Savo rašliavas kaip visada pradedu savo literatūrinių (ir ne tik) minčių oazėje – tualete. Tikiu, kad kai kuriems rašytojams ieškant mūzų reikia sėdėti ant jūros kranto ar kokioje samanotoje miško papėdėje, tačiau man užtenka to balto sosto su fontanais iš… apačios. Nors ir pradėjau čia svaičioti apie tuos tualetus kaip kokia iškrypėlė, bet tikiu mintį supratote – mano kūrybinės mūzos grįžo, dabar 1:00 valanda nakties ir aš gracingai įsitaisiusi ant sosto rašau į telefono draftus savo genialias mintis. O kaip gyvenate jūs?
Niekada nebūsiu COOL (vertimas – kieta, savimi pasitikinti moteris)
Žinot, aš visada naiviai tikėjausi, kad kai užaugsiu būsiu COOL (kietekė). Mano supratimu COOL žmogus yra tas, kuriam išeiti iš komforto zonos – kasdienybė. Tai tas, kuris gali išvykti spontaniškai kelionei su nakvyne palapinėje prieš tai neparaudojęs, kad joje nebus tūliko (ir vėl tie tualetai, po velniais!), kondicionieriaus, minkšto „Dormeo“ antčiužinio ir šilkinės patalynės. COOL persona yra ta, kurios keliai nežinomi, lydimi moto: „gyvenk šia diena“ (ne vien santaupų prasme). COOL žmogus turi daug įdomių draugų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, toleruoja laktozę (šitas skaudus) ir kasmet aplanko visus pasaulio vasaros festivalius, kuriuose šis karūnuojamas fainiausiu/kiečiausiu festivalio žmogumi (niekada nebuvau festivaliuose poilsio, ne darbo su komunikacija prasme. Vengiu jų, nes ten daug žmonių ir viešų tualetų, tai nežinau kas ten vyksta, tik spėju).
Kad ir kaip neatitikčiau savo nuo vaikystės susigalvotų COOL žmogaus standartų, asmeninė patirtis byloja, kad nuo šios vizijos kasdien tolstu šviesmečiais ir netgi lendu į kraštutinumus, tokius kaip: penktadienio vakaro leidimas einant miegoti nesulaukus dešimtos valandos vakaro, vaistų ir vitaminų terbelės turėjimas, miegas su dantų protezais (ok, su tiesinančiomis kapomis, kiek perdėjau) bei nuolatinis bumbėjimas dėl visko. Nežinau, kodėl gyvenime taip nutiko, bet iš laisvos sielos, blaškomos vėjo, virtau nuoboda – persona, kuria visuomet bijojau tapti.
Puikus to pavyzdys – praėjęs šeštadienis. Atsikėlusi 7 ryto, nuskuodžiau į tūliką (mat šlapimo pūslė jau nebe kaip penkiolikinės). Po tūliko grįžusi į lovą supratau, kad nenoriu užmigti. Pajutusi energijos pliūpsnį pakilau iš lovos, pasidariau „vabaliukų vandenuko“ (mano kasdienis kokteilis – vanduo, šaukštas chia sėklų ir citrinos sulčių), o po kelių minučių jį išmaukusi sumaniau išplauti grindis, nes kodėl gi ne? Ką gi daugiau turėčiau veikti su savo gyvenimu?
Po grindų plovimo iškeliavau gerti kavos, suvalgiau brioche su sviestu iš vietinio turgaus. Nustebau, kad išalkau po grindų valymo maratono, nes esu fastingo fanatikė, pradedanti ėsti paprastai nuo 15:00 valandos dienos. Pavalgiusi pajutau nuovargį (daug valgiau) ir nusprendžiau vėl eiti į lovą pailsėti. Poilsis netyčia užsitęsė dvi valandas ir pabudau apie 13:00. Tada nuėjau praustis, kas truko valandą, nes esu moteris ir mano dušo rutina – kaip šventa komunija, reikalaujanti specialios procesijos ir pasiruošimo. Nusipraususi supratau, kad tokią karštą dieną nenoriu būti stilinga dama – tai ne man. Tad užsidėjau storas tampres, sportinę suknę, užsimaukšlinau džinsinį švarką ant viršaus (priminsiu, lauke virš 30+), užsidėjau tragiškus baltus batus ir iškeliavau į pasaulį, smagiai praleisti laiko džiaugiantis lietuviška gamta. Juokauju, tokiomis dienomis gražiausią gamtą atrandu „Akropolyje“, kuris vilioja savo kondicionieriais. Prekybcentrio aikštelėje pasistačiusi mašiną, nuėjau į locitaną, kur nusipirkau atpigusių kvepalų ir kūno šveitiklio, su kuriuo žadu iš kūno ištrinti visą celiulitą.
