Prieš dvi savaites aš, susiradusi nepažįstamą kirpėją su man patogia lokacija, nusprendžiau suteikti jai garbę ir leisti nukirpti gerus 20 centimetrų mano varganų plaukų. Kodėl taip nusprendžiau pasielgti tiksliai pasakyti negaliu, bet kadangi mano gyvenimas iš esmės yra vienas didelis nusivylimas, pagalvojau, kad jį bandyti pakeisti reikia nuo išorinių pokyčių, tad kodėl gi nepradėjus nuo plaukų? Juk tai yra žymiai lengviau nei pradėti keisti šūdinus įpročius, atsisakyti angliavandenių, pradėti medituoti ir pajudinti bent vieną pirštą geresnio gyvenimo link. O kaip gyvenate jūs?
Plaukų revoliucija (mama, man viskas gerai)
Tiesą sakant, mintį nusirėžti savo gaurus puoselėjau jau ilgą laiką, nes gyvenimas su kažkada šlovingą balayage dažymą išgyvenusiais plaukais tapo nykus ir nepatogus. Turėjau nuolat naudoti pilkinantį šampūną, kaukę, kondicionierių vien tam, kad plaukai netaptų oranžiniai kaip pirštai suvalgius poką Cheetos traškučių su sūriu, kuriuos vėliau nusivalysi į kelnes ar sofos kraštą. Po mandrų dažymų mano plaukai nusilpo, prarado prekinę išvaizdą, tvarką ir aš troškau juos nusikirpti su viltimi, kad netolimoje ateityje man ataugs virvės stiprumo, ilgakasės princesės gražumo gaurai. Kaip bus iš tikrųjų, dar pamatysim, o šią akimirką savo pokyčiais esu visiškai patenkinta. Žinote, merginų plaukai pasaulyje ir mūsų visuomenėje šimtus metų byloja apie moteriškumą, tad bijojau, kad su nukirptomis kasomis jo neteksiu, bet tai buvo klaikus mitas. Juk negali netekti to, ko niekada neturėjai, haha. Jaučiuosi tarsi numetusi dešimt kilų, graži, sveikų plaukų savininkė ir tai yra svarbiausia.
Blogiausias dalykas, susijęs su šiuo šukuosenos pakeitimu buvo aplinkinių reakcija. Nesupraskite manęs klaidingai, ji nebuvo neigiama. Atvirkščiai – visi gyrė, drąsino, žavėjosi, skaldė visokio pobūdžio komplimentus, kurių mano užsikompleksavusi subinė sulaukia labai retai. Tačiau vienas dalykas mane labai užkniso – tai viena nuvalkiota frazė, kurios sulaukdavau aptarus mano naują šukuoseną. Ką jau ką, bet Coco Chanel posakį: „Moteris, kuri nusikerpa plaukus, ketina keisti savo gyvenimą“ nusirėžusi savo nutriušusius, peroksido išvargintus karčius girdėjau tiek daug kartų, kad tapau šiam posakiui tikrąja to žodžio prasme alergiška. Ši alergija pasireiškia nevaldomu akių vartymu, giliu atsidusimu ir nusivylimu gyvenimu bei žmonėmis apskritai.
Baigiant tuščiai kalbėti apie šukuoseną, noriu pasakyti, kad nusikirpusi ir nusidažiusi plaukus nepasijutau naujai atgimusia moterimi, revoliucioniere, gražuolinda ir sėkmingu žmogumi viename asmenyje ir tai mane šiek tiek nuvylė. Eilinį kartą įsitikinau, kad savo gyvenimo mėšlą su žagre teks kopti pačiai, kas man, tinginystės CEO, nėra maloni realizacija. IR TAIP, žinau, kad išoriniai pokyčiai retai kada turi sąsajų su vidinio pasaulio reikalais, bet naiviai tikėjausi su nurėžtomis kasomis atverti naują savo gyvenimo lapą, puslapį, juodraštį, nežinau, na kažką tokio, tačiau taip neįvyko. Vienintelis pokytis – sumažėjęs plaukų priežiūros priemonių naudojimas, kas teikia vilčių, jog ateityje tapsiu turtuolė, mat daugiau sutaupysiu.
