Klausau Cardi B dainų pirmą valandą nakties visiškai plika sėdėdama tūlike (nebijokite, nieko rimto nevyksta), blakstienas ir antakius ištepusi ricinos aliejumi, nes noriu turėti pačius vešliausius plaukus ant veido (tik akių srityje, ne ŪSŲ!!!) bei tiesiog tikėdamasi, kad čia sėdėdama išstenėsiu kokį tekstą savo blogui. Pastaruoju metu (tiksliau, nuo rugsėjo) kenčiu nuo kūrybinio bloko ir visiškos gyvenimo impotencijos. Dėl to nieko nesugebu dorai padaryti, nuolat randu melejonus pasiteisinimų, nuo kurių pačiai bloga. Reziumuojant, esu vis dar tam šūdiname gyvenimo etape, bet hey, bent su aliejumi išteptais antakiais ir blakstienomis.
Que Sera, Sera
Gana čia apie riebaluotus antakius – o kaip laikotės jūs? Ar viskas gerai? Kaip šeima, vaikai? Ar neužsikrėtė niekas iš giminės Karūnos virusu? Aš vis svajoju užsikrėsti, bet kadangi dėl savo freelancinimo nuolat sėdžiu “karantine“ (aka namuose su praperstais treningais ir poplintusine saviverte), o į paskaitas nesiteikiu nueiti (mano moto lankomumo klausimu: “geriems nereikia, o blogiems nepadės“), šansų labai mažai. Beje, jau šį penktadienį manęs laukia papildomo teisės dalyko kolis, kurio turėčiau bijoti, mat esu nuėjusi vos į vieną paskaitą, bet jokios panikos nejaučiu. Geriau pagalvojus, panikuoti dar per anksti – triesiu į kelnes dėl savo prastų pasirinkimų ir neatsakingumo penktadienį, kai atsisėdusi rašyti testo suvoksiu, kad žiūrėrama į klausimus matau didžiulę, taukuotą (kaip mano ricininiai antakiai ir blakstienos) špygą. Kaip mano mylimoje dainoje sako Doris Day – “Que Sera, Sera“. Vis tiek gera teisininke gyvenime nebūsiu. #Pozityvas
Sūrseksualė
Užtenka kalbėti apie kolius, kuriems nesimokau. Metas pakalbėti apie tai, kaip praėjusį penktadienį aš tapau sūrseksuale. Pofig tie vyrai, tos moterys, aš atradau kai ką geriau (ir skaniau) – SŪRIUS! Jeigu tiksliau – prancūziškus. Taip jau susiklostė, kad penktadienį, kurį įprastai leidžiu su čipspakiu lovoje žiūrėdama kokį Disnėjaus filmuką arba šimtąjį kartą „Šreką“, aš nusprendžiau išeiti iš savo komforto zonos ir sudalyvauti sūrių degustacijoje, vykusioje tokioje labai fainoje vietoje šalia stoties – „Vieno prancūzo sandėliuke“.
Ten, visiškame gruzovyke pasislėpę tuntai sūrio, o nuostabūs šeimininkai apie juos nuoširdžiai pasakoja kiekvienam susidomėjusiam svečiui. Nepasakosiu apie skirtingas karvių ir sūrių rūšis ar tai, kelinto melžimo sūris skaniausias, bet buvo labai įdomu. Taip įdomu, kad grįžusi prisisiunčiau knygų apie sūrį, jo derinimą ir gamybą bei visą savaitgalį planavau, kaip aš pirksiu sūrio lentą, kaip prisipirksiu šimtus sūrių, juos ėsiu ir vaišinsiu draugus, kurių neturiu.
Nenoriu būti ta, kuri atradusi kažką naujo, nesugeba pasidalinti gautomis žiniomis, tad papasakosiu kelis dalykus, kurie labiausiai įstrigo iš degustacijos. Tai pirma, kad sūris ir alyvuogės nėra derinamas dalykas (mane tai sukrėtė, nes kiekvieno mamos ir jos draugų baliaus pažiba buvo iš skardinės gražiai į bliūdelį paserviruotos alyvuogės ir vienas kitas „Président“ sūris). Pasirodo, kieti sūriai (pvz., čederis) dera su minkštais dalykais (pvz., koks nerealus džemas), o minkšti sūriai (brie, kamamberas) valgomi su traškiais dalykais (vynuogė, kriaušė, obuolys, riešutai). Dar įdomu buvo sužinoti, kad vynas ir sūris dera tada, kai yra iš to paties regiono. AR JAUČIATĖS PAPROTINGĖJĘ? NES AŠ TAI TIKRAI.
