„PASAULI, sustok, aš noriu išlipti“, – perskaičiusi dar vieną straipsnį apie gaisrus Australijoje, atsidūsta mano miela draugė. Pritariamai linksiu galva, klausydama jos nuoširdaus susirūpinimo egzotiškąja gamta ir iš karščio dvėstančiomis koalomis, tačiau giliai širdyje puikiai suprantu, kad šią akimirką Australijos gaisrai man nė motais. Taip, aš ta egoistė durnė, bet šią akimirką liepsnoja mano vidinis pasaulis, kurio išgelbėti paprasčiausiai negaliu. Blet, nesikeikiant. Jau metas grįžti pas savo psichoterapeutę.
Nauji metai ir senos depresijos
Nežinau, kas tiksliai nutiko atėjus 2020-iesiems, bet galiu drąsiai pareikšti, kad nugrimzdau į dar didesnę depresiją. Prisirašiusi naujametinių pažadų, atsibudau kitą rytą ir supratau, kad neturiu nei noro, nei jėgų kažką įgyvendinti. Galiausiai, prisižadėjusi sveikai gyventi, nusprendžiau Naujų metų proga pusryčiams užsisakyti savo mylimiausių varškėčių su uogomis, bet vietoje jų gavau devynias spurgas – pasirodo, kavinė supainiojo užsakymus. Tai buvo tarsi ženklas, kad nijolkiškai fitneso ir sveikos gyvensenos guru versijai galbūt dar ne metas pasirodyt.
Palaipsniui pradėjau justi visišką apatiją gyvenimui, artimiesiems ir sau pačiai. Nustojau praustis, valgyti, pamilau raudono vyno draugiją vakarais. Pagalvojau, kad galbūt tai tik trumpalaikė fazė, truksianti kelias dienas, bet ši psichinė pilnatis užsitęsė visą mėnesį. Paskutinėmis savaitėmis viskas tik blogėjo – supratau, kad nebesugebu susikaupti ir dirbti, pradėjau tempti darbinius reikalus iki pat paskutinės minutės, nes nemačiau reikalo ir noro kažką pradėti. Būtent tą akimirką atėjo skaudi realizacija, kad man visiškos šakės. Metas pradėti savo reabilitacijos planą.
Laimingiausia davatka
Kalbant apie reabilitacijos planą, kai tik pajuntu, kad esu visiškame dugne, pradedu panikuoti. Kai pavargstu panikuoti, pradedu veikti – susirašau į užrašų knygą dalykus, kurie man teikia džiaugsmo (taip, skamba banaliai, bet prisiekiu – padeda). Dažniausiai, jie būna labai paprasti – džiaugsmą man teikia Kuba (mano mylimas ciuce), mama, pica, geras filmas, šuniukų ir kačiukų video, sukulentai, veido kaukės, geri trileriai, įtraukiantys iki paskutinio puslapio (ypač dievinu knygas apie žudikes-psichopates moteris, ar aš dėl to feministė? Šiaip teiraujuosi), čipsai, raudonas vynas, spalvotos kojinės, mankšta sporto salėje, rašymas, kava su įdomiu pašnekovu ir daug kitų paprastų dalykų. Rašydamasi juos į knygelę, prisimenu, kaip jie mane džiugina ir pasidaro geriau. Žinoma, tai nėra ilgalaikis liūdesio problemos sprendimas, greičiau kažkoks trumpo veikimo greitai nuo žaizdos nusilupsiantis pleistras, bet juk vis šis tas, ar ne?
Nuo liūdesio bėgti padeda ir grupės ABBA dainos, bet apie tai jau milijonus kartų jums rašiau. Jeigu ABBA būtų religija – aš būčiau pati laimingiausia davatka visame pasaulyje. Kadangi dar niekas nesugalvojo remiantis švediška muzika sukurti religijos (na, ar bent jau sektos), belieka laukti geresnių laikų.