Oficialiai bedarbė
Bet gana apie mano gaurus, metas pasveikinti mane – oficialiai tapau bedarbe. Pagaliau išėjau iš savo dvejus metus nervus gadinusio, nepakenčiamo darbo, kuriame buvau laikoma šūdo vietoje! Tai – didis žingsnis man ir mano savivertei, dėl ko džiaugiasi širdis ir kitos strateginės vietos. Nusprendžiau iki rudens darbo neieškoti, nes atsibodo kentėti nuo pastaruosius mėnesius patirtų darbinių nusivylimų (pavyzdžiui, kuomet iš 20 kandidatų į būsimą darbo vietą lieku trečia ir mane praspiria), taip pat šį sprendimą motyvavo parduota praėjusi vasara, kuomet jūrą ir saulę man atstojo nuo karščio įkaitęs kompo ekranas ir kažkokio pliažo backgroundinė fotkė. Dėl parduotos praėjusios vasaros milijoniere netapau, jachtos neįsigijau, su Beyonce nesusipažinau, tad nieko neprarasiu nusprendusi nedirbti.
Šis išėjimas – didžiulis skrydis iš komforto zonos, kurioje užsibuvau per ilgai. PAGALIAU prisiruošusi savo darbdaviams pranešti apie išėjimą (primenu, tai buvo labai apgalvotas sprendimas, apie kurį svajojau jau daugiau nei vienerius metus), kas niekada nėra paprasta ar malonu, nusprendžiau likti baile ir neišsakyti tikrųjų priežasčių, kodėl gi išeinu. Greičiausiai todėl, kad turiu „gero žmogaus sindromą“ ir bijau kitus nuvilti, įskaudinti. Net jeigu tai – mano pabaisos darbdaviai. Kadangi šiame bloge mes visi savi, o jūs nesate mano darbdaviai, tai su malonumu išduosiu tas mandagiai nutylėtas išėjimo priežastis. Tai – nepagarba darbuotojui, mobingas (tikslinis šūdinas elgesys su savo kolegomis), mėnesiais vėluojantis ir niekada laiku nemokamas atlyginimas, kurio reikia prašyti ir galiausiai – profesionalumo stoka. Šis darbas kančia man tapo jau po pirmųjų mėnesių, kuomet dar naiviai tikėjausi, kad prasilaušiu ir viskas pasikeis. Tačiau nevertėtų nustumti į šoną savo vidinių jausenų – dažnai jos pačios pirmosios išduoda visus red flag‘us greičiau, nei mūsų smegenys pasiruošusios juos priimti. Kentėjau ir neišėjau tik dėl to, kad jaučiausi nepakankamai stipri, neturinti patirties, o šūdiną darbdavių elgesį teisinau kaip galimybę išmokti dirbti sudėtingomis sąlygomis, kas dar labiau išugdys mano charakterį ir gerąsias darbines savybes. Iš tiesų, šias savybes ir beribę toleranciją idiotams šis darbas tikrai išugdė, bet visa kita tiesiog vedė iš proto. Tad jeigu jums kada kas pasiūlys eiti dirbti į televiziją, BĖKIT KUO TOLIAU IR KUO GREIČIAU, gerai?
Sužinojusi, kad televizijos sezonas šiais metais prasidės anksčiau (kas reiškia, kad dirbti teks mėnesiu ilgiau), supratau, kad pati visata man duoda ženklą greičiau nešdintis ir šiuo patarimu aš pasinaudojau. Juokingiausia šioje situacijoje tai, kad du metus kaip su idiote besielgę darbdaviai dabar pakeitė plokštelę – kviečia pasilikti, duoda man laiko geriau apgalvoti savo sprendimą, kuris tikrai nepasikeis. Pasirodo, į mano vietą ieškomi net du žmonės, mat darbų ir atsakomybių kiekis vienam asmeniui paprasčiausiai per didelis. Tai priimu kaip didžiausią komplimentą už du metus be laisvadienių, savaitgalių, bet su nuolatiniais priekaištais apie tai, kaip blogai dirbu ir kaip, pasak jų, padebesiais skraidau.
