Vyno dievaitė ir prožektorius išdavikas

Antra valanda nakties. Ką tik į burną įsigrūdau kapas, su kuriomis turėčiau miegoti kiekvieną naktį (deja, tai darau tik tada, kai prisimenu, kiek daug pinigų sukišau į dantų tiesinimą ir užgriaužia sąžinė), Kuba tyliai knarkia šalia. Šiandien iš jos snukelio ištraukiau erkę, ropojusią ūsais, tai dabar guliu ir baiminuosi, kad visa erkių gvardija, gudriai pasislėpusi Kubos gauruose man užknarkus užpuls mane ir atneš lauktuvių laimo…. ne citrinų, o ligų. O kaip gyvenate jūs?

Karantininiai atradimai

Visą laiką bumbėjau, kad karantino metu nieko doro nenuveikiau. Viskas, ką dariau, buvo čempioniškas kilogramų auginimas ir TUC sausainių ėdimas tokiu greičiu ir tokiais kiekiais, lyg tai būtų olimpinė sporto šaka. Visgi, perkračiau savo smegeninę ir supratau, kad kelis dalykus nuveikti visai pavyko. Pirmasis – radau naują hobį, o antrasis – tapau geresniu žmogumi. Na, bent pati taip su savimi pasitarusi pasivadinau.

Vadinkite mane vyno dievaite

Negalėčiau atpasakoti kaip, bet vieną romantišką karantino vakarą feisbukas man išmetė „Lietuvos someljė“ / „Vyno klubo“ paskyras ir online seminarus apie vynus, vynuogynų regionus, jų kultūrą, klimatą bei kitus dalykus. Pradžioje įsijungiau vieną paskaitą apie Pietų ir Šiaurės Amerikos vynus „ant durniaus“, neketindama pasilikti ilgiau, bet profesionalių someljė pasakojimai apie vyną su tokia aistra mane taip įtraukė, kad pradėjusi klausyti apie Ameriką, po kelių valandų virtualiai nukeliavau net iki pačios Austrijos ir jos vynų. Visoje šioje vynų kelionėje visai užmiršau, kad piktybiškai nevartoju alkoholio, o aukščiausios klasės vynu laikau pigų nealkoholinį „Toresą“, kuris atstoja mano alkoholinius polinkius. Nežinau, ar egzistuoja alkoholio nevartojančių someljė, bet tikiuosi galėsiu įsirašyti į šio elitinio, vyną spjaudančių intelektualų klubo gretas.

Beje, taip jau sutapo, kad panašiu metu perskaičiau Biancos Bosker knygą „Kamščio nunešti“, kurioje pasakojama apie tai, kaip žurnalistė užsimanė tapti someljė ir kaip jai sekėsi šį norą įgyvendinti. Knygoje atvirai pasakojama apie someljė darbo subtilybes, kančias siekiant aukščiausių titulų. Taip pat apie taisyklingą vyno išspjovimą, nuolatines pagirias po degustacijų ir tūkstančius dolerių kainuojančių vynų grožį. Skaitant susidarė įspūdis, kad someljė profesija neatsiejama nuo sklandžios verbalinės kalbos ir geografijos, kas yra savotiškas derinys. Jeigu norite suprasti beprotišką someljė gyvenimą – ši knyga jums patiks. Nežinau, ar čia vyno dievai, ar koks likimas, bet jeigu ir patapsiu alkoholike per naujus hobius – žinokit, čia viskas vardan hobio ir vyndarių magijos. Tie žmonės visiškai pamišę geriausia šio žodžio prasme.

Cruelty free pasaulio naujokė

Dar vieną, nemigos kupiną karantino vakarą pamačiau pintereste paveikslėlį, kuriame surašyti visi kosmetikos prekės ženklai, testuojantys savo gaminius ant gyvūnų. Pažiūrėjusi tą sąrašą supratau, kad 70% mano visos kosmetikos taip pat testuojama ir dėl to pasijutau kažkaip…negerai. Tą patį vakarą plaunant veidą prausikliu mano laki fantazija įsivaizdavo mažų kiškučių ir žiurkyčių kraują, tad jausmas nebuvo malonus.

