Leiskite man nuverkti vieną posmą dėl to, kad mano gyvenimas šiuo metu tarsi sustojęs, nykus ir visiškai impotentiškas. Nekaltinu rudens ir legendinės jo depresijos, bet šiuo metu skaičiuoju pirmą oficialų mėnesį be darbo, o naujo, tiesą pasakius, net ir neieškau. Nežinau, ar čia vidinė savigriova kažkokia reiškiasi, kai sau kasu duobę ir obliuoju būsimą karstą, bet šiuo metu esu bedarbė ir tuo mėgaujuosi. Pagaliau neknisa proto manęs negerbiantys egoistai darbdaviai, nereikia pakabinus liežuvį vytis visų įmanomų deadline‘ų ir nemiegoti naktimis panikuojant dėl darbų gausos bei atsakomybių, kurios ne tik slegia pečius, bet ir laužo stuburą. Šiuo metu tikrąja to žodžio prasme spjaudau sau ir gaudau ir blogiausia yra tai, kad man toks gyvenimas patinka. O kaip gyvenate jūs?
Man patinka atsikelti ir neturėti jokio plano. Man patinka geriant rytinę kavą mąstyti apie šiandienines nuotaikas ir pagal tai spręsti, ką gi čia tokio gražaus apsirengus. Man patinka neskubant prakaituoti sporto salėje, o paskui save pakviesti į pasimatymą prie puodelio kavos. Man patinka tingiai skaityti knygą sėdint parke ant suoliuko. Man patinka iš visų astminių plaučių staugti mylimiausio grojaraščio dainas be jokios gėdos, nesijaudinant, ar mano skerdžiamos karvės bliovimą išgirs kaimynai. Man patinka naršyti internete ieškant įdomių daiktų ir akinių nuo saulės, kuriems siaubingą silpnybę turiu. Ir visa tai galiu daryti dabar, šiuo bedarbystės laikotarpiu, kuomet paprasčiausiai sau leidžiu būti. Būti tingia, su nešvaria galva ir be makiažo. Su treningais arba atvirkščiai – neadekvačiai išsipuošusia dar vienam vizitui į vietinę „Rimi“. Ir blogiausia, kad darbo aš visiškai nepasiilgstu. Ar su manimi kažkas negerai?? Juk nuo mažų dienų svajodavau apie tai, kaip užaugusi būsiu rimta businesswoman, turėsiu gražų butą senamiestyje, džipą ir keturis ciuces. Dabar atrodo, kad rimtos biznio bobos svajonė transformavosi į ilgalaikę bedarbystę ir gyvenimą pas mamą iki mirties. Kas man darosi? Ar dabar yra ta akimirka, kai turėčiau sau spirti į šikną ir pradėti ieškoti naujų darbų? Ką mano vietoje darytumėte jūs?
Nors mėgaujuosi dabartimi, blogiausia tai, kad kažkuri maža mano dalis jau pradeda susitaikyti su tuo, kad aš nieko gyvenime taip ir nepasieksiu. Kartais bijau, kad šis bedarbės periodas yra ne fazė, o mano lemtis, dėl kurios visuomet būsiu lūzerių pusėje. Ir to nepasakoju jums trokšdama kažkokios paguodos ar atjautos. Tikrai ne. Tiesiog ateina kažkoks realizmas ir susitaikymas su tuo, kad kad ir kaip bandau skylę sienoje pramušti bei tapti bent kruopelyte sėkminga, viskas galiausiai sulenda į šiknaskylę. Nežinau, ar tai gera mintis, bet šiuo metu įsijungiau minimumo režimą savo gyvenime ir žiūrėsiu, kas bus toliau. Nepaisant to, kad esu reikli moteriškė (tiek iš savęs, tiek iš kitų), visada ieškanti sprendimų ir bandanti kapanotis iš visko, bet koks to tikslas? Jaučiuosi tarsi strigusi kažkokiame iškrypusiame žaidime ir jo lygyje, kur elementarus bug‘as neleidžia eiti pirmyn. Tad žinot ką? Fuck it. Lūzeriai juk irgi žmonės, galbūt pereisiu į jų pusę pilnu etatu.
