tai, ar Lowen pasielgė teisingai, tačiau tai ir yra knygų žavesys bei kūrybinė laisvė, kuomet gali sukurti veikėją, kurio veiksmų pateisinti nebūtina, nes jis paprasčiausiai neegzistuoja. Jeigu norite greito trilerio-romano su keliomis scenomis, priversiančiomis raudonuoti, užmeskite vieną ar dvi akis į šį kūrinį!
Karantiniškai pozityvus gyvenimas
Nepaisant to, kad mus varžo galybė draudimų, įsigaliojusių dėl karantino, šiuo metu aš jaučiuosi visai laiminga. Taip, esu visiškai nesuaugusi moteriškė, kuri padoriai nemoka įsijungti skalbimo mašinos ar išmušti skanų karbonadą, bet nepaisant to atrandu šviesių akimirkų savo kasdienybėje. Šiuo metu bandau įvaldyti prancūzų kalbos subtilybes (rytoj rašau koliokviumą, kuriam mokytis paskyriau šią visą romantišką naktį), gydausi veido spuogus su neaiškiu baltarusišku kremu, kurio kvapas primena viešąjį tualetą ir visai padoriai egzistuoju,
Tikiuosi, kad ir jūs laikotės gerai, sveikai ir nekoroniškai.
Linkėjimai,
– Nijolka
Urtė Caspo 