Laba diena, po trumputės pertraukėlės grįžau į savo blogą su naujomis, kvapą gniaužiančiomis (tikrąja ta žodžio prasme) bėdomis, įspūdingais išgyvenimais ir jausmingais pasakojimais, kuriuos esu pasiruošusi išdėti čia ir dabar. Nežinau, kodėl taip vaizdingai parašiau sakinį, kuriame norėjau pasakyti, kad tuoj parašysiu kelias nesąmones, bet kas pasakyta – tas padaryta.
Tikiuosi, kad tai nebuvo lavonas
Kelias savaites mano namuose smirdėjo kažkokiu puvėsiu / pelėsiu. Tas neaiškus kvapas piktybiškai atsirasdavo kiekvieną kartą lauke papučiant vėjui ar šylant temperatūrai ir sklisdavo tik balkone bei svetainėje. Šis kvapas mane žiauriai erzino – niekaip negalėdama suprasti, iš kur jis sklinda, sutvarkiau visą balkoną, neaiškiais daiktais prikištus stalčius, kad tik atmesčiau visus naminio smirdalyno variantus. Kad ir ką dariau, tas kvapas niekaip nedingo, tad po mėnesio kovos su ta smarve susitaikiau ir beveik įpratau gyventi su kažkuo, kas pūna.
Tačiau ėmė ir įvyko tikras stebuklas. Praėjusį penktadienį smarvių dievai pagaliau išklausė mano maldas. Pajutau, kad jokio kvapo namuose nebėra – čia ir vėl kvepia švara, mano ciuce ir keliom kvepiančiom žvakėm, kurios, kad ir kokios nuostabios bebūtų, varo man siaubingą alergiją. Ypač dabar, kai papildžiau astma sergančiųjų gretas (jeigu paveldėti iš tėvų – tai tik tai, kas geriausia, ar ne taip?) ir gyvenu su pypke (taip prabangiai vadinu paprastą inhaliatorių), kurią naudoju retai, bet stilingai – visada įsivaizduodama, kad įtraukusi į plaučius oro, staiga tampu detektyvo Erkiulio Puaro partnere ir mes tuoj išspręsim kokį sudėtingą nusikaltimą. Grįžtant prie temos – smirdalas dingo ir mano nosis pagaliau tapo laisva bei laiminga.
Smirdalo tema į mano gyvenimą sugrįžo pirmadienį, kai pati baisiausia, cekaviškiausia kaimynė iš kitos laiptinės pasiteiravo manęs, ar žinau, kas tiksliai mirė mano name, nes penktadienį ji matė katafalką, kuris įdėjęs į juodą maišą lavoną, šį įsivežė savais reikalais. Mane ši žinia kiek sukrėtė – nors katafalkai mano namų rajone, kuriame pilna senų žmonių, važinėja taip dažnai, kaip tarpmiestiniai autobusai, sužinoti, kad kažkas mirė gyvenęs visai šalia tavęs, nėra malonu. Kitaip tariant – katafalko vizitas primena, koks laikinas ir trumpas tas gyvenimas ir kad tu gali būti kitas, kurį ši žavi mašina bagažinėje pavežės iki artimiausio morgo. Šiurpu, ar ne?
Tai baisiai cekavai kaimynei atsakiusi, kad nieko nežinau ir jokio katafalko nemačiau, grįžau namo. Staiga man dingtelėjo keista (arba labai protinga) mintis – ar negali tas kvapas, buvęs mano namuose, būti nuo to mirusio asmens? Pasikartosiu – mano name pilna vienišų senukų, kuriuos labdaros organizacijos aplanko dažniau nei patys giminaičiai, tad tai visai galimas daiktas. Papasakojusi apie tai mamai, sulaukiau pritarimo. Iš tiesų, nuo penktadienio jokio kvapo mūsų namuose nebeliko, o tas buvęs dvokas labai priminė kažką pūnant….. Aš LABAI tikiuosi, kad tai tik buka mano konspiracijos teorija, bet jeigu paaiškės, kad tai buvo tiesa – būtinai jus informuosiu.