Knyginė pornografija
Gana čia bliaut dėl niekų, pakalbėkime apie įdomesnius dalykus. Per savaitgalį perskaičiau dar vieną knyginę autorės L. J. Shen pornografiją pavadinimu „Midnight Blue“. Kad suprastumėte, kokio tai lygio knyga, įdėsiu jos viršelį:
Aš nebandysiu savęs pateisinti, nes jau keliose ankstesnėse rašliavose prisipažinau, kad tokios knygos yra mano fetišas. Jų skaitymas tai – ir kančia, ir tobuliausias pasilinksminimas niūriai depresiškais rudens vakarais. Jeigu kartais susigundytumėte šitą šedevrą perskaityti, rekomenduoju šią pastraipą praleisti, mat išspoilinsiu visą smagumą. Ši knyga pasakoja apie merginą, kuri prarado savo tėvus per avariją, kurios metu pabėgo juos partrenkęs vairuotojas. Jos gyvenimas nelengvas – tradiciškai, ji yra ubagė, bandanti išgelbėti alkoholiką brolį ir jo nestabilią šeimą. Netikėtai ji atranda darbo skelbimą, kuriame siūlomas asistento darbas. Kadangi mergina – desperatiška, ji nusprendžia nueiti į pokalbį ir jame sužino, kad skelbimas buvo klaidingas. Iš tiesų, ieškomas sober companion vienam garsiam, ką tik iš reabilitacijos išėjusiam atlikėjui, roko žvaigždei Aleksui, kuris kokso per savo karjerą šniojo daugiau nei pas mus praėjusią žiemą snigo. Mergina sutinka būti jo kompanijone, lydinčia jį į pasaulinį turą ir saugančia bičą nuo bonkės ir miltelių, tačiau šis idėja nėra sužavėtas. Jis specialiai su mergina elgiasi kaip su kokiu šūdo gabalu, įžeidinėja, kai tik randa progą, liepia skalbti jo nešvarius triusikus ir panašiai.
Vargšė ubagė pagrindinė herojė jo nesąmonėms nepasiduoda ir kantriai viską kenčia – ji turi tikslą (išgelbėti brolį ir jo šeimą) ir niekas jai nesutrukdys. Laikui bėgant buvęs narkomanas Aleksas visgi supranta, kad jo sober companion nėra jau tokia ir baisi ar neįdomi. Jis pradeda jausti jai kažkokius jausmus, kaišioti rankas į jos pantalonus, į ką ši atsako teigiamai. Tačiau jis jai nuolat primena, kad nieko gero iš šių santykių neišeis, nes jis vis dar myli savo buvusią merginą, kuri jau spėjo susižadėti su jo geriausiu draugu. Mergina kaip ir supranta bičo absurdiškus jausmus savo ex, bet vis tiek leidžiasi į romantišką bezabraziją. Tuo pačiu metu ji jaučia simpatiją Alekso grupės būgnininkui Lukui, kuris – tobulo, rūpestingo, gėriečio vyro etalonas.
Kaip ir priklauso, buvęs narkašas Aleksas pradeda Lukui pavydėti merginos dėmesio ir išspiria šį iš grupės. Pajutęs savidestrukcijos galią, Aleksas nusprendžia susirasti buvusią savo merginą, tačiau užklumpa ją visiškoje ne formoje – pasirodo, ji dar didesnė narkomanė ir alkoholikė už jį patį, kuri dar ir tokia durna, kad šiam iš karto prisipažįsta, kad tai ji kadaise partrenkė porą žmonių bei pabėgo iš įvykio vietos. Čia knyga įgauna visai neblogą istorijos posūkį – pasirodo, neatsakinga mergina po įvykio iš karto nuskuodė pas Aleksą sakydama, kad reikia atsikratyti automobilio, nes ji atsitrenkė į briedį (???). Tas, žinoma, nieko neklausinėjo ir padėjo paslėpti mašiną, dėl ko niekas taip ir nesužinojo, kas gi nužudė tą porą. Greičiausiai jau spėjote užuosti dramatišką posūkį – pasirodo, ta pora buvo pagrindinės knygos herojės, blaiviosios kompanijonės tėvai!!!!!! Šį nelemtą prisipažinimą ji būtent netyčiom ir išgirdo – tada sukėlė dramą, pasakė, kad nebenori matyti Alekso aka žmogžudystės bendrininko daugiau niekada gyvenime. Aišku, per drąsus čia buvo jos pareiškimas, bet nu ką padarysi, ko gi mes neprišnekame emocijų pagauti, ar ne?