Tada nusprendžiau save palepinti spritzo kokteiliu, nes aš jauna nepriklausoma moteris. Kai užsisakiau spritzo, nuliūdau, kad padavėja nepaprašė manęs pateikti kokį nors dokumentą įrodantį, kad galiu gerti. Akivaizdu, kad ji negalvoja, jog esu per jauna, kas mano kalba išvertus byloja, kad esu SENĖ. Ar kaltos mano lazdos? Ar jos priduoda senos bobos vaibą? O gal tie tragiški, ortopedines klumpes primenantys balti batai, kuriais sumaniau pasipuošti?
Prigėrusi spritzo pajutau, kad lengvai apsinešiau (primenu – aš nevartoju alkoholio, bet kartais susigundau spritzu palaikydama basic panelės tradicijas). Atsikėlusi eiti supratau, kad visas „Akropolis“ lengvai siūbuoja, bet nepasidaviau šiai silpnumo akimirkai ir pasitarusi su savimi ryžtingai patraukiau knygyno link, nes niekas manęs taip nepradžiugina ir neišblaivo kaip nauja knyga. Esu prisiekusi knygų pirkėja, kas kertasi su mano vartotojiškumo mažinimo kultūra. Nors stengiuosi skaityti daugiau elektroninių knygų, bet popierines versijas perku su viltimi, kad kai išleisiu savają, karma suveiks ir ją taip pat išpirks, kaip aš su malonumu piniginę tuštinu kitų autorių knygoms. Na, tokia ta mano altruistiškai egoistiška logika.
Pagaliau išsirinkusi knygą (Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ – labai rekomenduoju, suskaičiau per dvi dienas. Tai nuostabus, įtraukiantis trileris, kurį skaitydama ne kartą nubraukiau ašarą) nuėjau atsiskaityti prie kasos ir pridėjusi savo banko kortelę prie skaitytuvo supratau, kad neveikia bekontaktis atsiskaitymas. Kas reiškia, kad reikės kišti tą nelemtą kortelę į skaitytuvą ir suvesti savo PIN kodą, kurio, žinoma, aš neprisimenu, nes visai neseniai pasikeičiau kortelę ir jo mintinai neišmokau. Turėjau paprašyti pardavėjų palaukti, kol patikrinsiu telefone nufotografuotą kodą nufotkintą tokiems pamiršimo atvejams, kas pripažinkim, yra tragiškai nesaugu, neatsakinga ir aš paskutinė idiotė, vagių draugė. Norėdama išvengti nejaukios tylos su pardavėja pajuokavau, kad visai sunku įsiminti tuos keturius skaičius, bet jai nebuvo juokinga.
Laikykis pasauli – aš uogienių CEO
Šeštadienio nuotykiai knygynu nesibaigė, mat grįžusi namo nusprendžiau išvirti pirmąją savo gyvenime braškių uogienę. Šį veiksmą paskatino šaldytuve gulinčios babytės iš sodo pargabendos uogos, kurių šeimoje paprasčiausiai nevalgome – aš esu žmogus, kuris visai nemėgsta vaisių ir uogų, o mano mama pripažįsta tik vieną vaisių – BANANĄ. Nepaisant to, kad jų nevalgome, vertiname babytės gerą širdį ir visada pasiimame jos uogų, vėliau jas užšaldydami ateities kompotams bei glotnučiams.
Tačiau tą šeštadienio vakarą (nežinau, gal buvo pilnatis) aš nusprendžiau iš tų uogų išsivirti uogienę. Ir ne bet kokią po šimts velnių, o su chia sėklom, nes aš ne tik šeimininkutė, bet ir sveikuoliškojo gyvenimo wannabe. Receptas paprastas: supjaustom braškes, sudedam į puodą su cukrumi (pagal skonį), vaniliniu cukrumi ir citrinos sultimis. Užverdam, paverdam dešimt minučių reguliariai maišydami ir pabaigoje sudedame chia sėklas. Tada išjungiam ugnį ir paliekam kelioms minutėms uogienę puode. Vėliau belieka tik ją suskirstyti į gražius stiklainiukus ir džiaugtis.