Dabar esu laisva, nepriklausoma moteris, turiu per daug laiko, kurį išnaudoju skaitydama knygas, mokydamasi nuotoliniu būdu kūrybinio rašymo ir komunikacijos paslapčių. Taip pat neadekvačiais kiekiais ėsdama ledus (šiuo metu mano favoritai – „Dione“ su spanguolėm ir džiugo sūriu ir „BEN&JERRY’S“ su sūdyta karamele ir šokoladiniu pyragu), sūrius (netoleruoju laktozės) ir gerdama kombučą, nes kas man jaunai ir celiulitinei? OGI NIEKAS. Kaip jau supratom, greitu metu nepretenduoju stoti į fitneso entuziastų klubą ar tapti modeliu, bet gal greitu metu apsigalvosiu, mat bedarbystė gali privesti prie pačių netikėčiausių dalykų.
Įsimylėjusi puikybę ir prietarus
Kalbant apie laisvą laiką bedarbės gyvenime, noriu pasidžiaugti, kad pagaliau pradėjau laikytis Naujų metų proga duoto pažado skaityti daugiau knygų, kas padėtų man tapti dar didesne intelektuale, išprususia mergina, niekinančia „Cosmopolitan“ žurnalo skaitinius (ypač zodiako ženklų suderinamumo skiltis) ir garbinančia TIK rimtą literatūros klasiką, Pulicerio premijos vertas knygas.
Ši vasara man kaip niekad skaitymo prasme produktyvi – pradėjusi nuo populiariosios literatūros (Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ (labai rekomenduoju), Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ (labai rekomenduoju), Glendy Vanderah „Miškas ten sutinka žvaigždes“ (banaloka, nerekomenduoju), Lauren Groff „Moiros ir Furijos“ (nelabai rekomenduoju), Hannah Kent „Paskutinės apeigos“ (rekomenduoju)), galiausiai pribrendau damutėms Charlottei Brontë bei Janei Austen. Net taip nusigyvenau, kad Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ pradėjau skaityti, o ši knyga yra mano „intelektualiuose pokalbiuose meluoju, kad tai skaičiau“ sąraše (antroje vietoje po Dostojevskio, beje).
Kalbant atvirai, nesitikėjau, kad skaitydama Austen „Puikybę ir prietarus“, ar Brontės Džeinę Eir, patirsiu tokį didžiulį skaitymo malonumą! Matyt, buvau išsiilgusi literatūros ir laikų, kuomet ženytis su baisiu tavo pirmos eilės pusbroliu buvo visiškai normalu, o seksas prieš vestuves neegzistavo. Šiose knygose grafiškai niekas nerašo kokiomis pozomis ir kur kažkas išsakė savo meilę (perskaičiau visas pem pilkų atspalvių dalis, nebandykite vadinti manęs davatkine snobe), o skaitytojo žandai rausdavo tik perskaičius du sakinius apie tai, kaip pagrindiniai herojai AISTRINGAI alsuodami pažvelgė vienas kitam į akis (žinoma, prieš tai pasižadėję kuo greičiau susituokti tam, kad negyventų nuodėmėje). Pagal šių damų knygas pastatyti šaunūs holivudiniai filmai, kuriuos visiems neišgydomiems romantikams siūlau pamatyti. Mano nuomone, geresnis „Puikybės ir prietarų“ filmas su Keira Knightley ir Matthew Macfadyen, kurių chemija tiesiog badė mano širdį tiesiai iš ekranų. O kur jau dar tie žvitrūs dialogai! KLASIKA.