Nors ir taip visą gyvenimą buvau berazumė sūrio gerbėja, ši degustacija perkėlė mano susižavėjimą sūriu į visai kitą lygį. Aukštesnį, stipresnį ir žinoma brangesnį. Dabar tai kaip kokia manija – kiekvieną vakarą skaitau apie įvairias sūrių rūšis, jų gamybos istoriją ir derinimą. Gal dar kol toks susidomėjimas užėjęs, per visą krūtinę spėsiu pasidaryti sūrio luito tatuiruotę, nežinau…
Lyrinis nukrypimas apie mėnesines ir hormonų diskoteka
Pasakysiu tai labai netikėtai, bet aš niekada neseku savo mėnesinių ciklo. Gerai, sakysit, kad esu kokia apsileidėlė, bet turiu tam pateisinamą priežastį. Mano mėnesinės – kaip horoskopai. Kartais pataiko, o kartais ne. Tiksliau, nepataiko niekada – jaučiu, kad bobdienės supranta, kokia nestabili gyvenime esu, tad ir pačios neatsilieka ir ateina kada tik nori. Kad tuoj prasidės kruvinasis potvynis suprantu tik iš nuotaikų kaitos, prieš dieną skaudžiai išberto snukio ir suicidinių nuotaikų. Va šitaip ateiti jos niekada nepamiršta.
Ta proga šiandien ėdžiau viską, ką tik mačiau – prieš normalius, sveikuoliškus pietus (lašiša su daržovėm), suėdžiau saują čipsų, tada obuolį, riekę batono ir sausainį. Tada pietų visai nenorėjau, bet reikėjo aukotis. Vakare užsimaniau rūkyto kumpio, o po jo kažko saldaus, tad pradariau šimtą metų ramybės būsenoje stovėjusią šlykščių, mamos iš darbo atneštų šokoladinių saldainių „Merci“ dėžutę,.. Po gurmaniško kumpio ir šokolado derinimo, vakare per spotify pradėjau klausyti grojaraščio pavadinimu „After breakup“ ir labai į jį įsijaučiau. NEJUOKAUJU, įsijaučiau iki tokio lygio, kad apsiblioviau ir jo klausydama įsivaizdavau, kad pati išsiskyriau su įsivaizduojamu vaikinu… MUMS TAIP BUS GERIAU… JIS NEKALTAS, TAI MANO KALTĖ… Žodžiu, silpnaprotystė veši pilnu etatu. Dabar jaučiuosi išmampusi bobšė, jau valandą sėdinti tūlike, nes nesimiega. Nes pikta dėl vidinės hormonų diskotekos.
Pagaliau prasmingos mintys. Kaip mama tapo mano geriausia drauge?
Užtenka slebizavoti nesąmones iš šikinyko ir metas pasidalinti kažkuo protingesniu. Pagalvojau, kad senokai rašiau jums kažką naudingo, tad pasidalinsiu pasakojimu apie tai, kaip su mama sukūrėme puikius santykius ir tapome geriausiomis draugėmis. Ir, kad nepaisant jūsų dabartinių netobulų santykių, viską įmanoma pataisyti – tereikia stengtis ir nebijoti atverti širdį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Mano santykiai su mama iki paauglystės buvo komplikuoti. Pamenu, kad ir tėvų santykiai nesiklostė nuo pat mano gimimo. Visi gyvenome tarsi kaimynai bendrame barake – atskiruose kambariuose, bet su bendru šikinyku. Kol mama buvo griežtesnė ir reiklesnė, tėvas atliko antraplanį vaidmenį, kartkartėmis palepindamas mane pinigais ir dovanomis, nes kitaip meilės išreikšti nemokėjo. Maniau, kad mamos griežtumas ir reiklumas kaltas dėl mūsų šeimos griūties, bet tada dar nežinojau, kad šeimai nebūtinai reikia 3 ar daugiau žmonių. Tvirta, pilnaverte šeima galiu būti tik aš su mama ir viskas su tuo yra gerai.
Mama buvo tas žmogus, kuris man iš lietuvių kalbos gavus 9, sakydavo „tai kodėl ne dešimt?“ Ir tai mane tragiškai užknisdavo. Visada sakiau, kad mama man nėra autoritetas, mat per jos darbą ligoninėje ir nuolatinius budėjimus, matydavau ją retai. Dabar ją puikiai suprantu, nes mano gimimo laikas tuo pačiu buvo ir jos įsitvirtinimo klinikose laikas, tad didžiuojuosi, kad ji visa tai ištvėrė ir dabar yra puiki specialistė ir dar geresnė mamka. Įdomu tai, kad ji niekada nenešiojo kablų, nesidengė veido pudros kilogramais, o aš bukai norėjau būti jos priešingybe. Tad specialiai daugiau dažydavausi, nešiodavau moteriškesnius rūbus, kas buvo tarsi bukas vidinio protesto prieš mamą ženklas. Maždaug, va, aš ne tokia kaip tu! Ironiškiausia yra tai, kad praėjus paauglystei tapau dar pilkesne pele už ją, o piešiant sau naują veidą pradėjau vertinti natūralumą. VISAI KAIP MAMA.