Uogienė gavosi puiki, o tą vakarą mano širdis ir kepenys džiaugėsi įstojus į tikrų šeimininkučių, uogienių CEO gretas. Šis gyvenimo įvykis mane sujaudino labiau nei turėtų tokio (pripažinkim) JAUNO amžiaus moterį. Jaučiuosi tarsi atvėrusi naują šeimininkučių gyvenimo skyrių, jau ir prijuostės internete su „Virtuvės karaleva“ užrašu ieškoti pradėjau.
Dalinuosi savo trilitrinių SKANIAUSIOS PASAULYJE uogienės slojikų fotografijomis. Jeigu bus neskani – nieko tokio. Išdovanosiu draugams ir šeimai per Kalėdas, prastumdama šią dovaną kaip rankų darbo lobį, sukurtą iš visos širdies bei kitų strateginių vietų. PS: ar aš senstu, kad uogienių stiklainius įkėliau net į savo Instagramą? PRAŠAU NEATSAKYKIT Į ŠITĄ KLAUSIMĄ, TIEK TO!!!
Reziumuojant, mano laisvalaikis ir gyvenimo būdas byloja, kad atsilieku nuo savojo COOL moters idealo ir greičiausiai metas su tuo susitaikyti. Pats laikas priimti save tokią, kokia esu – nuoboda, apsinešančia nuo vieno kokteilio, neprisimenančia savo vienintelės banko kortelės PIN kodo ir verdančia uogienes.
Sudegimo CEO
Su savo cukrine mamyte (sugar daddy moteriškoji, gimdytojos versija) dviems naktims nusprendėme iškeliauti į Dreverną – mažą kaimelį Klaipėdos rajone prie Kuršių marių. Tikėjomės savo celiulitines leškas padeginti saulėje, pakvėpuoti grynu oru ir pailsėti toliau nuo miesto šurmulio. Kadangi esu visiška miesčionka, kuri paprastai visą vasarą praleidusi mieste nesugeba įdegti, į savo kelioninę kuprinę specialiai neįsidėjau kremo nuo saulės, nes desperatiškai norėjau grįžti paskrudusi. Norėjau pavirsti ta saulės spindulių išlepinta Amazonės džiunglių gražuole, bet tai buvo dar viena klaida mano ir taip klaidų pilname gyvenime.
Vidurdienį atvykusios į Dreverną nusprendėme keliauti į vietinį restoraną papietauti, nes į išnuomuotą namelį galėjome patekti tik nuo 15:00 valandos. Pietums pasirinkome restorano atvirą terasą, kurioje įkyriai plieskė saulė, bet aš tame įžvelgiau tik pliusų – galėsiu ne tik valgyti, bet dar ir pradėsiu savo Amazonės įdegio žygius. Pamačiusi labiausiai mano aurą atitinkantį staliuką atsisėdau ant plastikinės kėdės ir ji…. sulūžo. Akivaizdu, kad prieš sėdant reiktų patikrinti, ar kėdės kojos nėra kreivos ir išklišusios, bet argi aš galva gyvenime naudojuosi? Pirma garsiai ištarta mintis pajutus, kad subine siekiu žemę buvo: AR MAN NORITE KAŽKĄ PASAKYTI? PAVYZDŽIUI, KAD ATSISAKYČIAU PIETŲ IR VAKARIENĖS? Nudribusi eilinį kartą patyriau viešą gėdą, nes restorane buvo pilna žmonių, bet tai nebuvo pirmas kartas. Esu nevėkšla, užkliūvanti už visų įmanomų objektų visur ir visada. Mikliai atsistojusi, pasikeičiau kėdę, pranešiau apie savo vandalizmą padavėjai, o ji tik nerūpestingai atsakė: „ai, čia dažnai taip būna, šiandien dar nespėjom patikrinti kėdžių“. Apsidžiaugiau, kad prie mano pietų mokesčio neprisidėjo ir sulūžusios plastikinės kėdės kompensavimas.
Pietūs kaip visada buvo nuostabūs – valgiau mylimiausius lydekos maltinukus, kurie yra visiškai BOMBINIAI! Už juos svarstyčiau velniui parduoti sielą ar kokį inkstą, nes jie to verti. Sėdint ir dorojant maltinukus tiesioginiuose saulės spinduliuose pradėjau justi, kaip dega veidas, ausys, rankos…. tačiau tik vėl suplojau rankom, kad netrukus priartėsiu prie įdegusių žmonių klubo. Kai atsistojau eiti į savo namą, supratau, kad ne tik jaučiu nusvilimą, bet greičiausiai ir saulės smūgį. Man pradėjo darytis bloga, galva sukosi lyg būčiau laive…. ir visa tai tik dėl mano grandiozinio durnumo bei neatsakingumo.