„Džeinės Eir“ filmas paliko dvejopą įspūdį, mat buvo praleistos gan rimtos knygos detalės, turėjusios įtaką visos istorijos emociniam svoriui (vaje, kaip intelektualiai nusišnekėjau), bet ponas Ročesteris buvo TIKRAS GRAŽUOLIUKAS, nepaisant to, kad knygoje n kartų buvo apibūdinamas bjauriu.
Tačiau grįžkime į šiuos pašėlusius laikus. Kad šis mano knyginis pasigyrimas būtų bent kiek jums naudingas, noriu pasidalinti atradimu. Tai – Tara Westover autobiografinė knyga „Apšviestoji“. Mano smegeninėje ši knyga perkratė cinišką požiūrį apie mokslo svarbą žmogaus gyvenime (deduosi „giwianimo mokiklos“ šalininke) ir įrodė, kad užsispyręs, atviras žinioms žmogus gali pasiekti labai daug ir jokia socialinė, ekonominė ar net religinė padėtis tam nėra kliūtis. Ši knyga tikrai pateks į mano geriausių perskaitytų knygų sąrašą, nes tai – ne tik pasakojimas. Tai patirtis, kurią rašytoja perdavė savo skaitytojams.
Nepagydomi romantikai cinikų kailyje
Nežinau, ar rasi labiau užknisantį žmogų nei romantiką, apsimetantį didžiausiu ciniku. Tokius atpažinti kasdienybėje labai lengva, nes jie pirmieji tave pokalbio metu kelis kartus patikins, kokie jie cinikai yra, kaip netiki meile ir kaip, pasak jų, jie pasmerkti amžinai vienatvei…. „Meilė – ne man. Aš sau leidžiu tik neįpareigojantį seksą be emocinio prisirišimo ir jokių romantinių santykių. Jie mane verčia vemti, fuj širdutės ir gėlytės, sveika vienatve, geriausia mano drauge…“, – drąsiai sakys jie.
Rodos, tokie pareiškimai šiuolaikiniame pasaulyje nieko nebestebina, bet man tai kelia susižavėjimą. Taip nutinka todėl, kad šie asmenys paprastai gindamiesi nuo savo romantiškosios prigimties, visiškai nekaltai išsiduoda, kasdienybėje apverktinai apsimesdami negatyviais cinikais. Kaip tokių žmonių pavyzdį paimkime mano vieną nuostabią draugę Rūtą, kurią beprotiškai myliu ir gerbiu. Rūta – pati protingiausia mergina kokią tik esu sutikusi per savo ilgą ir skausmingą gyvenimą. Ji baigė politikos mokslus VU, tada magistro mokėsi Glazge, bastėsi po Aliaską ir yra pati geriausia pašnekovė prie taurės (ar butelių) vyno. Jos žodynas – beribis, o pokalbio temos visada bus kontraversiškos (nuo aborto iki krikščionybės), kviečiančios plėsti akiratį, apnuoginti savo mintis.
Jai, kaip vampyrui kraujo reikia diskusijų, kurių metu ši niekada nesidės teisia, nebandys įpiršti savo nuomonės, o nuoširdžiai stengsis suprasti kiekvieno pašnekovo požiūrio kampus. Nepaisant Rūtos intelektualumo ir įgimto žavesio, ji taip pat pasižymi išskirtiniu stiliumi – ji atrodo tarsi iš viduramžių nužengusi šiuolaikinė raganaitė su pasišiaušusiais plaukais, gausybe masyvių papuošalų ant kaklo ir žiedais, kurie, rodos, tuojau netilps ant šios mažučių pirštelių. Ji – išskirtinis žmogus, kuris ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės atrodo įdomus ir tai sakau visomis geriausiomis prasmėmis kaip banali pseudointelektualė.