Po pusmečio pertraukos grįžtu į psichoterapiją
Pirmadienis buvo ta didi diena, kai po pusmečio pertraukos grįžau pas savo psichologę. Šio grįžimo labai laukiau, jis buvo ilgai planuotas. Vasarą įvyko daug pokyčių: grįžau į universitetą su viltimi pabaigti bent kokias studijas, išeidinėjau iš darbo su vasaros festivaliu, į mano mašiną kieme įvažiavo ir pabėgo kažkoks durnius, o jau kitą dieną lyg iš niekur bevažiuojant sprogo padanga. Turėjau kuokštą problemų ir dar daugiau priežasčių, dėl ko turiu praleisti psichoterapijos seansus… Tai užsitęsė net šešis mėnesius. Greičiausiai, priežastis, dėl ko nusprendžiau padaryti pertrauką buvo ta, kad nebemačiau prasmės. Tapau cinike, manančia, kad niekas man jau nebegali padėti. Pagalvojau, kad metas pamėginti įprasti prie nuolatinės depresinės būsenos ir galbūt tik tada man pasidarys geriau. Taip pat pamąsčiau, kad jau beveik metus nebesu bulimikė ir galbūt tai man atneš laimę. Bet neatnešė. Niekas man nepadėjo – bandydama savo pastangomis kapanotis iš depresijos, išsikasiau dar gilesnę emocinę bjaurastį, kuri pastarosiomis dienomis pradėjo per stipriai slėgti pečius.
Kaip žinia, grįžti nėra taip jau paprasta. Bijojau, kad praradau kontaktą su savo psichologe, kad nebepavyks atkurti to ryšio, kurį puoselėjau kelis metus. Tačiau visgi išdrįsau jai parašyti ir ši pažadėjo mane priimti atgal. Noriu su jumis pasidalinti sąrašu, kurį padariau vieną naktį, bandydama susidėlioti savo mintis ir suprasti, kodėl padariau tokią ilgą pertrauką. Man reikėjo pateisinamų priežasčių, nes taip jaučiausi saugesnė. Štai ką išstenėjau (ps: nekreipkit dėmesio į mano baisų nagą su nutrupėjusiu geliniu… KETVIRTADIENĮ EINU TVARKYTIS NAGŲ):
Taip pat surašiau priežastis, kodėl šiuo metu jaučiuosi nelaiminga, nes gerai žinant save suprantu, kad nuėjusi iki psichologės būsiu viską pamiršusi…
Suprantu, kad sunku ką išskaityti mano pezaluose, nes rašyti ranka beveik nebemoku, bet apibendrinant – bandžiau susigyventi su depresija, su tuo nuolatiniu liūdesiu, tačiau vienai to padaryti nepavyko. Jaučiuosi nelaiminga visose gyvenimo srityse ir šis jausmas užknisa.
Pozityvioji psichologija užkniso juodai
Žinote, skaičiau pop psichologijos knygą „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą“, kurioje pasakojama, kokią didžiulę žalą mums padarė pozityvioji psichologija, atsiradusi maždaug 1998 metais, kai toks diedukas vardu Martin Seligman nusprendė mus pamokyti gyventi pozityviai ir didžiausią dėmesį skirti teigiamoms emocijoms. Neturiu pakankamai kompetencijos kritikuoti šią psichologijos sritį, bet esmė tame, kad pozityvioji psichologija savotiškai ignoruoja mūsų neigiamas emocijas, stengiasi jas transformuoti į teigiamas patirtis. Maždaug: „jeigu tau šiandien buvo šūdas, tai rytoj bus labai gera diena. Tereikia labai norėti ir tikėti“. IR VISKAS SU TUO YRA GERAI. Bet tuo pačiu mes tuo nuolatiniu pozityvu, savo unikalumo paieškomis (nes gi visi mes vieninteliai ir nepakartojami gyvi organizmai, Dievo kūrinėliai…) užgniaužiame negatyvius jausmus, kuriems taip pat reikia egzistuoti. O būtent per skausmą gimsta pačios geriausios gyvenimo pamokos, tad kam jas ignoruoti?
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur bepasisuksi jaučiamas pozityvios psichologijos bumas. Buki socialinių tinklų puslapiai ir dar bukesnės savipagalbos knygos nenustoja mūsų mokyti apie tai, kaip svarbu būti pozityviam, nes tik su teigiamomis emocijomis pasieksime geriausių rezultatų, uždirbsime milijoną ir nusipirksime ferarį. Šis bumas man yra puikiai suprantamas – ironiška, bet dėl technologijų lengvėjant mūsų gyvenimams, tapome daug labiau pažeidžiami, depresijos kupini šiuolaikinio pasaulio antiherojai.
Kasdien galime matyti kaip socialiniuose tinkluose savo gyvenimu dalinasi kiti, galime lygintis, kurio namai gražesni, kelionės brangesnės bei kas geriau moka savo storą subinę dviem dydžiais sumažinti fotošopo pagalba. Anksčiau žmonės, nepažinę interneto ir socialinių tinklų, taip pat galėjo lygintis (kieno Žigulys geresnis, bei kas gavo geresnį butą blokinių daugiabučių kvartale), tačiau tai jiems nešmėžavo palei nosį kiekvieną mielą dieną. Gyvename pasaulyje, kuriame privatumas yra pati brangiausia prekė, bet retas jį brangina ir supranta tikrąją jo vertę.
