Šios savaitės mano nijolkinė rašliava jus, mieli skaitytojai, gali pritrenkti savo bukumu ir logikos stoka, dėl ko aš iš anksto atsiprašau. Šiandien noriu jums atskleisti savo gėdingiausią fetišą ir tai, kaip aš nusprendžiau ieškoti savojo seksualumo (žinau, šokas…). Tad prisekite saugos diržus, užsidėkite skaitymo akinius ir važiuojam!
Nuotolinių paskaitų kronikos – prašau nužudykit mane
Kaip žinia, aš esu intelektualė, kuri mokosi antrame viešosios komunikacijos kurse. Esu tarp tų laimingųjų studentų, kuriems dėl koronos studijos persikėlė į nuotolinę erdvę. Dėl to mano asociali subinė yra labai patenkinta, nes nereikia niekur eiti ar socializuotis, galiu namuose mokantis dėvėti treningus ir nesiplauti galvos visą savaitę. HOW COOL IS THAT? Pasaka, o ne gyvenimas, ar ne? AHA, aš ir taip galvojau, kol nesusidūriau su įvairiausiais techniniais sunkumais ir baisiausiu antisocialių žmonių košmaru – nuotoliniais diskusijų kambariais su nepažįstamais studentais…. Fu, net dabar purto prisiminus!
Daugiausiai keikiu anglų kalbos mokymąsi nuotoliniu būdu – vien dėl to, kad paskaitos vyksta „Adobe Connect“ programoje, kurios mano senukas kompas visiškai neperpranta, o tam, kad bent kažką girdėčiau ir matyčiau realiu laiku, turiu mokytis sėdėdama po stalu prie savo interneto routerio… Buvau taip užsiknisusi, kad net mąsčiau apie dalyko atsisakymą, nes tie trukdžiai kenkė mano mokslo kokybei ir psichologinei būklei. Tačiau išsivaliusi kompiuterį (kartu ir pusę savo rašliavų netyčia ištryniau, smagu), patikrinusi interneto greitį, pamačiau, kad programa tapo visai pakenčiama. Jau dvi dienas iš eilės niekas man nestrigo, tad džiaugiuosi, kad kompiuterių dievai kol kas nuo manęs nenusigręžė. EUREKA.
Žinote, gyvename įdomiais, koroniškais laikais, tad suprantu, kad mokantis ar dirbant nuotoliniu būdu kuriozų neišvengsime. Jų nestigo ir šiandien, kuomet per anglų paskaitą pristačiau savo research proposal tema „HOW SOCIAL MEDIA LED TO A ‘RENAISSANCE’ OF PUBLIC SHAMING?“. Man bekalbant pasigirdo siurbliavimo garsas – pasirodo, kažkokia panelė per mano prezentaciją siurbliavo savo barako kilimus ir netyčia įjungė savo mikrofoną. Kilimų valymas man didžiausia kančia, todėl nepykau ant merginos ir jos dabar jau švarių kilimų.
Analfabetinė poliglotė
Tarp mano šeimos ir draugų jau sklando anekdotai ir įvairios legendos apie mano kalbų mokymąsi. Pripažinsiu, mokytis užsienio kalbų man labai patinka – taip stimuliuoju savo tris likusius smegenų vingius, prasiblaškau, o ir kažko naujo išmokstu. Tačiau problema tokia, kad aš neturiu daug valios tas kalbas išmokti normaliai ir galiausiai nutraukiu savo mokslus vos išveblendama kelis žodžius. Tiesa, tik nesakykite to mano Linkedino profiliui, kuris skelbia, kad esu talentinga poliglotė, visomis minėtomis užsienio kalbomis šnekanti geriau už vietinius gyventojus.