Grįžusi į savo trobą nusprendžiau prigulti, o atsikėlusi ir pažvelgusi į veidrodį patyriau infarktą – mano veidas ir nosis priminė užburkusių nuo alkoholio bomžų veidus, o rankos džiugino madingu traktoristo įdegiu. Nežinau, ar save reikėtų vadinti laimės kūdikiu, bet per pirmas kelias valandas atvykus į kurortą aš sugebėjau nusvilti raudonai kaip paršas ir dar pasidovanoti saulės smūgį. Reto durnumo būsiu žmogus, tikrai.
Hipotetinis romanas
Ta proga, kad atostogauju, noriu pasidalinti hipotetiniu romanu, kurį parašiau savo galvoje. Jį visuomet prisimenu atvykusi į Dreverną, nes vis užmatau tą gražuolį vyruką (nedetalizuosiu, nes ateityje žadu išgarsėti ir tapti žymia rašytoja ir jeigu netyčiom kas atseks kas tai per žmogus ir aš dar nebūsiu nusisiurbusi visų savo riebalų ir nepasidariusi veido pakeitimo operacijos, nenorėsiu būti kompromituojama), kuris kiekvieną vasarą plukdo keliautojus savo laivu į Juodkrantę ir Nidą…. Kadangi turiu lakią fantaziją, sukūriau mūsų neegzistuojančios meilės romaną ir kviečiu jį paskaityti. Pasiruoškite servėtėlių, kuriomis valysit savo ašaras, nes tuoj dėsiu vaizdų.
Tas gražus jaunuolis – aukštas, auksiniais plaukais (turiu silpnybę blondinams), įdegęs su nuostabia šypsena ir žydromis akimis, kurios niekad nenukrypsta mano pusėn… Žinau, kad neturiu jokių šansų ir nenoriu jų turėti, nes mūsų interesai kitokie – aš išsilavinimo siekianti PR atstovė, o jis – laivininkas… Mes esame kaip du krantai, kurie niekada nesusisieks, nes toks tas likimas. Plius, aš labai intelektuali, skaitaų daug popsinės literatūros, žinau tris sūrio ir vyno rūšis bei esu dalyvavusi vienoje parfumerininko paskaitoje, o jis – tiesiog gražus jaunuolis…. Galiausiai, mano patirtis taptų mūsų santykių našta, vis pyktumėmės, kad aš per protinga ir galiausiai jį palikčiau cituodama Samantą iš „Sex And The City“: „ I love you but I love me more…“ ir gracingai su savo lazdom išeičiau saulei leidžiantis, žiedlapiams lijant. Jis ilgai verktų, kad mes nebe kartu, net bandytų žudytis išgėręs pusę ibuprofeno tabletės, bet gyvenimas jam turėjo kitų planų… galiausiai po 20 metų, kai tapau sėkmingiausia lietuvos moterimi jis vis dar galvojo apie mane ir visus savo vaikus pavadino mano garbei.
Galiausiai, sulaukus gyvenimo saulėlydžio ir laiką leidžiant prabangiuose senelių namuose, kur turiu vip palatą, mes ir vėl susitinkame. Jis prisipažįsta, kad vis dar mane myli, o aš jam atsakau: „man alzheimeris“. Jis numiršta pirmas, tada aš. Šiuo hipotetiniu pasakojimu įrodžiau, kad mes neturim daug šansų kartu ir tiek.
Pamokanti istorija apie tai, kaip manyje pabudo Karen genas
Blogo įrašą noriu pabaigti neįdomia, bet pamokančia istorija. Prisipažinsiu – aš sergu gero (ir greičiausiai durno) žmogaus sindromu. Tai toks sindromas, kuomet esi visiems geras, leidi biurokratinėms įstaigoms tave durninti, nes nenori jiems sukelti nepatogumų. O ir pats nenori tų rūpesčių ir saugai savo nervų ląsteles. Aš juk – ne kokia Karen, aš visada noriu taikos, gėrio ir grožio šiame pasaulyje ir stengiuosi kiekvienam gyvam padarui savo egzistencija nesukelti jokių problemų. Ir dabar, atsidūrusi suaugusių pasaulyje suprantu, kad tai pats blogiausias sindromas iš visų.