Apibendrinant savo padrikas mintis, noriu pasakyti, kad pozityvi psichologija ir nuolatinis jos kišimas per socialinius tinklus, man taip pat padarė žalos. Pradėjau dar labiau nekęsti savęs, nes šiame iliuziškame tobulų žmonių pasaulyje dar nesuradau sau vietos.
NENORI NEREIKIA, NORĖSI NEBUS
Kadangi jau prakalbau apie savosios vietos neradimą, dabar metas istorijai apie tai, kaip mane išspyrė iš papildomų studijų. Kaip žinia, VDU universitetas turi tokias gretutines studijas, kurios vadinasi „Academia cum laude“. Skamba labai prašmatniai, nors ir nesuprantu pavadinimo, nes iš lotynų kalbos dalyko prisimenu tik vieną frazę „Per aspera ad astra“ (pEr KaNčiAs Į žVaIgŽdEs), kurią ką tik gėdingai pagūglinau, kad tik nesuklysčiau vienintelio išlikusio galvoje dalyko parašyti teisingai. Tai tokia gretutinių studijų programa, kur pats susigalvoji savo studijų temą, kryptį (žinau, atrodo painu) ir išsirenki lektorių, su kuriuo nori dirbti. Aš pasirinkau sociologiją ir vieną dėstytoją, kurio pavardės minėti paprasčiausiai neverta, pagrįsdama savo sprendimą tuo, kad daug metų dirbu komunikacijos srityje ir labai norėčiau išmokti ne tik komunikuoti, bet ir dar labiau suprasti savo auditoriją, skaitytojus, jų poreikius ir mąstymą. Man sociologija prie pagrindinių komunikacijos studijų pasirodė puikiai deranti, tą pagrindžiau savo studijų motyvaciniame laiške.
Po savaitės sulaukiu žinių, kad esu pakviesta į pokalbį dėl akademijos. Tai vienas atrankos etapų. Sutartą valandą nuėjus prie kabineto, kuriame vyks pokalbis, pamačiau du jaunus žmones. Pasirodo, mes atėjome tik trise, niekas kitas neaplikavo į šią programą. Apsidžiaugiau, nes jie pasirinko visai kitus studijų laukus, tad jokios konkurencijos nejutau ir nuoširdžiai palinkėjau jiems sėkmės. Kadangi ėjau kalbėti paskutinė, pasiteiravau kitų dalyvių, kaip šiems sekėsi, mes pasikeitėme kontaktais. Jų pokalbiai buvo gan banalūs, šabloniai, tad apsidžiaugiau, kad nebus jokių staigmenų. O pasirodo dėl to labai klydau… Atėjus savo eilei, nuėjau į kabinetą ir su visais penkiais žmonėmis, kurių niekada nemačiau bei nepažįstu pasisveikinusi prisėdau. Pokalbio “vedėjas“ pradėjo pasakoti, kaip jis žino, kad žiniasklaidoje rašomos melagingos naujienos, kaip spauda nuolat meluoja, kaip ir LRT, kuriame dirbu. Dar pasakė, kad aš jam atrodau viską žinanti ir kad šis nesupranta, ką čia veikiu ir kodėl aplikavau papildomai mokytis. Tai mane išmušė iš vėžių, o mintyse garsiai rėkiau tik vieną frazę: KAS PER ŠŪDAS?
Po šių nepelnytai griežtų žodžių mintyse pradėjau mąstyti, ar jis čia mane specialiai provokuoja, ar tiesiog yra bukas, per savo siaurą prizmę pasaulį matantis individas. Provokacijai pasiduoti neketinau, ramiai klausiau jo tirados apie melagius ir mane viską žinančią, kol galiausiai pasakiau, kad kiekvienam darbe, nesvarbu, koks svarbus ar ne jis bebūtų, yra gerų specialistų ir yra blogų specialistų. Ir manyti, kad visi yra arba blogi, arba geri yra beprasmiška. Po mano atsakymo, man buvo atsakyta, kad čia jis ironiškai replikavo. Nežinau, ar tai tiesa, galbūt nesitikėjo, kad į jo nesąmonę atsakysiu logišku argumentu. Dabar suprantu, kad reikėjo nieko nesakyti ir tiesiog tylėti. Gal tada būtų pavykę.
Pokalbio metu sužinojau, kad mano pasirinktas dėstytojas sutinka su manimi darbuotis. Džiugesį dėl šios žinios greit pakeitė dar viena durna pastaba – manęs buvo pasiteirauta, ar nemanau, kad toks daug pasiekęs dėstytojas nenorės dirbti su manimi? Su žmogumi, atėjusiu iš „purvasklaidos“? Atsakiau į šią pastabą komentaru, kad prieš kelias minutes man buvo pareikšta, kad visgi dėstytojas sutiko, tad nesuprantu šio perklausimo. Po dvidešimties ilgų minučių pasibaigė tas durnas pokalbis, baigėsi ir replikos. Buvo sutarta, kad asmeniškai susisieksiu su dėstytoju, pristatysiu savo mokslo interesus. Parašiusi dėstytojui susitariau su juo dėl susitikimo, kuris praėjo puikiai – draugiškai pasišnekėjome, na bent man taip atrodė. Sutarėme, kad pasidėliosime programą, tad išėjau laiminga.