Mano poliglotės sąskaitoje jau yra šios kalbos: anglų, rusų (kurią gerai moku dėka žiūrėtos rusų laidos „Ekstrasensų mūšis“, per kurią manasis žodynas sukasi tik apie raganas, dvasias, užkeikimus ir panašiai), italų (studijavau italų filologiją metus su puse), švedų (pusmetis kančios), o dabar kremtu prancūzų. Artimieji žino apie mano nenutrūkstamą skirtingų kalbų mokymąsi ir jų neišmokimą, tad pastoviai iš manęs žvengia ir klausia, kiek šio pasaulio kalbų dar ruošiuosi išmokti. Žinote, šunys loja, o karavanas eina – esu Mrs. Worldwide, visai kaip atlikėjas Pitbul, kurio dainomis nuodydavau savo ausų būgnelius paauglystėje. Mokysiuosi ir nieko neišmoksiu tol, kol man atsibos. Vardan geros komedijos, nusprendžiau kiekvieną pusmetį universitete mokytis vis naują kalbą, tad greitu laiku šnekėsimės mano bloge ne tik angliškai, rusiškai, itališkai, švediškai ir prancūziškai, bet ir: vokiškai, korėjietiškai, lenkiškai, hebrajiškai, gestiškai, latviškai, ispaniškai, turkiškai ir taip toliau.
„Dėstytoja, man neveikia mikrofonas“
Nuotolinio mokymo kronikos neapsieina be įvairiausių melų, kuriais piktnaudžiauju paskaitų metu. Mylimiausi mano yra šie:
„Dėstytoja, negaliu šiandien kalbėti žodžiu, nes man neveikia mikrofonas“;
„Atsiprašau, šiandien mano interneto ryšys yra labai silpnas, nežinau, ar pavyks atsakyti į jūsų klausimą“.
„Ups, pastrigo moodle labai, negalėjau nukeliauti į paskaitų kambarį, kur su visiškai nepažįstamais grupiokais turime aršiai diskutuoti apie „Powerpoint“ prezentacijas ir jų prasmę šiuolaikinėje visuomenėje…“.
Kadangi mėgstu fiksuoti nesuvaidintas savo emocijas nuotolinių paskaitų metu, noriu su jumis pasidalinti gyvu įrodymu apie tai, kaip man sekasi mokytis. Iš karto atsakau, jeigu kažkam neaišku – MAN SEKASI PUIKIAI:
O jeigu rimtai, tai net negalvojau, kad pasieksiu tokį durnumo lygį, kuomet paprasčiausiai pamiršiu įsijungti paskaitas, laiku priduoti namų darbus, galiausiai – MOKYTIS, nors ištisai sėdžiu namie. Laikas bėga siaubingai greitai, ne už kalnų – koliokviumai, bet šiandien sėdžiu su kiaurasamčiu vietoje smegenų ir meldžiuosi, kad vieną dieną pas mane ateis produktyvumo dievas ir padės man išlipti iš depresijos ir tinginiavimo liūno, į kurį esu giliai įklimpusi šiuo metu.
Verkiau gramdydama makaronus
Gana apie tą nuotolinį mokymą, pakalbėkime geriau apie maistą. Net nepamenu kada paskutinį kartą pati dariau valgyti. Greičiausiai, prieš dvi savaites, kuomet nusprendusi padaryti mandrą pilno grūdo makaronų ragu su daržovėmis, siaubingai susimoviau. Tuomet makaronai pridegė prie puodo, ragu išėjo persūdytas (ne tai, kad pati persūdžiau, čia šiaip atsakomybės dabar nusikratau…) dėl ko vakarienę valgiau ne aš, o mano šiukšlių dėžė. Tą vakarą mano makaronų valgį pakeitė jogurtas su dribsniais ir chia, valgytas iš paprasto kavos puodelio, nes buvau per daug žlugusi, kad dar kartą plaučiau nors vieną lėkštę. Kad būtų skaniau, užsigėriau dietine kola ir nuo to laiko nebesigręžioju atgal.
Kadangi vienintelis mūsų namuose geriausias virtuvės šefas yra maisto užsakymo programėlė „Wolt“, tai pasidalinsiu vienu nuostabiu atradimu – krevetėmis, keptomis tempuroje iš „Sushi Masters“ Kaune. Už tas dieviškai traškias krevetes parduočiau velniui sielą per daug negalvojusi.
