Stengiuosi kiekvienais metais palaikyti priešgimtadienines blogo rašymo tradicijas, tad po dviejų mėnesių karantininės tylos, kuomet uoliai propagavau darboholizmo, savigailos ir depresijos idėjas, grįžtu į savo puslapį išdėstyti minčių, kamuojančių mane prieš būsimą pasenėjimą, kuris įvyks gegužės šeštą dieną. Tad įtempkit akis, ausis, sukaupkit visą drąsą ir skaitykit mano šedevrą.
Gyvenimo iškasena
Pirma banali mintis, šaunanti į galvą yra ta, kad laikas labai greitai bėga…. Ir aš esu jau visai neprasta gyvenimo iškasena, nes pamenu laikus, kai Kaune nestovėjo „Akropolis“, „Mega“, nebuvo „Žalgirio arenos“, o vienintelis aukštos klasės restoranas buvo „Čili pica“.
Bėgant metams bijau tik dėl dviejų dalykų: pirmasis yra tai, kad kasmet garbingai pasenėju, kas reiškia nenuginčijamą faktą, kad viena koja jau seniausiai esu grabe. Antrasis yra tas, kad senka mano potencialas – pavyzdžiui, man jau per vėlu pradėti sportininkės karjerą, nes už kelių metų teks išeiti į pensiją… Taip pat visai netrukus bus vėlu galvoti ir apie tapimą striptizo šokėja, nes jau dabar visas kūno dalis siaubingai veikia žemės trauka, o papai iki to laiko jau bus pasiekę grindis. Reziumuojant, man baugu prarasti savo potencialą, bet kita pus, ar aš iš viso jį bent turėjau????
Gyvenimo pamoka kodiniu pavadinimu „NESUSIREIKŠMINK“
Prieš kiekvieną gimtadienį mėgstu atsisėsti ir pagalvoti, ką gi per praėjusius metus išmokau. Šie metai išskirtiniai prasmingoms gyvenimo pamokoms (visai ne). Vieną jų aš vadinu nesusireikšminimu. Tiksliau – „nesusireikšmink“. Taip, šitą galiu ištarti kiekvienam iš jūsų ir jūs puikiausiai žinot, kad šio žodžio nusipelnėt.
Kaip žinia, esu žmogus, trokštantis ant savo pečių nesąmoningai užsikrauti viso pasaulio naštą. Tai aš visus išgelbėsiu, padėsiu kiekvienam sutiktam prašalaičiui, man visai negaila aukoti savo laiką kitų labui ir gerovei. Tačiau praktika byloja, kad visų aš neišgelbėsiu, nepakeisiu pagal save, neišmokysiu elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Kai šią mintį apie tai, kokia aš vargšė, nunešiau į savo psichologės kabinetą, ji man spjovė nemalonų klausimą: „galbūt reikėtų nesusireikšminti?“ Pamenu, tada baisingai įsižeidžiau, nes negalėjau patikėti, kad mano psichologė, kuriai moku pinigus už kas savaitę išliejamą širdį, man pasakė „nesusireikšminti“. Kad ir kaip man nepatinka pripažinti dalykus, ji buvo teisi.
Mes dažnai mėgstame susireikšminti. Taip, kiekvienas iš mūsų. Kartais patys nusprendžiame, kad nepatinkame vienam pažįstamam žmogui, nes jis vieną kartą šnairai pažiūrėjo į mūsų pusę. Taip pat, kad savo tėvams esame didis nusivylimas, kad draugai nesielgia taip, kaip mums atrodo teisinga. Kad piktesnis ginčas su artimu sugadino santykius visam gyvenimui, o antrosios pusės nenuotaika reiškia Trečią pasaulinį karą ir būsimas skyrybas. Tačiau tai, mano mieli draugai, nėra tiesa ir mums visiems derėtų nesusireikšminti.
Ne visas pasaulis sukasi apie mus, ne kiekvienas sutiktas prašalaitis apie mus galvoja visą likusią savo egzistenciją, o šeimoje įvykęs konfliktas taip pat nereiškia, kad jūs Aukščiausiame teisme jau kitą dieną būsite svarstomas dėl bendro giminės atsižadėjimo. Reikalas toks, kad mes kartais per stipriai visas gyvenimo smulkmenas imame į savo durnas galvas, prisigalvojame dalykų, kurie ne visada atspindi tiesą, dieviname interpretuoti reikalus savaip. Tačiau tokiose situacijose, kai baisingai jaudinamės dėl smulkmenų, reikėtų sau ištarti „nesusireikšmink“ ir judėti pirmyn, ieškant kitų problemų. Tai yra didžiausia pamoka, kurią išmokau šiais metais ir tikiuosi tęsti nesusireikšminimo tradicijas.
Dar per šiuos metus išmokau tolerancijos. Taip, dar turiu sočiai kur tobulėti, priimti net ir labiausiai užknisančias personas, bet džiaugiuosi padariusi nemenką pažangą šioje srityje. Dar išmokau nebijoti įsileisti daugiau žmonių į savo širdį be išankstinių nusistatymų ir plaukti pasroviui, o ne pasyviai plūduriuoti kaip šūdui. Visai neblogai, ką?
Ką gi jaučia be penkių minučių gerb. pensininkė?
