Bandžiau tapti pedagoge, bet nieko gero iš to neišėjo

Sveiki, kaip sekasi? Kaip šeima? Kaip vaikai? Kaip meilužiai? Senokai jau buvau jums čia apsireiškusi, tad prieš pradėdama eilinę tiradą apie savo gyvenimą, pamaniau, kad gražu būtų paklausti, o kaip gyvenate jūs? Puikiai? Na ir šaunu. O dabar noriu jums papasakoti, kaip bandžiau tapti pedagoge, bet nieko gero iš to neišėjo.

Nuo šiol vadinkite mane wannabe pedagoge

Su džiaugsmu ir BERIBIU entuziazmu pranešu, kad prasidėjo mano antrasis studijų semestras, dėl kurio džiaugiuosi taip stipriai, kad net norisi pasikarti, ant kaklo apsivyniojus tas karčias mokslo šaknis kaip prabangų, sadistiškai kandžiojančios vilnos šaliką. Nauji mokslo metai, žinoma, nepraėjo be kuriozų ir gėdingų patirčių, kurias norėčiau ištrinti iš atminties. Kadangi ištrinti nepavyko, privalau su jumis šia istorija pasidalinti, nes nėra nieko smagiau kaip svetima gėda ir tas dėkingumo jausmas, kad tai įvyko ne tau.

Žodžiu, universitete reikalaujama, kad kiekvienas studentas pasiektų aukščiausią anglų kalbos lygį, kuris, kaip visi žino, yra C1/C2. Ta proga, nusprendžiau užsiregistruoti į anglų kalbos dalyką, kad galėčiau kuo greičiau praeiti tą nuobodų košmarą, tačiau tvarkaraštyje pateikti užsiėmimo laikai ir dienos visiškai nedžiugino. Priminsiu, kad be studijų, aš vis dar dirbu, rašau ir užsiimu kitais įdomiais dalykais (nebijokite, nieko nelegalaus), kitaip tariant – esu labai biznisvumen.

Beieškant tinkamo laiko, mane aplankė nušvitimas – tiksliau, tvarkaraštyje nušvito vienas anglų kalbos dalykas, kuris vyko tik du kartus per savaitę, vėlyvais vakarais. Pamačiusi tą anglų dalyką pagalvojau: „valio, mus suvedė likimas“, tačiau greitai apsigalvojau. Pasirodo, kad šis anglų dalykas yra su pedagogikos pakraipa, kurios savo gyvenime tikrai neįsivaizduoju. Nemėgstu mokytis, nekenčiu vaikų, tad mums tikrai nepakeliui. Visgi, sunkūs laikai reikalauja priimti sudėtingus sprendimus, tad pagalvojau, kad susiimsiu ir visais įmanomais būdais uždominuosiu tą anglų kalbos pedagogikos dalyką ir semestrą pakentėjusi užsiskaitysiu anglų C1/C2 kompetenciją.

Nesėkmingas bandymas pritapti baigėsi nekaltu pasiklausymu

Kur buvęs, kur nebuvęs pagaliau atėjo pavasario semestras – tas nuostabus metas, kai reikia grįžti į paskaitas. Išaušo ir mano valanda apsilankyti anglų kalbos dalyke, kurį pati išsirinkau. Vos atėjus į pastatą, kuriame vyks užsiėmimas, mane apėmė keista nuojauta, kad kažkas čia negerai. Nors mano buką galvą kamavo neaiškios nuojautos, pasitarusi su savimi, nusprendžiau, kad jomis šį kartą nesikliausiu, o laikysiuosi didingo posakio: „atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir sėkmingai nukeliausiu į paskaitą, kurioje uždominuosiu visus ir viską. Nuėjusi prie auditorijos durų, pamačiau kelis studentus, kuriuos norėjau užkalbinti, pasiteirauti, ar ir jie nėra pedagogai, bet nešdrįsau. Čia jau kaltas mano vidinis asocialumas. Užuot pati bendravusi su jais, nusprendžiau paklausyti jų pokalbių, kurie, pripažinsiu, tikrai nesužavėjo. Vienas studentas pasakojo, kaip jam patinka vaikams mokyklose dėstyti rusų kalbą (išgirdusi tai supratau, kad gerai jog jo net nekalbinau, nes akivaizdu, kad neturime jokių bendrų interesų. Rusų kalbą moku tik iš rusiško tv šou „Ekstrasensų mūšis“, kurio žodyne dominavo tokie žodžiai kaip: „ragana“, „penktą vyrą palaidojau“, „dvasia“, „kapas“, „užkeikė“ ir „reikia nustoti gerti“ (neklauskit kodėl), o vaikų, kaip ir minėjau, tai nekenčiu). Kita raudonplaukė pasakojo, kaip netiki horoskopais, bet gyvenime patyrė, kad svarstyklių ženklas tikrai nedera su mergele, kad jie neturi nieko bendra, jokios chemijos, energetikos ir panašiai. Va ją tai aš kuo puikiausiai suprantu – aš taip pat netikiu horoskopais, bet tuo pačiu esu ne kartą išsibūrusi internetiniame puslapyje, kuris išmeta asmenines taro kortas. Bet netikiu, čia šiaip, dėl bendro išprusimo… Kad ir kaip būtų keista, mano kortos visada šneka apie tai, kaip aš arba kentėjau, arba ateityje daug kentėsiu, tad daugiau net versti jų nesinori. Grįžtant prie temos, kaip jau supratote, šis paprastas nugirstas pokalbis prie auditorijos virto įdomia patirtimi, kurioje netrūko pedagogikos ir horoskopų.