Pamenu, šnekėdavomės su mama mažai, aš jai nuolat meluodavau dėl durniausių dalykų ir sakydavau tai, ką ji nori girdėti. Neturėjome jokio ryšio, o aš apie jį net nedrįsau pasvajoti. Viskas apsivertė aukštyn kojomis tada, kai prieš 14-tą gimtadienį susirgau ūminiu skersiniu mielitu ir mane paralyžiavo. Tada buvau “priversta“ su mama praleisti labai daug laiko, nes visiškai nejudant lovoje reikėjo nuolatinės pagalbos. Pykau, kad esu supančiota su ja, laikiau tai didžiausia gyvenimo tragedija, tačiau tuo pačiu buvau labai dėkinga – ji laiku ir vietoje sugebėjo išsitraukti iš savo spintos mamos liūtės kostiumą ir kovėsi už mano sveikatą net tada, kai pati buvau apsisprendusi gulėti lovoje tol, kol supūsiu. Tik dėl jos esu kur esu, darau ką darau. Tai sakau visiškai nuoširdžiai.
Pamačiusi jos atsidavimą, pradėjau ją vertinti, nustojau meluoti. Buvau jai 100% atvira tada, kai buvo nepatogu. Tada, kai skaudėjo širdį. Net tada, kai buvo gėda. Tai nebuvo lengva, prireikė kelių metų ir daug valandų nuoširdžių pokalbių, bet galiausiai ji žinojo viską: apie mano bulimiją, nesamus santykius su tėvu ir mano vidinį skausmą bei baimes. Ji niekada manęs neteisė. Nebandė pakeisti ar paprotinti. Ji visada laikėsi neutralioje zonoje, dėl ko kartkartėmis pyktelėdavau. Galvojau, na negi negali ji manęs aprėkti ar pasakyti ką daryti? Ji viską palikdavo spręsti man, dėl ko nebuvau laiminga, mat nutikus nesėkmei negalėjau niekam kitam užkrauti savo veiksmų atsakomybės. Ji yra ir buvo ramstis, neteisimo zona, kurią dabar labai vertinu.
Tiesa, ne tik aš, bet ir mano mama dirbo su mūsų santykiais – ji pagaliau nusiėmė tą geležinės ledi šydą, pradėjo dažniau pasakoti apie savo jausmus ir tai, kas ją tiesiog užknisa. Visada ją išklausau, net jeigu tai būtų kokia buka nesąmonė iš jos darbo. Aš vertinu tai, kad ji man kažką pasakoja, tad kad ir kaip bus nuobodu – aš klausysiu įtempusi savo ausis ir niekada neteisiu.
Tai buvo kelių metų darbas ir manau, kad dar turime kur tobulėti. Įdomiausia tai, kad esminis dalykas, pakeitęs mūsų santykius nebuvo liga. Taip, ji pagreitino šį santykių atgimimo procesą, bet labiausiai padėjo tai, kad viena kitai dovanojome atvirumą ir neteisimo zoną. Taip, tiesa nėra patogi, kartais skaudinanti, bet tik dovanodamas ją kitam gali sulaukti kažko panašaus. Nežinau, ar jums mano istorija padės (greičiausiai ne), bet svarbu suprasti, kad santykius pagerinti su mama niekada nėra vėlu, kad ir kiek nesąmonių būtume vieni kitiems pridarę.
Reziumuojant, keli patikrinti patarimai, siekiant pagerinti santykius su savo gimdytoja:
1. Sumažinam melų ir “sakau tai, ką mama nori girdėti“ skaičių.
2. Kartkartėmis pasiteiraujam mamos, kaip ji jaučiasi. Pasakykite, kad turite laisvą minutę ir norite sužinoti, kaip jai sekasi. Pradžioje bus labai nejauku, bet paskui žodžiai liesis patys neprašomi.
3. Nusiimkite tas vaidmenų kaukes – mama ir dukra / sūnus tėra mūsų socialiniai vaidmenys. Tai nereiškia, kad būdami giminės negalime būti gerais draugais ar turime laikytis kažkokių bukų mandagybių. Yra kaip yra, išėjom visi iš mamų vaginų, tad kodėl taip vengiame psichologinio intymumo? Kalbėkite su mamomis apie viską, ką norite / esate pasiruošę pasakyti. Jos supras. Arba ne, bet juk verta pabandyti?