Šį pirmadienį gaunu žinutę iš studijų koordinatoriaus, kad jie, dar kartą perskaitę mano motyvacinį, paklausę mano minčių per pokalbį, nusprendė, kad visgi nerekomenduoja man šių papildomų studijų. Ši žinia mane pribloškė – nors pokalbis ir buvo nemalonus, tikėjausi, kad nepaisant nekokių patirčių visgi pavyks praeiti ir siekti mokslo aukštumų. Pasirodo, kad ne. Šiuo metu jaučiuosi nemaloniai ne dėl to, kad nebus papildomų studijų – fuck it, aš išgyvensiu, mano filosofija: „papais ir alkūnėm į priekį“ dėl šios nesėkmės nesustoja. Paprasčiausiai manau, kad su manimi buvo pasielgta nedraugiškai – pokalbio metu jaučiau diskriminaciją dėl to, kad iš visų atrankos dalyvių buvau vienintelė dirbanti pagal specialybę, nors ir be diplomo. Net nekalbu apie pašaipias replikas ir mano „protingumą“…
Kad ir kaip bebūtų, jaučiuosi patyrusi nesėkmę ir su šiuo jausmu labai sunku susitaikyti. Gyvendama jau ir taip su poplintusine saviverte patyriau nepelnytą smūgį ir bandau vėl atsistoti bei mėginti iš naujo. Siekti, kurti, mokytis. Dalinuosi šia istorija todėl, kad šiame socialinių tinklų pasaulyje, kai visi esame sau gražūs ir protingi, dažnai renkamės nutylėti savo problemas ir nesėkmes, bet aš to nenoriu. Būna gerų dienų ir būna blogų dienų (oho nu ir revoliucinę naujieną pasakiau) ir viskas dėl to yra gerai. Visiems tiems studijų koordinatoriams ir vadovams noriu pasakyti tik viena: „NENORI NEREIKIA, NORĖSI NEBUS“. Aš esu jauna, protinga moteris, kurios keli pseudointelektualūs impotentai taip lengvai nesužlugdys. Kai tapsiu kažkokios srities prezidente ar bent jau ministre pirmininke, tada ateisiu pas juos į tą kabinetą ir parodysiu riebią špygą. Arba iškelsiu trečią pirštą, dar nežinau, fantazijos šia tema vis kinta.
Gyvenimą nušvietė asilas ir laiptinių puošimo grupė
Gana tų bėdų turgaus, metas pakalbėti linksmesne tema. Sekmadienio naktį, naršydama pintereste ir ieškodama įkvepiančių citatų naujai savaitei (nepadeda, bet vis pabandau) bei veganiškų receptų (neklauskit kodėl, turiu kažkokį fetišą veganiškiems receptams ir nors rūkytos dešrytės neiškeisčiau į nieką, smagu kartais kažką super sveiko pasigaminti), netyčia atradau nuostabų paveikslėlį. Tai buvo gražiausias dalykas pasaulyje. Mano akių šviesa, pozityvas, atsakymas į visus klausimus. Tai – ASILAS IŠ ŠREKO:
Tą akimirką, kai užsidėjau šį vaizdą ant ekrano supratau, kad gyvenimas yra gražus ir man viskas bus gerai.
Tęsiant pozityvią šnektą, noriu pasidalinti nerealia grupe, kurią atradau šiandien Feisbuke. Tai – laiptinių puošimo grupė, kurioje žmonės dalinasi vaizdais iš sovietinių laiptinių, kurias savo šiukšlėmis papuošė vietinės babutės arba kaimynai, kuriems įkvėpimo vieną dieną įpūtė dekoravimo fėjos. Jūs tik pažiūrėkit:
Gaila, bet mano laiptinė negali pasigirti išradingais dizaino sprendimais. Nebent katafalkų vizitais ir keistais puvėsių kvapais.
Tiek žinių šiandien iš manęs. Laikausi visai neblogai, gyvenu nuobodų gyvenimą, reguliariai pabliaunu, apsirengusi pižamą su kalėdiniais dinozaurais, bet gyvenimas visai neblogas. Esu vieniša, depresuota kaip niekad, bet kažkaip išgyvensiu. Tikiuosi, kad jūs taip pat laikotės gerai (ar bent pakenčiamai).
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 