Situacija tokia, kad rugsėjį į mano ferarį kieme du kartus atsitrenkė ir pabėgo kažkoks imbicilas, palikęs keliose vietose įlenktą mašiną, veidrodėlį. Kadangi mašina drausta „Lietuvos draudimu“, iš karto su šia įstaiga susisiekėme, jie liepė mums iškviesti policiją, kad ši įformintų autoįvykį, nufotografuotų mašiną. Kaip tarė, taip ir padarėm – policija draugiškai užregistravo įvykį, pasidarė fotkes ir išdūmė savais reikalais. Tą pačią dieną užpildėme paraišką žalai atlyginti, mums buvo pasiūlyta arba gauti išmoką ir mašiną susitvarkyti pačioms, arba pasirinkti servisą, kuris tai sutvarkys.
Nors pažeidimai tikrai nedideli, nusprendėme kreiptis į servisą ir tai buvo didžiulė klaida. Per draudimo nurodytą laiką kreipėmės į „Žėrutį“, nes jis buvo patogioje lokacijoje, Savanorių prospekte. Buvo paskirtas laikas automobilio žalos įvertinimui (2019 10 01). Atvykus į servisą „Žėrutis“ buvo įvertinta padaryta žala, užpildyti dokumentai, padarytos nuotraukos. Visa tai atlikęs darbuotojas teigė, kad visi duomenys bus perduoti draudimui ir kai draudimas sutiks kompensuoti žalą, mums bus pranešta, kada galima atvežti automobilį remonto darbams. Servisas nurodė preliminarų užsakymo įvykdymo terminą, kuris buvo: 2019 10 30. Buvo sakoma, kad kai tik servisas turės mums vietos ir laiko, mus informuos ir automobilį sutaisys.
Per nurodytą laikotarpį žinių nesulaukėm, bandėm skambinti servisui pačios ir buvo pasakyta, kad esame eilėje ir toliau sėkmingai laukti jų skambučio. To išsvajoto skambučio sulaukėme tik 2019 12 27 popiet, kuomet servisas siūlė automobilį atvežti taisymui 2019 12 30. Žodžiu, Naujų metų belaukiant ne fejerverkus darbininkai žiūrės, o mūsų automobilį taisys. Tai, žinoma, mūsų netenkino.
Tiesa, 2019 12 21 gauname iš „Lietuvos draudimo“ įdomų laišką, kad nepateikėme kažkokių, neįvardintų dokumentų, dėl ko šie neišmokės draudimo išmokos. Tada jau pradėjo virti šūdai – kokių dokumentų jiems trūksta? Su tokiu įvykiu susidūrėme pirmą kartą ir iš savo pusės atlikome visus rekomenduotus veiksmus. Taip išeina, kad dėl serviso visiškai nepelnytai gresia prarasti draudimo išmoką.
Tada atsisėdusi ir įkvėpta kūrybinių mūzų parašiau ilgą laišką, išdėsčiau visą susiklosčiusią situaciją, kad servisas nesilaikė terminų, prisegiau visus dokumentus ir paprašiau skirti paprasčiausią išmoką, kad tik nebereikėtų daugiau komunikuoti su tuo servisu ir automobilį galėtume susitvarkyti savarankiškai. Taip pat užprašiau informacijos apie dokumentus, kurių mes vis dar pagal juos nepateikėme. Į šį laišką buvo atsakyta teigiamai, o dėl trūkstamų dokumentų pasiteiraus kolegų. OKEY, super, laukiam žinių, mat vyko žalos svarstymas.
Po mėnesio vėl gauname pranešimą, kad draudimas žalos neatlygins, nes nepateikti dokumentai. Ir vėl, kažkokie mistiniai dokumentai ir jų trūkumas… Pasiteiravus, kokių dokumentų vis dar trūksta – eilinis ignoras. Galiausiai turėdama kitų rūpesčių atidėjau draudimo reikalą, mat žalą atlyginti ir visus tuos menamus dokumentus pateikti aš turiu metus, toks tas terminas. Tada atėjo karantinas, koliokviumai, kiti pasiteisinimai ir štai – birželio galas, sąžinė griaužia, kad aš tą draudimą taip apleidau. Atsidarau savo draudimo puslapį, skaitau jų siųstus automatinius laiškus, kurie sako tą patį: ŽALOS NEATLYGINSIM, NES NEPATEIKTI DOKUMENTAI.