Mano gėdingiausias fetišas
Pripažinsiu tai, kas man labai nemalonu. Tai – manasis fetišas, kuris, turiu nuvilti, neturi nieko bendra su seksualinėmis patirtimis. Nors… NE! Galbūt truputį ir turi. Jeigu esate intelektualūs, save gerbiantys žmonės, netikėtai užklydę į mano blogą – meldžiu, ši pastraipa yra paskutinė, kurią jums reikia perskaityti. Atsisveikinu su jumis iki kitos rašliavos, myliu, bučiuoju ir iki.
Na, o dabar, intelektualams palikus mūsų gretas, noriu atskleisti savo fetišą. Tai – bukų, banalių moteriškų knygų, primenančių tas, kurias parduoda „Maksimoje“ prie atvirukų ir vaikų spalvinimo knygelių, skaitymas. Jas skaitau per „Kindle“ programėlę telefone (kad kiti nematytų, kokias nesąmones skaitau) tuomet, kada užklumpa depresija, kai nesinori apie nieką galvoti, o tik nukreipti mintis į buką romantiką, kuri bent trumpam padės užsimiršti visus šimtą metų atidėliojamus darbus, problemas, neapmokėtas sąskaitas ir šūdiną gyvenimą apskritai.
Šios knygos mane žavi savo oversexualizintais viršeliais, ant kurių dažniausiai puikuojasi pusnuogis vyras su nufotošopintais raumenimis. Žiūrėdama į tuos viršelius vis pamąstau, kad jeigu daugelis galvoja, kad tik moterims yra keliami dvigubi standartai, tai jie niekada nevartė tų bobiškų knygų, kuriuose vyras – visada aukštas, tobula ševeliūra, didelėmis akimis (IR NE TIK JOS DIDELĖS… HAHAHAHA), su šikarnu kostiumu ir keliais milijonais banko sąskaitoje. Tobulas vyras taip pat turės dramblio dydžio charizmą, bus visapusiškai išsimokslinęs ir būtinai su daugybe rimtų psichologinių problemų, nes tai HOT. Tad galite būti ramios, mielos moterys – dvigubus standartus ant savo pečių vienodai nešam ne tik mes, bet ir visi šios planetos vyrai (išskyrus tuos, kurie išgalvoti). Štai keli šių knygų viršeliai, jeigu mėginsite manimi abejoti:
Mane žavi rašytojų kūrybiškumas kurpiant tokį popsinį šlamštą, skirtą nelaimingoms, pilkoms pelytėms (AŠ, TAI ESU AŠ!!!!), kurioms tokia literatūra yra tarsi paguoda ar viltis, kad kažkada jos, „Maksimoje“ pirkdamos vyno butelį (alkoholinis jis ar ne – spręsti jums) ir party size dydžio čipspakį, žvilgsniu susidurs su gražuoliu milijardieriumi, kuris pasiūlys savo širdį, kitas strategines vietas ir, žinoma, begalinius turtus. Tačiau šiose knygose mane baugina feministinių, laisvos moters, kuriančios laimingą, pilnavertį gyvenimą BE VYRO, idėjų trūkumas. Kiekvienas tokios knygos scenarijus suksis apie paprastą, savo vertės nežinančią merginą, kuri dar be visko yra ir paskutinė ubagė (tiek finansiškai, tiek protiškai). Tokios veikėjos neturi charakterio, jos yra banalybės simbolis, turintis musės dydžio siekius savo gyvenime. TAI GAL SUSITUOKS, TAI GAL GAUS PASKOLĄ BŪSTUI. TAI GAL PO 20 METŲ DARBO TOJE PAČIOJE ĮMONĖJE GAUS PAAUKŠTINIMĄ…. ir panašiai. Iš karto bandau gintis sakydama, kad siekti tokio gyvenimo nėra blogai, tačiau manau, kad mes, gyvendamos 21 amžiuje, turime daug galimybių ir progų išeiti iš savo komforto zonos, tad kodėl gi to nepandžius?