Aš jauna ir protinga supermodelė
Nežinau, dėl ko mane ištiko toks ūmus psichologinės būklės pablogėjimas, bet darau išvadą, kad tai gali būti ilgai širdyje tūnojusi rauda dėl nesusiklosčiusio gyvenimo ir neišsipildžiusių svajonių. IR TAIP, vartysite akis sakydami, kad mano svajonėms pražūti dar per anksti, nes aš jauna ir protinga supermodelė, bet jūs klystate (na, bent ne dėl tos dalies apie modelį). Nuo lapkričio jaučiu, kad darbas man neteikia džiaugsmo, kad tolstu nuo žurnalistikos. Man tai tapo nuobodu, banalu ir sukruštai mechaniška. Niekada gyvenime negalvojau, kad toks darbas, kaip rašymas kažkada bus paveiktas automatizmo, bet tai visiška tiesa.
Dirbdama savo darbą komunikacijoje, rašydama anonsinius straipsnius TV laidoms, jaučiuosi kaip nuobodžiaudama kokiame sausainių fabrike, kuriame mano darbas – stebėti, ar tolygiai kepinys padengiamas šokoladiniu glaistu. Tai tiek. IR TAIP, suprantu, kad net ir toks darbas yra labai prasmingas, padarantis šimtus šokolado mėgėjų laimingesniais ir storesniais, bet jame nėra daug idėjos ar prasmės. Būtent taip aš ir jaučiuosi dirbdama savo darbus.
Pradedu suvokti, kad turiu daryti pertrauką žurnalistikoje ir rašyme, nes paprasčiausiai perdegiau. Perdegiau, sudegiau ir taip jaučiuosi jau gerus metus, bet tai paprasčiausiai neigiau. Juk kas aš be rašymo? OGI niekas, aš nieko daugiau šiam gyvenime nemoku ir dėl to velniškai baisu. Tačiau tuo pačiu metu suprantu, kad dirbti vien su tekstais jau nebegaliu, nes išprotėsiu. Tapsiu kaip šita babcė iš Simpsonų fimuko (dėl ko aš kaip ir nieko prieš – dievinu gyvūnų draugiją ir lengvą silpnaprotystę):
Boba, prisistačiusi fėja krikštamote ir kitos pasakos
Pamenu, kaip dar būdama mokykloje žinojau, kad šiame gyvenime neturiu jokio plano. Nei realistinio, nei kokio ekonomiško, nei dar balažin kokio. Prižadėjau sau it kokia mandra hipsterė, plaukti pasroviui. Plaukti ten, kur vėjas ir jausmai papūs, bet tiesą sakant, tai nevisai geras planas. Plaukti pasroviui ir ieškoti savęs yra labai sudėtinga.
Šiame gyvenimo procese neatjoja seksovas princas ant balto žirgo ir tavęs neišgelbsti iš skurdo ir bedarbystės (freelancinimas vis dar neapsimoka). Taip pat magiškos pelės nepadeda išsikuopti namų kaip kad Snieguolei, o užsimanius į tūsą iš niekur neatsiranda kažkokia boba, prisistačiusi tavo fėja krikštamote ir neaprengia tavęs gražiausiais rūbais, neišnuomoja moliūgo bei kelių tarnų kelionei. Nekalbu apie tuščią banko sąskaitą, kurios nesugeba paveikti įvairūs burtažodžiai ir net keiksmažodžiai. Viską reikia padaryti pačiai ir tai suknistai vargina.
Mielos skaitovės ir skaitovai, žinau, kad šioje situacijoje aš ne viena, tai tiesiog noriu jus padrąsinti ir pasidžiaugti, kad kažkokiais būdais mes vis dar sugebame išgyventi ir nepadvėsti. ALELIUJA.