Aleksas tada supranta, kad pagrindinė herojė ir yra jo gyvenimo meilė, o ne šita, dabar nusinarkašinusi ex‘ė. Jis jaučia gėdą, kad prisidėjo prie šios tragedijos, bando merginos atsiprašyti, prirašo daug meilės dainų, bet kaip sakant, šaukštai jau po pietų. Vargšė našlaitė meta darbą su Aleksu ir grįžta į savo kaimą, pas alkoholiką brolį ir susitaiko su gyvenimu be jokių perspektyvų (kaip šitam relatinu). Aleksas prisimena narkotikus ir alkoholį, bando nusigerti iki mirties, bet, matyt, deda per mažai pastangų, nes vis tiek lieka gyvas. Jam galiausiai nušvinta ir šis nusprendžia vėl keliauti į reabilitacijos ligoninę ir išsiblaivyti vardan pagrindinės herojės, tikėdamasis, kad ši sugebės jam atleisti ir priimti atgal į savo širdį bei pantalonus.
Praeina geras pusmetis, Aleksas ir vėl blaivas, skaičiuoja paskutines dienas reabilitacijos klinikoje. Pas jį ateina buvęs išspirtas grupės būgnininkas Lukas ir pareiškia, kad jis yra gėjus ir kad visą gyvenimą mylėjo tik Aleksą. OHOHO KAIP NETIKĖTA!!! Buvęs narkašas sunkiai renka žodžius po tokio skambaus prisipažinimo ir atsiprašo, kad nėra homoseksualus, bičai susitaiko. Lukas išeidamas pasako kažką tokio: „Jeigu negali likti su manimi, nes nesi gėjus, tai lik su pagrindine heroje ubage. Aš manau, kad ji tau skirta“. Aleksas sutinka su šia mintimi ir baigęs poilsį reabilitacijoje išskuba ieškoti savo meilės.
Atvykęs pas savo damą į bendrabutį, šis pasibeldžia į jos duris, kurias ji atidaro su kūdikiu ant rankų. Pamatęs kūdikį jis sutrinka ir paklausia, ar tai jų bendras vaikas, apie kurį jis nieko nežinojo. Ji atsako, kad ne, tai ne jo vaikas ir paprašo palaukti kelias valandas, nes šiuo metu yra užsiėmusi (???). Nu gerai, jis niekur neina, laukia prie durų. Taip netikėtai ateina vakaras, ji pagaliau atidaro duris ir pora pradeda kalbėtis. Jis perklausia, ar tai tikrai ne jo vaikas. Ji atsako, kad tai ne tik ne jo, bet ir ne jos vaikas – ji paprasčiausiai dirba aukle. Ši žinia pradžiugina Aleksą, jis atsiprašo merginos, išsako aistringą kalbą apie tai, kaip jis dabar yra kitas žmogus (na basic žmonių su priklausomybėmis shit) ir kaip nori ją vesti. Ji apsibliauna ir sutinka. Jie persikelia gyventi į gražų namą, susilaukia dukters ir knyga baigiasi. Galbūt jums, kaip ir man, kils klausimas, o kaip ten su ta jos tėvų žmogžudyste ir teisingumu? Tai noriu pasakyti, kad niekaip! Apie jį daugiau neužsiminta, suprask, senaties terminas išėjęs, viso gero. Plius, dabar pagrindinė veikėja jau nebe ubagė, o seksy roko žvaigždės žmona, tad bet kokiu atveju istorija baigėsi laimingai, ar ne taip?