Kažkada man kilo klausimas, kodėl apie tokias drąsias, savo tikslų siekiančias moteris ypač romantinių knygų autorės nenori rašyti? Padiskutavusi apie tai su psichologe pasidariau išvadas, kad stiprios moterys literatūroje neretai daliai skaitytojų kelia dar didesnį nepasitikėjimą savimi ir nusivertinimą („ji pasiekė tiek daug, o man 27 ir aš vis dar pas tėvus gyvenu“). Todėl, greičiausiai, kol nesusitvarkysime su savo poplintusinėmis savivertėmis, tokios knygos, kuomet už pagrindinę veikėją daug įdomesnė jos virtuvės kempinė, išliks populiarios.
Literatūrinės pornografijos rekomendacijos
Jeigu jūs norite išmėginti šį mano fetišą, pasidalinsiu keliomis skaitytomis knygomis, kurios GALBŪT ir yra vertos jūsų šnairo žvilgsnio. Taigi, prisisegam savo fetišistinius pavadėlius, užsimojam botagėliu ir važiuojam:
Sally Thorne „The Hating Game“ – tai viena tų knygų, kur pagrindinė veikėja buvo nepritemptai įdomi, charizmatiška. Jeigu jums patinka love/hate tipo santykiai ir istorijos, kurios visada baigiasi laimingai – ši knyga kaip tik jums. O JAU TA LIFTO SCENA VERS ŽANDUS RAUDONUOT… hehe
Colleen Hoover „November 9” – Collen yra pagarsėjusi young adult knygų bestselerių rašytoja, kurios rašliavos visuomet yra vienos nakties nuotykis. Esu perskaičiusi daugybę jos knygų, tarp kurių visai vertos dėmesio: „It Ends With Us“, „Ugly Love“, „Maybe Someday“, „Slammed“, „Hopeless“, „All Your Perfects“ ir taip toliau. Mane žavi rašytojos gebėjimas kepti visai nebanalias istorijas. Ir taip, jos neturi jokios paliekamosios vertės apart to gero, romantinio jausmo širdyje sukūrimo, bet kartais, kai labai vieniša, ar nuobodu, to visai pakanka.
Vi Keeland „Inappropriate“, „The Rivals“ ir „We Shouldn‘t“ – apie šią rašytoją turiu dvejopą nuomonę, kuri linksta į negatyvią pusę. Ji yra puikus antifeministinės literatūros pavyzdys, kuomet visas dėmesys, charizma ir įdomumas atitenka tik moters susižavėjimo objektui – vyrui. Jeigu vis tiek susiviliotumėte paskaityti jos nesąmones, manau labiausiai verta skaityti „The Rivals“, nes vienintelis įdomus dalykas ten – žaismingi love/hate tipo santykiai. „Inappropriate“ knygos neišgelbėjo net ir seksualus pagrindinės veikėjos susižavėjimo objektas – turčius kompanijos CEO, kurio vienintelis įdomus asmenybės bruožas yra tai, kad jo buvusi žmona iš balkono išmetė jų vaiką. Apie „We Shouldn‘t“ net nekalbėsiu, nes net nesugebėjau jos baigti, va kokia įdomi buvo. Tiesa, vienas dalykas šioje knygoje yra teisingas. Tai – pavadinimas, nes skaitytojai tikrai SHOULDN’T skaityt tokio šūdo.
Penelope Douglas „Bully“ – tai knyga apie bičą, kuris ilgą laiką nekentė savo kaimynės, nuolat iš jos tyčiojos mokykloje, kol vieną kartą jai užsukus į svečius, šis ją prirėmė prie virtuvės spintelės ir beveik neišprievartavo. Būtent tada pagrindinei herojai širdyje užgimė kažkokia meilė, aistra, gėlytės ir drugeliai, jie susikukavo ir galiausiai liko kartu, nes ta mergina turėjo lygiai nulį savivertės. Dar vienas antifeministinių idėjų ir Stokholmo sindromo pavyzdys.