Mamai pareiškiau, kad vasarą turiu daugiau laiko ir nusprendžiau apsiimti kryžiaus žygius siekiant tos suknistos draudimo išmokos. Gimdytoja, būdama negatyvi kaip niekad, atsidusus man tarė, kad ji jau prarado viltį iš jų gauti tai, kas mums teisėtai priklauso. Tai mane dar labiau motyvavo – štai aš, Nijolka, patapsiu altruiste, Tadu Blinda žalų išmokėjimo srityje.
Kai pamačiau kiek jie siuntė tų automatinių laiškų apie nieką, stipriai susierzinau. Štai ką gauni turėdamas gero žmogaus sindromą – aš juk nekovoju, tai ne man. Jaučiuosi nepatogiai rašydama įvairiausioms įstaigoms, reikalaudama tai, kas man priklauso. Ir tai taip apgailėtina iš mano pusės, aš tai pripažįstu – nes durnių ir bažnyčioj muša. Tikiu, kad aš tokia ne viena žioplė altruistė, mūsų tokių – didelis būrys, iš ko galima nemenkai pasipelnyti. Būtent tą akimirką, kai eilinį kartą pasijutau nuglušinta, manyje staiga prabudo laukinis Karen genas.
Nepatingėjau ir surašiau pasyviai agresyvų, piktą laišką draudimo atstovams, kuriame pateikiau visus faktus, atknisau visus įmanomus dokumentus, sudėjau mašinos fotografijas ir beprasmį susirašinėjimą su „Lietuvos draudimo“ darbuotojais. Laiške klausiau daug klausimų – kaip jiems gali trūkti dokumentų, trukdančių išmokėti žalą, jeigu: buvo kviesta policija, viskas sėkmingai užregistruota? Tai argi nevyksta su policija tiesioginis bendradarbiavimas žalų klausimu ir jeigu taip, tai kam iš vis mums liepta ją kviesti? Kodėl mes, mokėdami didžiules draudimo sumas, mainais gauname šūdiną bendravimą ir automatinius laiškus? Laiško pabaigoje liepiau neatsakinėti automatinėmis frazėmis apie nieką ir nesugebant į klausimus atsakyti raštu paskirti susitikimą viename „Lietuvos banko“ filialų, kur būčiau karžygiškai nukeliavusi ir visą tulžį išliejus viešai.
Tą šeštadienio popietę parašiusi laišką ir jį išsiuntusi pajutau palengvėjimą. Atvirai sakant, aš nieko iš jų nesitikėjau, tačiau pirmadienio rytą sulaukėme skambučio iš draudimo atstovo, kuris atsiprašinėjo, teigė, kad įvyko nesusipratimas ir kiti panašaus pobūdžio melai. Atsiprašinėdamas pridūrė, kad išmoka mums skiriama ir paklausė, ar žinome kokia tai suma.
Įdomu, kaip mes turėtume žinoti skiriamą sumą, kai gerą pusmetį mums sakoma, kad išmokos atsisakyta mokėti? Į šį klausimą buvo eilinį kartą apgailestauta, teigta, kad įvyko liapsusas. Kai šį žodį ištaria aptarnavimo skyrius, puikiai supranti, kokį šūdą jie iš tiesų mala, tai puikus radaras. Sužinojome, kad mums skirta daugiau nei 800 eurų, kuriuos norima tuojau pat pervesti į mūsų sąskaitą. Kadangi atostogaujam ir nesėdim prie sąskaitų kiaurą dieną, sakėme, kad ją atsiųsime popiet, bet draudimo vyrukas pamatęs ankstesnius mokėjimus pats atrado tą nelemtą sąskaitą ir pervedė tuos milijonus. Va, net nieko siųsti nereikėjo, kaip viskas greita ir gražu. Pasirodo, ir žala paskaičiuota, ir mūsų banko sąskaita prieš pat nosį visgi buvo.
Reziumuojant, linkiu sau ir kitiems likimo draugams, turintiems gero žmogaus sindromą su juo kovoti, kartkartėmis įjungiant vidinę Karen. Tai man buvo pamoka, kad neverta būti proceso auka ir kad niekas kitas, joks ant balto žirgo sėdintis princas ar skolų išmušinėtojai neišgelbės manęs. Tai turiu padaryti aš ir vidinė mano Karen.
Ps: jeigu kam reikia kovotojo už neteisybę, mano kontaktus žinot. Užsipumpavusi testostero jaučiuosi pasaulio valdove ir šis jausmas yra NUOSTABUS.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 