Šio įrašo aš nedėsiu į Instagramą ir visaip kitaip nesidalinsiu, nes jis – jautrus ir nevertas jokių papildomų reklamų. Vasaros pabaiga mane pasitiko blogomis žiniomis – sužinojau, kad man labai brangus žmogus serga vėžiu. Saugodama to žmogaus privatumą ir gerbdama pasirinkimą plačiai neskleisti žinios apie diagnozę, nedetalizuosiu ir nepasakosiu nieko apie pačią ligos istoriją, nes ji – ne mano. Tačiau noriu pasidalinti keliais pamąstymais, kuriuos sužinojusi apie artimo žmogaus ligą, jau kelias savaites nešiojuos širdyje.
Tikiuosi nesukursiu jums įspūdžio, kad šioje istorijoje svarbiausia esu aš ir mano vidinės jausenos, nes tai nėra tiesa. Tiesiog tas žmogus, su kuriuo nebuvome artimi ilgą laiką, vėl netikėtai grįžo ir užkariavo visas mano mintis. Kad ir ką aš daryčiau: prakaituočiau sporto salėje, gerčiau kavą Laisvės alėjoje ar skaityčiau knygą, aš visada galvoju apie tą žmogų kaip paskutinė iškrypėlė ir niekaip negaliu tos personos išmušti iš savo galvos. Nes man rūpi, nes man skauda, nes aš bijau. Ir tuo pačiu suprantu, kad turiu būti kaip niekad stipri. Tapti ramsčiu, kai sunku. Paguoda, kai skauda. Laisva ausimi, kai norisi sprogti. Ir neturiu jokios teisės būti verksne, nes iš jų jokios naudos.
Sužinojusi apie diagnozę, iš pradžių panirau į kažkokį keistą prisiminimų transą. Pamenu, tuo metu dar nebuvo paaiškėjusi mano tėvų skyrybų drama, bet gyvenimas kartu su gimdytojais, kurie vienas kitam svetimi, buvo tikra kančia. Situacijos nelengvino ir tai, kad dėl paauglystės reikalų nesutariau su mama ir buvau įsitikinusi, kad manęs niekas šiame pasaulyje nesupranta, negirdi ir nemyli. Tada dar nenutuokiau, kad vos už metų susirgsiu ūminiu skersiniu mielitu ir mano gyvenimas apsivers aukštyn kojom. Pamenu, vieną vėjuotą vasaros dieną, būdama kokių 12-kos metų, su tuo man labai brangiu žmogumi vaikščiojom paplūdimiu ir po kelių valandų, einant ta begaline pakrante, aš sprogau. Papasakojau jam, kokia sunki situacija mano šeimoje, kaip aš jaučiuosi nemylima ir nesuprasta, kaip bijau dėl savo ateities po tėvų skyrybų ir kokia siaubingai pasimetusi esu.
Tas žmogus ramiai išklausė mano raudų, nekišo į galvą banalių, raminančių frazių, o tik pasakė: „kad ir kas benutiks, aš visada būsiu šalia“. Ir šito duoto pažado niekada nesulaužė. Buvo tada, kai skyrėsi tėvai. Atvyko į ligoninę tuomet, kai gulėjau pusiau paralyžiuota. Ir net tada ta persona nebandė manęs saldžiai guosti, o tiesiog buvo šalia. Ir tai man buvo beprotiškai svarbu – suvokti, kad turiu į ką atsiremti, kad turiu žmogų, lydintį kančioje.
Tas paprastas „būsiu“ mano pseudointelektualės galvoje skamba daug geriau už „myliu“ ir kitas romantines nesąmones. Nes mylėti – lengviau negu būti. Ypač būti tada, kai skaudu ar negražu. Supratau, kad esu žmogus, kuriam žodis „myliu“ reiškia labai mažai, nes tai gali pasakyti kiekvienas, pajutęs susižavėjimą, prisirišimą ar tam tikrą poreikį. Tačiau kiek žmonių išdrįsta duoti pažadą būti sunkiausiais gyvenimo momentais? Tokių mūsų gyvenime – ne tiek jau ir daug.