Toliau užsivedus kalbu apie pornografines knygas…
Pasakoju šį scenarijų jums todėl, kad mane savotiškai žavi banalybės. Taip, tokiose knygose mes nesužinosime nieko naujo, nepatirsime šokiruojančių istorijos vingių, nes jų paprasčiausiai nėra. Visuomet bus tas pats kelias: gyvens kartą ubagė su menka saviverte ir nuline asmenybe. Ji netikėtai sutiks turtingą, seksualų, išsilavinusį, visų geidžiamą bičą, kuris merginą įsimylės iš pirmo žvilgsnio. Tada atsiras kokia jo boba (dažnu atveju – supermodelis), tačiau jam ji visai nerūpės, nes jis gyvenime dar niekada nepatyrė to, ką su ubage be asmenybės (aistrą, meilę, nesibaigiančius orgazmus ir t.t.). Ubagė pradės pavydėti, abejoti santykiais ir nuspręs pabėgti, nes pasak jos, ši tobulo vyro neverta. Tada bičas pradės desperatiškai merginos ieškoti, dramatiškai skėsčiodamas rankomis ir rėkdamas „MANO MEILĖ IŠPLĖŠĖ MAN ŠIRDĮ“ (ir kitos banalios nesąmonės). Aišku, galiausiai tą bėglę jis suras, pasipirš, šie susilauks daug gražių vaikų ir turtingai gyvens. PABAIGA.
Ir taip visada – knyga iš knygos, skaitau tą pačią antifeministinę istoriją be jokių ambicijų ir tai mane motyvuoja niekada taip nerašyti. NIEKADA. Skaitydama daug šlamšto susidarau aiškų vaizdą, ko savo knygoje (kurią vis dar rašau ir rašysiu šimtą metų, net ir būdama bedarbe su daugybe laisvo laiko) niekada nerašyčiau, kokių veikėjų nekurčiau. Aš nuoširdžiai manau, kad mes, moterys, galime geriau. Ir galime pasiekti daug daugiau nei santykius su apybaisiu biču, šūdiną darbą už minimumą ir gyvenimą sovietiniame dviejų kambarių bute.
Šis visas skaitomas šlamštas manyje nepalieka nieko – tai paprasčiausiai yra greitas skaitymo malonumas, makdonaldas akims. Nors šios knygos yra mano fetišas, visiems, norintiems aistringų istorijų siūlau geriau įsijungti pornografijos. Bus ir greičiau, o ir scenarijai standartiškesni – pavyzdžiui, istorija, kuomet pusnuogis santechnikas ateina pataisyti prakiurusių vamzdžių vienos turtingos našlės namuose ir patvarko viską, bet tik ne vamzdžius, hehe. PS: MAMA, JEIGU SKAITAI ŠĮ ĮRAŠĄ, TAI ŽINOK TIKRAI NEŽIŪRIU JOKIOS PORNOGRAFIJOS NIEKADA!
Moterys su kostiumais verčia mane abejoti savo orientacija
Kadaise savo bloge jums buvau prisipažinusi, kad man labai gražu moterys, dėvinčios kostiumus. Gerai pasiūtą, kokybišką kostiumą vilkinti moteris/mergina man kelia susižavėjimą ir savotišką mikroorgazmą…. Jeigu abejojate, kad kostiumais apsivilkusios moterys yra pats gražiausias dalykas žemėje, bandau jums kitaip įteigti šiomis fotkėmis:
ŽINOMA, iš karto skubu sakyti, kad pirmiausia pats žmogus ir neretai jo charizma puošia drabužį, bet kostiumams jaučiu tik pačią tyriausią meilę. Man moterys, vilkinčios kostiumus, simbolizuoja stiprios, savimi pasitikinčios, nepastumdomos asmenybės įvaizdį, kuriam taip simpatizuoju (ir kurio priešingybė šiuo metu esu). Kad ir kaip sakytume, jog išvaizda ir skudurai yra antraeilis dalykas, tačiau būtent jie sukuria patį pirmąjį, neretai ir svarbiausią įspūdį, kuris nulems, kaip su tavimi toliau bendraus aplinkiniai. Ir nieko čia nepadarysi – turim tas dvi akis ir jomis uoliai naudojamės tyrinėdami ir vertindami kiekvienos sutiktos personos megztinio sagą, batų raištelius bei nagų lako atspalvį… tokia jau ta mūsų natūra, nieko prieš ją neturiu.