Mano didžiam nusivylimui, studentų kalbas apie nieką nutraukė atėjusi dėstytoja, pakvietusi užeiti į auditoriją. Būdama tikra pirmūne, nusprendžiau įsitaisyti pirmoje eilėje, kad galėčiau geriau įsisavinti tas pedagogikos ir anglų kalbos žinias. Keista buvo ir tai, kad visi studentai sėdėjo dešinėje pusėje, o aš, kaip balta varna, sėdėjau arčiau durų – kairėje. Pasijaučiau kiek keistai, tarsi būčiau kokia atskirtoji, bet mano motyvuojanti vidinė moteriškė nusprendė, kad čia AŠ IŠSISKIRIU IŠ MINIOS, kad einu prieš srovę, be bandos, ne kaip kiti ir sėdžiu kur noriu. HA.

Kad ir kaip ironiška būtų, mano vidinį individualumą greitai sutrikdė dėstytoja, pasakodama, kad 50 % dalyko pažymio sudarys praktika pasirinktoje mokykloje, kurioje vaikams dėstysime savo studijuojamą dalyką. Neslėpsiu, tikrai sutrikau – ką gi aš galėčiau dėstyti vaikams? Studijuoju patį beprasmiškiausią dalyką universitete, kurio net brangiausios genijų mokyklos savo penkiamečių būsimųjų Mocartų nemokytų gyvenime… Tada pagalvojau, kad aš visai nenoriu dėstyti ir kad greičiausiai per klaidą atsidūriau ne savo vietoje… Priminsiu, kad aš PATI užsiregistravau, bet jo, per klaidą… Jau tada man kilo mintis atsistoti ir atsiprašius išeiti, bet to tikrai nepadariau, nes a) AŠ ESU MANDAGI. Negi dabar atsistosiu ir išeisiu? Bet gi dėstytoja pasakoja apie paskaitą, kažkaip nepatogu pertraukt…. b) AŠ ESU BAILĖ. O DIEVE, ką visi pagalvos, kai aš išeisiu? Ar jie supras? Ar jie pažins mane gatvėje, Lidlo kasos eilėje, kurioje stovėsiu su diedukais ir garsiai juoksis eidami pro šalį, kad va čia ta, kur atėjo ne į savo paskaitą? C) aš esu šimtaprocentinė idiotė. O tai buvo tikrai svari priežastis pasilikti.

Galvoju, kad tai buvo didžiausia mano klaida, nes nuo tos akimirkos, kuomet man pritrūko kiaušų atsistoti ir išeiti, viskas klostėsi tik blogyn. Dėstytoja pradėjo kiekvieno studento klausinėti, KOKĮ DALYKĄ KAS MOKOSI DĖSTYTI UNIVERSITETE, kokios srities MOKYTOJAIS jaunuoliai planuoja būti ateityje… Visi greitomis pradėjo vardinti savo studijuojamus dalykus: fizika, chemija, teologija, ispanų kalba, anglų kalba… supratau, kad man visiškos šakės. Aš nestudijuoju pedagogikos ir esu iš visai kito, politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto… Kartoju – neturiu nieko bendra su pedagogika, bet sėdžiu patalpoje, kurioje visi pedagogai, išskyrus mane. Pamąstymus apie tai, kaip susimoviau, nutraukė dėstytoja, paklaususi manęs to paties klausimo: „kokios srities pedagoge žadi būti?“ Supratusi, kad tiesai dabar ne laikas ir ne vieta, nusprendžiau pameluoti. Iš desperacijos leptelėjau, kad aš mokinsiu vaikus anglų kalbos. Kai tai pasakiau, studentai, kurie taip pat minėjo anglų kalbą, į mane keistai pažiūrėjo – jie aiškiai suprato, kad aš tikrai ne iš jų kurso…. Dėl to pasidarė dar nepatogiau, galvojau prasmegsiu nuo gėdos į tą šlykštų auditorijos laminatą, bet nepavyko…