Nusprendžiau pasidomėti apie testavimą ir priėjau išvados, kad ateityje norėčiau naudoti tik draugišką gyvūnams kosmetiką. Galbūt mano intelektualiems draugams kyla klausimas, kas tai per velnias? Termino apibrėžimas teigia, kad tai yra prekių ženklai, kurių parduodamai kosmetikai nebuvo atlikti bandymai su gyvūnais ir jų produkcija nėra pardavinėjama šalyse, kurios reikalauja tokių bandymų (pavyzdžiui, Kinija). Apie Kinijos privalomus testavimus su gyvūnais puikiai iliustruoja šis grafikas iš „Ethical Elephant“:

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai niekada nebūsiu pasaulio gelbėtoja, taip pat puikiai suprantu, kad kapitalistinėje visuomenėje niekada nebus etiško suvartojimo, bet tai nereiškia, kad negaliu savo aplinkoje daryti pozityvių pokyčių, tikintis, kad kažkada testavimas su gyvūnais taps visiška utopija. Pasaulis sukasi aplink pardavimus – jeigu mes pirktume daugiau netestuojamų produktų, gamintojai į tai atkreiptų dėmesį ir stengtųsi prisitaikyti prie kliento poreikių, kas šiuo atveju būtų – draugiška gyvūnams kosmetika. Internetuose egzistuoja daug svetainių, kurios teikia informaciją apie draugiškas gyvūnams kompanijas, bet patogų sąrašą pasitikrinimui galite rasti čia:  https://www.crueltyfreekitty.com/list-of-cruelty-free-brands/.

TIESA, turiu įspėti, kad visi ir panašūs sąrašai nebūtinai yra 100% tikslūs, mat vienas prekės ženklas gali netestuoti su gyvūnais, bet priklausyti įmonių tinklui, kuri tuos tyrimus su gyvūnais visgi atlieka. Iš tokių negarbingų pavyzdžių būtų „NYX“. Ši kosmetika su gyvūnais nėra testuojama, tačiau „NYX“ prekės ženklas priklauso „L‘Oreal“ tinklui, kuris nėra cruelty-free, remia šį testavimo būdą, teršia vandenyną ir nepasižymi jokia etika.

Taip pat dažnai pasitaiko atvejų, kuomet cruelty-free titulas suteikiamas įmonėms, gaminančioms kosmetiką Europos Sąjungoje (čia testavimas uždraustas), bet platinančioms tokiose šalyse kaip Kinija, kuriose šis veiksmas yra privalomas. Taigi, nors įmonė teigia tyrimų su gyvūnais neatliekanti, tačiau tai už ją padaro šalys, kuriose ši neetiška praktika vis dar privaloma. Matote, kaip viskas painu?

Supratau, kad siekiant naudoti tik draugišką gyvūnams kosmetiką teks labai daug skaityti, googlinti, domėtis apie kiekvieno produkto kilmę, jo tiekėjus ir platinimo šalis. Pripažinsiu, kad esu tame etape, kai trūksta žinių, kai netyčia padarau klaidų ir dėl neatidumo nusiperku kokį visiškai ne cruelty-free daiktą… Taip nutiko su „Benefit“ akių tušu, kurį teks sunaudoti, nes nieko šūdinesnio nėra kaip cruelty-free kelionę pradėti beprasmiu švaistymu. Dar šiandien sužinojau, kad mano mylimi bobdienių palydovai – „Always“ higieniniai paketai taip pat testuojami ant gyvūnų, mat didžioji dalis produkcijos keliauja į šventąją KINIJĄ. Tai dabar net kraujuoti oriai negalėsiu, be gyvūnų skriaudimo, taip išeina? Jeigu ateityje bus noro, būtinai pasidalinsiu savo atrastais cruelty-free produktais, tačiau dabar tai daryti yra per anksti. Tai mano kelionės pradžia ir o dievai, ji tikrai bus pilna klystkelių ir GPS’o klaidų.