Ateityje (laikau kumščius, kad netolimoje) tikiuosi pasisiūti gerą kostiumą, kuris liptų ant manęs kaip šilkinė pirštinė (o ne kaip skilandžiui ta praplyšusi pėdkelnė/virvė, į kurią šis įpakuotas), užsidėti kiečiausius turimus akinius nuo saulės, blizgančius batus, susivelti plaukus, pasikvėpinti mylimiausiu aromatu su AMBRA, į ausis įsigrūsti ausinukus ir keliauti išdidžiai pakėlus galvą savais reikalais klausant tokių manyje seniausiai nusmigusią moterį žadinančių hitų kaip Cliff Richard „Devil Woman“, Miley Cyrus perdainuotą Blondie hitą „Heart of Glass“, Fleetwood Mac „The Chain“, Kim Wilde „Kids in America“, Madonna „Vogue“, Roxette „The Look“ ir panašiai.
Būtent taip aš įsivaizduoju seksualumą, galią, pasitikėjimą savimi ir laisvę, kurios sau linkiu kasdien. Gyvenimas be suvaržymų, mylint savo kūną, puošiantis kostiumais, o ne treningais ar džinsais, yra mano siekiamybė. Tačiau dabar dar nesijaučiu tam pasirengusi, esu smagiame rūpinimosi savimi bei sava fizine išvaizda procese, kuriam nestinga vizitų į sporto salę bei riebalinių palendricų deginimo. O kaip geriausią savo ateities versiją įsivaizduojate jūs? Ar ji dėvi kostiumą? O gal suknelę? O gal treningus? O GAL VISIŠKAI NIEKO NEDĖVI? Nebijokit, aš tikrai neteisiu, čia visi savi.
(NE)racionalios vienišės baimės
Pakalbėjusi apie ateities save, norėčiau grįžti į dabartinę betvarkę. Vieną dieną užvedžiau tokią įdomią diskusiją su drauge, kurioje išdėsčiau savo baimes. Nesupraskite manęs klaidingai – aš myliu vienatvę, mėgstu būti viena, tačiau tai jau pradėjo jaustis kasdienybės smulkmenose. Visa tai prasidėjo tuomet, kai įsigijau mažytę, vienam asmeniui skirtą kepimo formą, kurioje fantazavau kepsianti bananų duoną TIK SAU. Suprantate, esu vieniša, neturiu daug draugų, todėl priėjau išvados, kad didelių kepimo indų man paprasčiausiai nereikia, nes niekas didelio kiekio maisto namuose nesuvalgo. Šiuo metu žvalgausi naujos lovos – vis mąstau apie dvigulę, bet kita racionalesnė mano dalis rėkia: „PIRK VIENGULĘ, SUTAUPYSI VIETOS NAMUOSE“. Mąstydama apie viengulę lovą, pradėjau baimintis, ar tik tokiais kasdienybės gestais neužprogramuoju savęs vienatvei? O jeigu įsigijusi viengulę lovą uždėsiu sau kokį užkeikimą ir amžinai liksiu viena???
Vienatvė man nėra joks blogis ar didžiausia tragedija, bet laikui bėgant suprantu, kad visai norėčiau šalia žmogaus, kuris tiesiog mane suprastų ir būtų kartu tada, kai skaudu ir negražu. Šiuo metu tokį žmogų man atstoja ciucė Kuba, dėl kurios vienguba lova skamba ne taip jau ir viliojančiai, mat dama, mieganti su manimi, užima gerokai daugiau vietos nei derėtų tokiam mažam šuniukui. Ar labai desperatiška iš mano pusės, kad dvigulės lovos pasirinkimui didžiausią įtaką padarė šuo, ar čia viskas normalu? Nors bendrai neatsakykit, tiek to, kai kurių dalykų geriau ir nežinoti.
Stengiuosi nepasiduoti mūsų prigimčiai poruotis, gyventi su vyru/moterimi, turėti vaikų ir plokščiaekranį televizorių svetainėje, tačiau natūraliai tokios mintys retkarčiais kyla. Nebandau šiuo tekstu rėkti: „AŠ NE TOKIA KAIP VISA LIKUSI POPULIACIJA“, bet kartais taip jaučiuosi. Vieniša, nesuprasta ir nematanti jokių tradiciškai šeimyninių ateities perspektyvų. Kita pus, dabar spoksau į tą vienam žmogui skirtą kepimo indą ir galvoju, kokia visgi protinga buvau jį įsigijusi, nes tai labai patogu, o ir nereikia žagsėt ta bananų duona visą likusią savaitę. Todėl noriu paskelbti, kad pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad jeigu ir kas atsiras mano gyvenime ar toje dvigulėje lovoje, tai tada ir įsigysiu didesnį indą – štai tokiu racionaliu būdu ir pažadu baigiu šį vienišumo marazmą.