Nepaisant Rūtos išsilavinimo ir bastymosi po pasaulį patirties, draugė dažnai man pasakoja apie tai, kaip nekenčia romantikos, kaip nesupranta ilgalaikių santykių ir yra pasmerkta amžinai senmergystei su vyno taure ir penkiais katinais. Šios jos istorijos mane verčia ironiškai šypsotis, mat kiekvieną savaitę Rūtos radare netikėtai atsiranda koks naujas susižavėjimo objektas, kuris jai, CINIKEI, neva nieko nereiškia. Ar tai būtų gražus barista, nupiešęs jai širdutę iš migdolų pieno putos ant mylimiausio flat white‘o, ar traukinio pakeleivis, pažiūrėjęs jos pusėn, o gal bare sutiktas nepažįstamasis – kas kartą pareigingai klausausi pasakojimų apie naujas pažintis ir nuolatinį patvirtinimą, kad „čia nieko nereiškia, nes aš esu baisinga cinikė“. Tačiau tiesa yra kiek kitokia. Mano Rūta – nepagydoma romantikė.
Paskutinį kartą jos beribiu gebėjimu romantizuoti kiekvieną gyvenimišką procesą įsitikinau tuomet, kaip ši turėjo planinį vizitą pas vienos srities gydytoją, mat turi rimtų, paveldėtų problemų. Jos gydytojas buvo jaunas, simpatiškas, kas jau buvo ženklas Rūtai, kad tai – naujas svajonių objektas, nauja romantinė galimybė. Jis paprašė jos, kad ši pridėtų jį prie FB draugų tam, kad atsiųstų savo tyrimų rezultatus ir šie galėtų pasitarti dėl tolesnės konsultacijos. Šį gestą draugė priėmė kaip didžiulį, įpareigojantį žingsnį, kurį uoliai su manimi analizavo. „Kodėl jis paprašė mane pridėti prie draugų? Ar aš jam irgi patinku? Ar jis norėtų tęsti mūsų draugystę, jeigu taip, kaip tai padaryti?“, „Jis man atrašė vėlų vakarą, kas parodo, koks rūpestingas vyras jis yra… negi atrašytų naktį, jei visai nerūpėčiau???“, „Mano mama sakė, kad jis – labai gražus (parodžiau jo fotkę), o dar ir chirurgas. Šakės!”, – užė smegenis man Rūta. Jos svaičiojimus kiekvieną kartą stengiuosi kiek įmanoma labiau racionalizuoti, nes paprasčiausiai nenoriu, kad draugė su visomis savo svajonėmis nusiviltų. Kaip prasta rašytoja, aš trokštu jai romantinių patirčių tiesiai iš ligoninės palatos, bet gyvenimas – nėra viena didelė romantinė komedija, o poliklinikos laukiamasis – ne tokia jau ir tobula aistringų jausmų gimimo vieta.
Draugės romantizmas įgavo pagreitį tuomet, kai ši nuėjo pas gydytoją dar vienam vizitui tam, kad gautų receptą vaistams. Gydytojas jai prie visų vaistų išrašė ir vienus, skirtus nerimui numalšinti. „Iš kur jis žino, kad man neramu? Kaip jis suprato, ar iš mano kūno kalbos? Šakės, koks jis rūpestingas, pastebi tokias smulkmenas“, – susižavėjusi neužsičiaupė mano draugė. Galiausiai Rūta ir pati pradėjo suprasti, kad tas susižavėjimas – labiau vienpusis, o nerimo vaistai – visai logiški žinant, kokių problemų turi mano draugė. Ilgai diskutavusios priėjome bendros išvados, kad gydytojai, skiriantys vaistus nuo nerimo greičiausiai užslėptai neflirtuoja, o puikiai atlieka savo darbą. Taip meilė gydytojui Rūtos širdyje išblėso, bet neilgai liko tuščia. Dabar ją bando užkariauti veganiško restoranėlio šefas, save laikantis šiuolaikiniu muškietininku, nebijančiu užkariauti mylimos moters širdies, cituojančiu Šekspyrą, tad gyvenimas tęsiasi.