TL Swan „The Takeover“ – šioje knygoje jauna našlė su apgailėtinai bjauriu charakteriu išvaro valytis čiakrų į kažkokią turčių stovyklą Prancūzijoje, ten sutinka seksy jauną pranešėją/coucherį, kuris ją įsimyli. Ji su juo elgiasi kaip su paskutiniu šūdo gabalu, nes yra DRĄSI, NEPRIKLAUSOMA moteris, neturinti absoliučiai jokio filtro. Ši knyga vertė mane cringinti nuo pat pirmųjų puslapių, kuomet tas vargšas bičiukas bandė visus couchinti, o kadangi aš NEKENČIU visokių viešųjų kalbėtojų ir aiškintojų, kaip mums gyventi, iš karto patyriau atmetimo reakciją. Nekalbu apie jo komplimentus jai – „nors tu vyresnė ir gimdžius, bet tavo pilvas nekaba“ ir pan… VEUKT.
Melanie Moreland „The Contract“ – bosas tave ištisai įžeidinėja, vadina ofiso žiurke baidykle, tačiau vieną vakarą pasiūlo kontraktą. Tau tereikia apsimesti, kad esate susižadėję vien tam, kad jis gautų geresnį darbą. Tu sutinki, nes esi proto ir dvasios ubagė, gauni kalnus pinigų, bet įsimyli tą įžeidinėtoją ir jis kažkaip prie tavęs pripranta… tada nusprendžiat likt kartu ir tiek. Pabaiga.
Ilsa Madden-Mills „Not My Romeo“ – ironiškiausia šioje knygoje buvo nuolatinis istorijos lyginimas su „Romeo ir Džiuljeta“ tragedija. Vienintelis istorijų panašumas buvo tai, kad „Not My Romeo“ tikrai buvo tragedija, tik ne literatūrinė.
Jane Diamond „Dirty Like Me“ – tu esi tobulo grožio panelė, NE TOKIA KAIP VISOS. Vieną kartą netikėtomis aplinkybėmis nusifilmuoji vaizdo klipe su roko žvaigžde, kuris tave įsimyli dėl to, kad NU TU NE TOKIA KAIP KITI VICTORIA SECRET MODELIAI, su kuriais jis draugavo. Taip, tu kitokia. Tu važinėji riedlente, neplauni galvos savaitę, nesidedi makiažo, nežinai, kas yra drėkinamasis kremas ir dezodorantas, klausaisi geriausios pasaulyje indie roko grupės „COLDPLAY“.
Renee Carlino „Wish You Were Here“ ir „Before We Were Strangers“ – net nebandykite atsiversti jos knygų be nosinių pakelio šalimais, NEVERTA. Skaitydama šias dvi knygas verkiau upeliais dėl skaudžių jaunų žmonių istorijų ir jų išgyvenimų. Nesvarbu, kad aš nieko neišgyvenau, nepatyriau, o tik su praperstais treningais gulėjau ant sofos ir skaičiau, tačiau emociškai viską išgyvenau pilnu režimu. Šios knygos yra mažiausiai banalios iš visų anksčiau minėtų ir jeigu norite gerai išsibliauti – tai jūsų šansas, griebkit šias knygas kuo greičiau. Jaučiuosi visą žarnyną išsivaliusi per tuos savo ašarų krioklius.
Nepaisant to, kaip ką tik įžeidinėjau šias knygas, nesigailiu šios literatūrinės pornografijos laiko. Populiarioji literatūra yra tarsi makdonaldas – skanu kol valgai, bet bjauru ir jokios pridėtinės vertės po visko. Ir viskas su tuo yra gerai.
Mokiausi seksualumo paslapčių
Mano gera draugė Rūta, apie kurią kadaise kaip apie nepagydomą romantikę rašiau savo bloge, susirado naują susižavėjimo objektą ir aš, be jokio išankstinio nusistatymo, nusprendžiau šį kartą ją iš visų jėgų palaikyti, siekiant vieno karštuolio aktoriaus dėmesio. Kadangi nei ji, nei tuo labiau AŠ, neturim nieko bendra su seksualumu, sumanėme vieną gražų trečiadienio vakarą paskirti aiškinantis, kaip tapti geidžiamomis, seksualiomis, savimi pasitikinčiomis moterimis. Kadangi abi neturim nė žalio supratimo, pas ką tokiais rimtais klausimais kreiptis, nusprendėm pradėti nuo GOOGLE. Įvedusi į paieškos laukelį „HOW TO BE SEXY“ (nenorėjau palikti vietos fantazijai šiuo rimtu klausimu), atradau straipsnį su 40-čia patarimų, kurie padės mums pasiekti seksualumą. Štai kokių lobių pasisėmiau:
- Reikia dažnai palaikyti akių kontaktą. Ir ne tik su simpatija, bet su absoliučiai visais savo pašnekovais. Spoksojimas turi suteikti mums pasitikėjimo, o pasitikėjimas = SEKSUALUMAS.