Mėnesinių guru

Beje, kad jau prakalbau apie higieninius paketus, noriu su jumis pasidalinti random pastebėjimu, kuris bus absoliučiai nelogiškas ir nesąmoningas. Pagal mane, egzistuoja trys moterų tipai:

• Tos, kurios dievina „taureles“ (skaitantiems vaikinams aiškinu – tai čerkos, skirtos bobdienių kraujui sugerti) ir teigia, kad NU GYVENIME NEGRĮŠ PRIE HIGIENINIŲ PAKETŲ BEI TAMPONŲ. Jos yra draugiškos, neretai turinčios medinį dantų šepetėlį, praktikuojančios jogą ir bent kartą gyvenime skaičiusios „Penkias meilės kalbas“.
• Kitos yra higieninių paketų aka pampersų karalienės, prie kurių save taip pat priskiriu. Šios higieninių paketų karalėvos yra konservatyvios, dažniausiai net nebandžiusios tamponų magijos ir bijančios, kad visos kitos priemonės (aka čerkos) įstrigs viduje AMŽIAMS.
• Trečias tipas, kitaip tariant, neutrali zona – tamponų naudotojos. Jos dažniausiai yra tolerantiškos taurelių klausimams, chill panelės, kurios nebijo visą savo gyvenimą vaikščioti su įstrigusia čerka tarp kojų (atleiskite už tokius grubius aprašymus, bet pampersų dyvos mane supras). Jos yra tai, kuo higieninių paketų karalėvos bijo tapti, tačiau tai tik jų praradimas.

ĮSPĖJIMAS. Šis pastebėjimas yra bukas, kategorizuojantis ir nesiekiantis nieko įžeisti. Tiesiog savo aplinkoje regiu šias trijų tipų merginas ir norėjau pastebėjimais pasidalinti. Pabaigai visiems siunčiu šį meme’ą apie iki apsikraujavimo laimingas paneles iš įklotų reklamų. Ar pastebėjote, kad jos visada per mėnesines plaukioja baseine, važinėja dviračiu, riedučiais, žaidžia tenisą, šoka, dėvi baltus džinsus, o reklamos pabaigoje higieninį paketą “mokslininkai“ būtinai apipila rašalu tam, kad parodytų, kaip puikiai šis sugers būsimus mūsų kraujo litrus???

Stiliaus katastrofa arba diena, kai mane kopijavo paaugliai

Kadangi pakalbėjau apie vyną ir gyvūnus, metas pasipasakoti apie visai neseniai patirtą stiliaus katastrofą. Nors ne, katastrofa šio įvykio pavadinti negaliu. GYVENIMO TRAGEDIJA. Dalykas toks, kad nepaisant mano ištikimybės higieniniams paketams (atsiprašau skaitančių džentelmenų), aš save laikau labai progresyvia. Tai ypač pasireiškia stiliaus kontekste – nevengiu įsigyti rūbų vyrų skyriuje (ypatingą silpnybę turiu roko grupių marškinėliams ir TAIP, žodis „progresyvi“ dėl šio pareiškimo prarado rimtumą ir liko TIK ironiškas), dar turiu batų, krepšių, kepurių, žodžiu, stiliui (arba greičiau – jo nebuvimui) lytis nėra svarbi.

Vieną gražią dieną nusprendžiau kaip tikra miesčionė savo pigų laiką praleisti „Akropolyje“, renkantis ateities skudurus ir batus. Pasipuošiau džinsais, į kuriuos stebėtinai įtilpau, nepaisant čempioniško ėdimo karantino metu, užsidėjau marškinėlius su viena roko grupe, iš kurios dainų žinau tik vieną… žodžiu tikra basic hipsterė ir tuo didžiavausi. Po kelių valandų vaikščiojimo ratais po šopoholikų šventovę, prisėdau išgerti kavos ir šalimais pamačiau paauglių grupelę, iš kurių vienas, spėju kiečiausias (nes su riedlente) dėvėjo tą pačią maikę… KAIP JIS DRĮSO?