Kadangi papasakojau apie išmoktas pamokas, noriu pasidalinti vidinėmis jausenomis, ką gi jaučia būsimoji senė. Pirma noriu pasakyti tai, kad nors balkonas šiuo metu uždarytas, savo kambaryje aš jaučiu cigarečių dvoką. Alio, mintyse rėkiu, aš be penkių minučių gerb. pensininkė, tai gal būtų galima mano astminių plaučių nenuodyti rūkalais? Po velniais, tikrai šioje šalyje nėra vietos senukams…
Pasipuošusi savo pižama su dinozaurais, guliu lovoje ir mąstau, laukdama dvyliktos valandos vakaro aka ryto, kuomet oficialiai galėsiu save vadinti pasenėjusia. Nežinau, ar kaltas vakarinis čipsų valgymas, bet negaliu užmerkti akių, galvoje sukasi krūva minčių. Pirma mintis, kuri šauna į galvą yra apie tai, kad esu nelaiminga. Mano gyvenimas yra vienas didelis brokas ir nieko čia nepadarysi. Kasdien jaučiuosi taip, tarsi būčiau lūzerių karalystės CEO ir šio jausmo niekaip negaliu išmest iš galvos. Visos mintys susijusios su faktu, kad nesu intelektuali, graži ar talentinga. Norėčiau būti kaip Beyonce, bet panašėju į Vitaliją Katunskytę… Sakysit, kad perdedu, ar viską matau negatyviai ir būsite visiškai teisūs.
Nors turiu draugų, jaučiuosi vieniša. Kasdien nešioju tą idiotės klounės kaukę, nes taip patogiau. Trokštu, kad atsirastų kažkas, kas mokėtų skaityti mintis, neužknistų, kai esu susinervinusi, paguostų, kai nuliūsčiau, savo išlavintu šeštu jausmu įspėtų mane apie artėjančias mėnesines, paduotų stiklinę vandens, kai pradėčiau dehidratuoti, padrąsintų, kai abejočiau, pagirtų, kai mano savivertė eilinį kartą pasieks plintusus, gracingai įteiktų servėtėlę, kai apsibliaučiau. Žodžiu, norėčiau kažko tokio ir žinau, kad tai nėra ir niekada nebus įmanoma, nes kiekvieni santykiai, ryšiai reikalauja pastangų, atvirumo, drąsos ir kantrybės, kurios aš akivaizdžiai neturiu. Tad belieka svajoti apie kažkokius neegzistuojančius, viską jaučiančius žmones, su kuriais gyvenčiau ilgai ir laimingai savo prabangioje viloje ant jūros kranto su penkiais šunimis.
Diena be dietų – ar gali būti dar ironiškiau?
Žinote, vaikystėje skaitydavau pasakas apie Pelenę, Snieguolę, Rapunzelę, Meridą, kurių gyvenimus netikėtai sutrikdydavo kerai, magija, prakeiksmai ar kiti nepatogumai. Džiaugiuosi oficialiai radusi ir savo prakeiksmą bei prisijungusi prie nelaimėlių gretų – ogi gimimą per DIENĄ BE DIETŲ. Taip, gegužės šešta yra oficiali dienos be dietų šventė, kuri greičiausiai ir lėmė, kad modelio karjeros man pradėti nebus lemta. Taigi sveikinu, mieli apsirijėliai, aš su jumis! Dar labai juokinga tai, kad gimiau dieną po mamos algos. Galima sakyti, kad esu labai ekonomiškas vaikas, gimęs tada, kai mama praturtėjo.
Reikalus tikrai pataiso tas posakis apačioje „sunku nešti, gaila numesti“. Labai gražu, įkvepia gyventi. Šią frazę galiu pritaikyti savo papildomiems kilogramams, gal dinkit iš mano kūno pagaliau??
Sau linkiu negriuvinėti (ne perkeltine prasme)
Nelaužau tradicijų ir prieinu prie kasmetinio kažko palinkėjimo SAU gimtadienio proga. Tai šiais metais sau linkiu sveikatos ir nustoti griuvinėti užsižiopsojus, nes pamačiau kokį balandį ar nusprendžiau suskaičiuot, kiek plytelių turi grindinys… Taip pat linkiu sau toliau sėkmingai ir kartais nelabai mokytis mylėti, priimti save tokią, kokia esu. Dar linkiu tapti modeliu-milijoniere-filantrope. Tai tiek.
Viskas, jau gerokai po dvylikos, aš oficialiai pasenėjau!
Kai rašau šią pastraipą, laikrodis rodo 12:22. Taip, dabar aš oficialiai pasenėjau. Ta proga gulėdama lovoje nubraukiau vieną kitą ašarą, nes kas kitas apverks ne tik savo senatvę, bet ir visas pasaulio problemas? Mintyse skamba Celine Dion „All By Myself“, kurioje ši liūdnai pasakoja, kaip ji nenori būti vienui viena. Aš ir nenoriu būti vienui viena senė, mano drauge Celine, todėl ir bliaunu su tavim.
Gerai, ką tik nustojau bliaut, pagalvojau, kar nesu jau visai beviltiška – šalia manęs snaudžia mane mylinti ciuce Kuba. Ji truputį smirda, bet aš nieko nesakau, nors ir smirdalė, ji vis tiek mano geriausia draugė. Įsijungiau savo ABBA mišias, nes reikia spiritualiai pasikelti nuotaiką sutinkant pasenėjimo rytmetį:
Šiaip, gyvenimas nėra toks jau ir blogas – kol vyrai karantino metu augina barzdą, aš sėkmingai auginu kilogramus ir kiekvieną naktį prieš einant miegoti sukalbu maldelę, kurioje prašau visų gerų ir blogų dvasių, kad šios nesusiaurintų mano mylimiausių džinsų per subinę. Su senatve susitaikyti aš galiu, bet su nesusisegančiu kelnių užtrauktuku? NIEKADA.
Skanių kotletų (o man skanaus gimtadienio torto)!!!!
-Nijolka.
Urtė Caspo 