- Reikia naudotis smegenimis, nevengti gilių intelektualinių dialogų. Kuo daugiau protingai šnekėsi, tuo seksualesnis būsi. Pavyzdžiui: „Kodėl žmonija sugalvojo, kad dinozaurų garsai skamba būtent taip, jeigu nei vienas žmogus prieš 66 milijonus metų dar neegzistavo ir negalėjo to išgirsti??“
- Reikia pradėti lankyti jogą, nes kažkokie pseudomokslininkų atlikti pseudotyrimai teigia, kad darantys jogą jaučiasi seksualesni. Namaste, you sexy beasts.
- Nusipirkti naują apatinį trikotažą. Merginos, tarkime „sudie“ bobutiškiems pantalonams, kurie taip karingai spaudžia mūsų riebalines palendricas. Sportiniai papinykai? VISO GERO, nuo šiol jokio sporto – tik šilkas, nėriniai ir briliantai.
- Unfollowinti žmones socialinėje erdvėje, kurie verčia kompleksuoti. Manau tai labai prasmingas patarimas, nes kartais ta iškreipta tobulų gyvenimų, nufotošopintų kūnų realybė gali paveikti ne tik nesamą seksualumą, bet ir psichinę sveikatą.
- Apsilankyti kirpykloje, soliariume, pasidaryti manikiūrą ir pedikiūrą, skirti daugiau nei pusę algos savo išvaizdai tvarkyti, naujiems hobiams ir taip toliau. Žodžiu, jeigu norite būti seksualūs, investuoti pirmiausia turite į SAVE. Būkite sau labdara. Asmeninis Caritas.
Užsirašiusios į sąsiuvinius geriausius patarimus, priėjome prie išvados, kad šiuolaikiniame pasaulyje taip pat labai svarbu ir tai, kaip žmonės bendrauja online, o ir sextingas tapo kaip niekad madingas. Kadangi abi neturim jokio supratimo apie tai, kaip jis veikia ar kaip subtiliai savo simpatijai pametėti seksualių užuominų, tad treniravomės viena ant kitos:
Negaliu pasakyti, kad buvom patenkintos savo rezultatais, tačiau tai vis nemenkas žingsnis seksualumo (naudojantis išmaniomis technologijomis) link.
Pasiruošusi šokti iš lėktuvo
Žinote, norėčiau parašyti kokių širdį griebiančių ar bent pusiau protingų dalykų šį vakarą, tačiau jau matau, kad šis blogas bus viena didelė blevyzgų krūva. Galbūt kaltos mano bobdienės, kurių antrą dieną skaičiuoju? Sėdžiu sau, tamsiam kambary su MAX dydžio pampersiniu higieniniu paketu ir mąstau, kad jeigu šiuo metu būčiau lėktuve ir koks teroristas bandytų mane iš jo išmesti, aš nebijočiau, iš karto šokčiau, nes esu apsaugota XXXL dydžio, max sugėrimo paketu, kuris primena parašiuto ir pamperso hibridą. Tuo parašiutiniu paketu leisčiausi iš dausų su tokia apsauga ir pasitikėjimu savimi kaip kokia neįveikiama, nepriklausoma moteris. Iššokusi taikyčiaus nusileisti tiesiai į senelių namus, nes ten su savo XXXL sugėrimo paketu būčiau sava, iš karto priimtų prie chebros… pala ką aš čia pezu??
Reziumuojant, gyvenimas klostosi visai neblogai, su reguliariais nuotolinio mokymo trikdžiais, bobiškom knygom ir seksualumo paieškom gyventi tikrai nenuobodu. O kaip laikotės jūs? Tikiuosi visai neblogai.
– N.
Urtė Caspo 