Filosofija „taip tiesiog yra“
Šią rašliavą norėčiau pabaigti dar viena pseudofilosofine mintimi apie gyvenimą ir būtį. Kaip jau minėjau anksčiau, dėl artimo žmogaus ligos mano gyvenimas nusidažė negatyvesnėmis nei įprastai spalvomis (OHOHO, pasakiau kaip kokia dailininkė). Tą ligos faktą aš sugebėjau priimti gan racionaliai, be didesnių ašarų krioklių (na gerai, vieną kitą ašarų kibirą tikrai nuverkiau, neslėpsiu), su tikslu palaikyti žmogų nelaimėje, jo asmeninėje kančioje. Per visą šį laiką nei karto neuždaviau sau klausimo: „O KODĖL TAI NUTIKO TAM ŽMOGUI“, taip pat jo visai negailėjau bei nemėginau uždėti rožinių akinių, kad viskas bus gerai, nes aš ne dievas. Aš to nežinau.
Visą šį laiką man labai padeda filosofija, kurią vadinu „taip tiesiog yra“. Psichologai ir kiti protingesni už mane žmonės sakys, kad tai yra elementarus realios situacijos priėmimas, pripažinimas, nebandant vengti ar fantazuoti nesąmonių, kuomet mėginame apsaugoti save nuo galimos kančios. Tačiau man tai yra kur kas daugiau. Kai tik jaučiu, kad noriu neracionaliai pabliauti dėl visų pasaulio problemų, aš tariu sau tą frazę ir vietoje nenaudingų ašarų pradedu dėliotis veiksmų planą, kuris byloja apie tai, ką aš galiu padaryti dėl tam tikros situacijos šią dieną. Ar aš galiu ją kažkaip išspręsti? O gal palengvinti? Ką galėčiau šiam momentui padaryti kitaip? Jeigu atsakymo nerandu, pripažįstu sau, kad ne viskas šiame gyvenime yra mano putliose rankose ir judu pirmyn. Ten, kur egzistuoja kitos problemos ir galimi jų sprendimai.
Ši gyvenimo filosofija, kuomet drąsiai pripažįstu realybę ir nustoju nuo jos bėgti, atnešė keistą ramybę viso gyvenimiško chaoso kontekste. Jaučiuosi kaip niekad rami, susikaupusi ir kasdien visiems dievams bei demonams meldžiuosi ir prašau, kad ši man brangaus žmogaus tragedija greičiau baigtųsi ir viskas grįžtu į senas, normalias bei SVEIKAS vėžes.
Ši gyvenimo filosofija, kuomet drąsiai pripažįstu realybę ir nustoju nuo jos bėgti, atnešė keistą ramybę viso gyvenimiško chaoso kontekste. Jaučiuosi kaip niekad rami, susikaupusi ir kasdien visiems dievams bei demonams meldžiuosi ir prašau, kad ši man brangaus žmogaus tragedija greičiau baigtųsi ir viskas grįžtu į senas, normalias bei SVEIKAS vėžes.
O šiaip, reziumuojant, gyvenimas man šiuo metu ne toks jau ir blogas – papais ir alkūnėm pasirėmusi judu į priekį, be didesnės panikos ir su viltimi, kad viskas galiausiai bus gerai. Dėkoju už tai, kad egzistuoja literatūrinė pornografija ir šleikščios meilės istorijos, praskaidrinančios man depresyvius rudens vakarus. Taip pat džiaugiuosi, kad turiu mini kepimo formą, kur jausmingai orkaitėje burbuliuoja mano bananų duona, skirta TIK MAN VIENAI. Dar šypseną kelia mano nuolat tobulinamos prancūzų kalbos žinios, dėl kurių jau viena koja save skaitau tikra prancūzaite, o ne bomže, išveblenančia tik pasisveikinimą BOMŽŪR.
Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai, na arba bent pakenčiamai. Niekada nepamirškite, kad mes visi šiame 24/7 gyvai transliuojamame pragare esame ne vieni.
– N.
Urtė Caspo 
Myliu.
PatinkaPatinka