Kalėjimo bėgliai. Universitetinė versija

Planuodama prasmegti, staiga suvokiau, kad kai dėstytoja pradės dėl lankomumo žymėti mūsų vardus ir pavardes, ji pamatys ir mano fakultetą, kuris, kaip ir minėjau, tikrai nėra PEDAGOGIKOS. Supratusi, kad mano melas ir bandymas prisiplakti prie pedagogų netrukus žlugs, nusprendžiau sukaupti paskutinius gėdos ir desperacijos likučius bei išnešti savo storą subinę iš auditorijos, apsimetus, kad nieko čia nenutiko. Man dėliojant pabėgimo scenarijų, pro duris įžengė KITA DĖSTYTOJA, kurią aš atpažinau…

Pasirodo, ji buvo mano geriausios darželio draugės MAMA. Mūsų šeimos puikiai sutardavo, dažnai pas savo darželio draugę leisdavau laiką, tačiau mano laimei, ji iš išvaizdos manęs nepažino, nes baisingai išsiplėčiau į visas keturias puses nuo to laiko, kai man buvo ketveri metai…. Neslėpsiu, šiai situacijai mano išsiplėtimas pasitarnavo kaip puiki maskuotė, bet pamačiusi mano vardą ir pavardę ji viską būtų išrišusi ir supratusi, kad aš tapau apsišaukėle, kuri atėjo į pedagogų paskaitą ir apsimelavo dėstanti anglų kalbą. To aš leisti paprasčiausiai negalėjau. Not on my watch, kaip sakant.

Žinote, netikiu dievais ir demonais, bet visiškai netikėtai ta pažįstama dėstytoja, mano geriausios darželio draugės mama, atsiprašė mūsų ir išėjo iš auditorijos. Tai man buvo tarsi dovana iš dangaus, puiki dingstis kartu su ja pasiplauti. Ta proga paskui ją išėjau ir aš, ištardama, kad man reikia eiti. Išlėkiau iš auditorijos kosminiu greičiu, varoma visų savo arklio galių. Užtrenkusi auditorijos duris pažadėjau sau, kad niekada daugiau čia negrįšiu ir pedagogikos srityje savęs atrasti daugiau gyvenime nemėginsiu.

Reziumė

Važiuodama namo vis galvojau, kaip daugiau gyvenime nesirinksiu neaiškių, bet patogių man studijų dalykų, svajojau apie tai, kaip kuo greičiau išsibrauksiu iš tos anglų pedagogikos ir kokie laimingi turėtų būti vaikai, kad jiems taip ir neteks sutikti tos betvarkės, kuri esu aš. Galima sakyti, kad išgelbėjau jų vaikystę ir apsaugojau nuo būsimų traumų, o tai visai altruistiška! Nors jau praėjo savaitė nuo šio gėdingo įvykio, aš vis dar prisimenu, kaip melavau, apgaudinėjau ir bandžiau būti tuo, kas tikrai nesu.

Šios istorijos pamokymas būtų toks – JEIGU NESUPRANTI APIE KĄ DALYKAS, GAL GERIAU Į JĮ VISAI NESIRAŠYK, NES PATAPSI PEDAGOGIKOS WANNABE / APSIŠAUKĖLE IR DAR NETIKĖTAI SUTIKSI GERIAUSIOS DARŽELIO DRAUGĖS MAMĄ. Istorijos pabaiga.

Prapersti treningai ir Valentino diena

Tiek gyvenimiškų istorijų šiandien. Aš laikausi visai neblogai, jau morališkai pasiruošiau verslininkų sugalvotai šventei aka liūdniausiai vienišių dienai metuose – VALENTINO DIENAI. Šį kartą nusprendžiau nesėdėti namie su praperstais treningais, o nusivesti save vakarienės ir vakarą vainikuoti kine su puikiu filmu „Ypatingieji“, kuris pasakoja apie autizmą. Gal ir nelabai romantiška, bet vis geriau nei prapersti treningai ir negalėjimas per vienatvės ašaras atidaryti rafaelo saldainių pakuotės, ar ne taip?

Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai.

Skanių kotletų.

-Nijolka.