Tą akimirką aš patyriau tikrą, nesuvaidintą mados katastrofą, kurią žvaigždės patiria ant raudono kilimo, kuomet apsirengia to paties modelio drabužiu… Žinoma, tik čia jums ne dolčės ir gabanos, o perlai iš „Pull & Bear“ už dešimt eurų.

Prožektorius ir tavo veidas – duetas, kuriam nelemta būti kartu

Jeigu gerai galvoji apie savo išvaizdą – tai pasiimk prožektorių (naudoju telefono), veidrodį ir žiūrint į jį pašviesk, tyrinėjant kiekvieną veido lopinėlį. Asmeniškai aš kaskart pažadu, kad tai darau paskutinį kartą gyvenime nes tai traumuoja, bet retkarčiais sadistiškai pakartoju.

Tik prožektorių šviesoje sužinai, kad turi pagyvenusio meksikiečio vešlius ūsus, o nosies plaukai imituoja plaukuotus vijoklius. Tik išdavikiškai pašvietus ta suknista lempa pamatai išpampusius kapiliarus ir čipsų ėdimo pasėkmes. Veide galima pamatyti ne tik plaukų, išdygusių ne vietoje ir ne laiku, bet ir matematinių ženklų – tokių kaip minusas. TARP ANTAKIŲ. Tad super ego turėtojams linkiu šį linksmą triuką išbandyti. Kartais smagu save nuleisti ant žemės ir sumaišyti su purvais.

Karantino reziumė

Reziumuojant šią rašliavą apie nieką, susidaro įspūdis, kad tampu snobiška nuoboda. Kad praskaidrinčiau savo nuobodžias karantinines dienas, kartais palūžtu ir pradedu skaityti buką bobišką literatūrą apie meilę. Tokias knygas apie saldžią meilę puikiai moka rašyti Colleen Hoover, tad jeigu jūsų niūriame gyvenime trūksta banalios romantikos, rekomenduoju pasidomėti jos knygomis. Man labai (vartau akis, dar sunku pripažinti, jog ne viskas, ką skaitau gyvenime yra Dostojevskis ar Kamiu) patiko „Maybe Someday“, „It Ends with Us“, „Slammed“, „Ugly Love“. Šios rašytojos knygose viskas visada baigiasi gerai, beveik visados nuspėjamai, o pagrindiniai veikėjai pabaigoje būtinai susituoks (ir ne bet kaip, nes jie nėra basic – jie nuskris į Las Vegasą su geriausiais draugais, kurie taip pat susituoks ir nepirks jokių žiedų, nes jie tik durneliams. JIE PASIDARYS TATUIRUOTES su savo vardais, įrodant savo beribę meilę, kuri be lazerio pagalbos nuo kūno nenusitrins nie ka da).

Pripažinsiu gėdingą faktą… tokias knygas skaitau per kindle, nes tokios literatūros kopijų turėjimas namuose man kirstų per ir taip poplintusinę savivertę. Geriau jau pornografiniais žurnalais knygų lentynas papuoščiau ir senelius juos pavartyti prie arbatėlės pasikviesčiau. Fu, nuskambėjo kažkaip nekaip… NIEKO BLOGO NEPAGALVOKIT.

Be bukų romantinių knygų, kasdienės depresijos elementų ir karantininių nuotaikų, laikausi visai neblogai. Jaučiuosi perdegusi, todėl pastaraisiais mėnesiais rašau mažai. Viliuosi ir prašau visų kūrybos dievų, kad tik greičiau grįžčiau į senas, kassavaitinio posto vėžes, tačiau stengiuosi savęs nespausti. Pagyvensim – pamatysim. Tiesiog norėjau padėkoti tiems, kurie nepaisant chaotiško mano grafiko, vis dar ateina paskaityti nijolkinių minčių.

Tikiosi laikotės gerai ir pandemijos akivaizdoje esate sveiki kaip ridikėliai. Ar brokoliai. Ar kalafiorai. Ar baklažanai. Na, esmę supratot….

Skanių kotletų.

– Nijolka.