4. Praleiskite kokybiško laiko kartu. Jeigu tai įmanoma, už namų sienų pakvieskite savo mamą į spektaklį, koncertą, pasivaikščioti arba į kokį prekybcentrį paslankioti ir išgerti kavos. Papletkinkite apie gimines ir apie gyvenimą apskritai. Gėlėm per mamos dieną ar gimtadienį tvirtų santykių nesukursim.
5. Aš nesu ekspertė ir tiesą pasakius, šie patarimai gali neveikti.
Dabar be jokios gėdos galiu pasidžiaugti, kad mano mama yra geriausia mano draugė. Su ja man labai patinka kultūrintis, ji niekada nesišaipo iš mano snobizmo ir keistų hobių. Jos kultūrinis suvokimas labai panašus į mano, matyt, būsim giminės haha!!! Ji turi nuostabų humoro jausmą, reguliariai užknisa savo įpročiais, bet vis tiek yra pats artimiausias, geriausiai mane pažįstantis žmogus, prie kurio galiu nusimesti visas kaukes, leidžiu parodyti ožus, galiu būti pažeidžiama, galiu būti savimi.
A vont jo stupid love
Nuo Cardi B diskano sėdint ant klozeto perėjau prie Lady Gogos. Dabar klausau jos naujos dainos „Stupid Love“. Pradžioje tiek daina, tiek vaizdo klipo estetika man nepatiko, bet dabar ją visiškai pamilau. Aš irgi noriu meilės! Na, jeigu ne meilės, tai bent milijono eurų savo banko sąskaitoje, nes tada prisidarysiu plastinių operacijų, riebalų nusiurbimą, tapsiu beyonce ir susirasiu patį karščiausią vyrą pasaulyje. Mes susituoksim, jis bus labai turtingas kokio nors durno appso išradėjas, o aš būsiu tiesiog graži ir nelabai protinga. Štai mūsų pasakos pabaiga.
Katafalkų pasaulyje
Noriu padaryti trumpą update’ą dėl praeitame įraše minėto katafalko ir puvėkų kvapo bute. Džiaugiuosi, kad daugiau niekas nesmirda balkone, bet liūdna tai, kad miręs žmogus, kurį tą nelemtą penktadienį išvežė katafalkas buvo mūsų gerų kaimynų mama, kurią prieš savaitę vaikštančią kieme mačiau. Tai sužinojus pasidarė velniškai liūdna – vieną dieną matai žmogų, o kitą – jau tik katafalką. Tas gyvenimo laikinumas vėl smogė į paširdžius primindamas, kad aš čia – ne amžinai. Filosofinius pamąstymus nutraukė kitą dieną VĖL atvykęs katafalkas. Tiesa, šį kartą užsukęs į kitą laiptinę. Aš net nejuokauju – pas mus jie važinėja kaip tarpmiestiniai autobusai, dėl ko jau baigiu priprasti. Blemba, metas iš čia kraustytis nes ir mane tuoj kas taip išveš…
Šokiai tiems, kam per 30 (ir daugiau)
Nepaisant mėnesinių, gyvenimas šiuo metu neįdomus ir nespalvotas. Trokštu iššūkių, naujų nuotykių, užsirašiau savanoriauti ir reguliariai siunčiu savo CV į įvairias vietas. Tikiuos, kad kada pasiseks. Dar nusipirkau naują golfą – ne juodą, bet tamsiai mėlynos spalvos, dėl ko jaučiuosi išėjusi iš komforto zonos ir į savo pilką gyvenimą įnešusi spalvų.
Dar vakar buvau sumąsčiusi, kad noriu pradėti ieškoti netradicinių renginių, parodų, seminarų, į kuriuos galėčiau nueiti ir praplėsti savo akiratį, įgauti įkvėpimo ir naujų žinių, tačiau radau tik šokius, skirtus tiems kam per 30, Katunskytės koncertą kebabų kabake ir buhalterių dienos šventinę programą….
Kalbant apie buhalterių dieną (aka pačių drąsiausių žmonių šventę), manau laukia visai smagi programa. Iš vizualo galima suprasti, kad vaikščiosime lynu, fotkinsimės nuo daugiabučio stogo ir bendrausime su draugiškai nusiteikusiais gyvūnais. TOBULA.
Tad jeigu žinote įdomių renginių – nesvarbu, ar tai susiję su meilės paieškomis, Jehovos liudytojais ar kokiomis sektomis, o gal net Trijų Donatų koncertu – duokite man žinoti! Noriu išeiti iš savo komforto zonos ir patirti juokingų istorijų, tad visi pasiūlymai labai laukiami. O čia šokių skelbimas, gal visgi kažkas susidomėsite?
Tikiuosi, kad jūsų nepalaužė karūnos virusas ir laikotės neblogai. Tiek kliedesių iš manęs šiam kartui.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 