Grįžtant prie minčių, kurias užkariavo tas žmogus, noriu pabrėžti, kad negalvoju apie tai, kaip man jo gaila, tikrai ne. Galvoju apie tai, kaip žmogus buvo ir kaip aš dabar labai norėčiau būti, pasisavinusi ir perėmusi duotą pažadą. Tai man labai svarbu. Žinau, kad užknisa visi tie meilūs žodžiai ir įkvepiančios kalbos, bet pasakiau tai mylimai personai, kad aš noriu būti ir būsiu net tada, kai to nenorės. Apgailestavau, kad ne taip jau ir dažnai nusileisdavau nuo savo egoistiškos taburetės ir tai parodydavau. Manau, kad tai yra geriausia, ką galiu duoti šią akimirką. Tai savąjį „būsiu“.
Asmeninės tragedijos ir senas geras „kodėl tai nutiko man?“
Liga nesirenka žmonių. Atvirkščiai, manau egzistuoja kažkoks iškrypęs žaidimas, loterija, kuri išmetus lošimo kauliukus, šaltai drėbia tiems, kurie to nenusipelnė. Ir šiaip, bukas požiūris iš mano pusės – NIEKAS nenusipelnė ligų. Jokių. Na, nebent neištikimi antroms pusėms nusipelnė sifilio, tik šiaip sakau.
Pamenu, kai susirgau, dažnai silpnumo akimirkomis springdavau ašaromis gulėdama savo bėjėgiškame paralyžiuotame kūne ir klausdavau dievų, demonų, gyvenimo: „kodėl tai nutiko man? Ką aš padariau?“ Į ką religiniai fanatikai ar nuo dvasiškumo savaip nukvakę žmonės atsakydavo (greičiausiai mėgindami paguosti): „praeitame gyvenime padarei daug nuodėmių, todėl šiame turi nešti gyvenimo naštą“ ir panašiai… kas yra taip apgailėtina iš jų pusės. Juk niekas kenčiančio žmogaus labiau neguodžia už: „taip nutiko todėl, kad praeitame gyvenime buvai nacis ar komunistas“, ar ne taip???
Grįžtant prie egoistiško klausimo: „KODĖL MAN?“, viena gera mamos draugė jį atrėmė atsakydama: „o kodėl kitam? Ar to norėtum savo draugui? Kaimynui? Priešui?“ Šie klausimai man viską sudėliojo į stalčiukus – ne, žinoma, aš nelinkiu tokio skausmo, kurį patyriau kitiems. Net priešams. Kodėl norėčiau jiems tokio sadizmo?
Ar aš susidraugavau su savo trauma? Su savo paauglystėje patirta liga? Tikrai ne. Rodos, kasdien jaučiuosi vis geriau, sportuoju daug, valgau sveikai, einu į kineziterapijos užsiėmimus ir jaučiuosi STIPRI, bet psichologiškai dar stipriai atsilieku, jaučiuosi kaip šlapia bala. Aš velniškai bijau dėl savo ateities, susitaikiau, kad niekada neturėsiu vaikų ir šeimos, kad galbūt po gerų 20 metų sėdėsiu vežime. Aš tai kuo puikiausiai suprantu ir esu tam pasiruošusi. Bet kam pasiruošusi nesu – tai man brangių žmonių ligoms ir skausmui, kuris velniškai mane gąsdina šią akimirką. Bet apie ką aš kalbu, gi ne man vėžys, turėčiau nesusireikšminti.
Jeigu šie metai ir buvo šūdini dėl koronaviruso, tai juos pribaigsim asmeninėmis tragedijomis. Dievaži, jeigu galėčiau, pasiimčiau visas ligas, kad tik man svarbūs žmonės jomis nesirgtų ir nekentėtų.
Atsiprašau, kad šiandien nieko linksmo mano fronte.
Urtė Caspo 