Šiuo paatviravimu apie romantikę-cinikę draugę aš nenoriu sumenkinti jos jausmų – ne. Aš jais žaviuosi, džiaugiuosi bendraujanti su tokia atvira, drąsia jauna moterimi, kuri bijo savo romantiškosios dalies kaip velnias kryžiaus. Nors ir save laikau romantike, bet pastaruoju metu savo meilės lauke neturiu nei vieno susižavėjimo objekto. Tiesa, vieną kartą maniau jį aptikusi, bet apsipažinau. Tai – mano neseniai į šalia esantį tuščią butą atsikraustęs prancūzas kaimynas. Jam ne daugiau nei 25 metai, jis – simpatiškas, turi merginą ir keistą bendravimo manierą. Jis dažnai savo namuose pianinu groja Gary Jules dainą „Mad World“, o mano popierinės sienos verčia tai girdėti. Dar kartais padainuoja pagal Eltono Džono dainą, bet taip apgailėtinai pro šalį, kad tais momentais svajoju būti kurčia. Aš nežinau jo vardo, tik tai, kad šis moka kalbėti angliškai ir labai sudėtingai lietuviškai. Kiekvieną kartą mums susitikus prie namo ar laiptinėje jis šauna sudėtingų klausimų, tokių kaip: „ar tu čia gyveni?“ (nors ne kartą susitikom man rakinant savo buto duris), o kažkada man einant pro laukines duris link lifto sutikęs mane pasiteiravo, kodėl neskubu namo ir lūkuriuoju laiptinėje. Atsakiau, kad nieko nelaukiu ir kad užsisvajojau, o šis man pasakė, kad jeigu neturiu raktų (? aš juos laikiau rankoje) ar negaliu įeiti į savo namus (????) , visada galiu ateiti pas jį į svečius, mat gyvenam šalia. Aš tikiu, kad mūsų dialogai dažnai byloja apie jo pasiklydimą vertime, tačiau jie būna tokie nejaukūs ir neaiškūs, kad vos jį pamačius keliauju kiton pusėn tam, kad nereiktų kęsti tos interakcijos. Kad ir kaip savo mintyse tarp mūsų bandyčiau suregzti kokį netikėtą romaną, ironiška, bet tai padaryti man trukdo jo nesugebėjimas suregzti nei vieno logiško sakinio.
Gyvenimas – sauna, o aš – jos vanta
Nors ir karšta, mano celiulitinės leškos limpa viena prie kitos, o mano kūne nėra nei vienos sausos vietos (ai, supraskit kaip tik norit, iškrypėliai), džiaugiuosi šiomis tingiomis vasaros dienomis ir jas kartkartėmis sugraudinu pamąstydama apie tai, kad jau visai netrukus reiks grįžti į mokslus. Kad ir kaip meldžiausi, šaukiau visus dievus ir demonus, bet studijos kol kas bus ne nuotolinės, o auditorinės, kas suteiks man daugiau progų užsikrėsti covidu, bet guodžia tai, kad universitetas įsteigė nuo viruso nukentėjusių studentų paramos fondą, tai bent praturtėčiau. Gal pagaliau įsigyčiau jachtą, ferarį ar kokį briliantą….
Tiek žinių iš mano fronto. Nors apsileidau ir iš blogo dingau visą mėnesį, atbaidžiau nuo draugės gydytoją ir savo kaimyną, bet dabar svajoju grįžti į reguliarų kassavaitinį rašymą. Tai mane motyvavo „Coursera“ platformoje rasti kūrybinio rašymo kursai, privertę išeiti iš savo komforto zonos, pažadinę smalsumą ir norą rašyti, kurį jau senokai jaučiau. Galbūt per mokslus išeisiu iš savo kūrybinės krizės? Laikom špygas.
Tikiuosi gyvenate gerai, nors ir jaučiatės kiek ištirpę nuo mūsų tropinių karščių.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 