Baigiu pasibėdavojimus čia
Gerai, užtenka čia bėdavotis ir bliauti dėl nekenčiamo darbo. Metas su jumis pasidalinti savo gelbėjimosi planu, skirtu SAU. Labai painiai čia pasakyta, bet trumpai tariant, aš noriu save išgelbėti ir sugalvojau, kaip galiu tai padaryti. Taip kad prisisekite saugos diržus ir važiuojam:
Aš bandysiu save gelbėti ieškant alternatyvių darbo vietų, kurios yra KUO TOLIAU NUO RAŠYMO. Aišku, paprasta man sėdėti namuose ir rašyti apie tai, kaip išbandysiu save kitose darbo srityse kai dar jokio darbo pasiūlymo negavau, bet visgi noriu dar kartą pasukti į reklamos sritį (primenu, kad pirmas kartas darbinantis buvo labai nesėkmingas, manęs atsisakė net dešimt reklamos agentūrų, o žinant, kokia Lietuva maža, tai tik parodo, kad man visiškos šakės).
Vis dažniau save pagaunu mąstant, kad man reikia amato. Būtent amatas mane išgelbėtų nuo visiško bankroto, jeigu vieną dieną atsikelčiau ir suprasčiau, kad daugiau nebegaliu parašyti nei vieno sakinio. Galvodama apie amatus, pamąsčiau apie grožio industriją. Manau, visai būtų faina pasibaigti kokio aparatinio manikiūro/pedikiūro, o gal net antakių ir blakstienų priauginimo kursus. Galbūt jums tai pasirodys keista ir banalu, bet mane tai traukia, o ir sritis visiškai iš kitos operos. Internetuose sužinojau, kad mano norimi kursai trunka 2,5 mėnesio, tad prasidėjus vasarai į vienus ar kitus būtinai užsirašysiu. GERAI, gal ir netapsiu super nuostabia meistre, bet bent turėsiu planą B ir papildomų žinių. Ko išmoksi to ant pečių nenešiosi, ar kaip ten sako. Tokia mano gyvenimo filologija.
Taip pat savo plane pasižadėjau atrasti daugiau veiklų, kurios man teiktų džiaugsmo. Ties šiuo dalyku šiuo metu aš ir dirbu. Kai ką atrasiu, būtinai su jumis pasidalinsiu.
Sistemos klaida
Nors turiu savo gyvenimo gelbėjimosi planą ir žadu nepasiduoti, kartkartėmis susimąstau, kad greičiausiai mano gyvenime įvyko klaida. Aš turėjau gimti nuostabaus grožio milijardiere, o dabar esu tik apsileidusi ubagė. Kažkaip nesiriša su tuo man galai, greičiausiai man atsiradus šiame pasaulyje įvyko programos sistemos klaida.
Viskas, nebliausiu daugiau
Kad ir kaip verkčiau, kad niekas mano gyvenime nevyksta, kelias pažangas, stengiantis pagerinti sau gyvenimą, sugebėjau padaryti.
Užsirašiau pas kineziterapeutą, su kuriuo jau kelias savaites dirbame bandydami pamažinti mano baisingus nugaros skausmus, kuriuos sukėlė iškrypęs stuburas ir apgailėtina neurologinė būklė (visgi, vaikštau be pusės stuburo). Kol kas pasigirti palengvėjimu negaliu, nes visi skausmai paaštrėjo. Tai visiškai normalu, nes pagaliau pradėjau dirbti su savo stuburu, o ne tiesiog apsimesti, kad jis neegzistuoja. Ta proga negalėdama užmigti dėl skausmo naktimis, būdama būsimąja Pulicerio premijos laureate, į juodraščius užsirašau labai protingas mintis, tokias kaip:
Taip pat išėjau iš vieno darbo verslo žinių portale, nes jis nebenešė nei džiaugsmo, nei finansinės naudos. Ir žinot ką? Pasijutau laisva. O tai padėjo suprasti, kad bent kažką gyvenime darau teisingai.
Reziumuojant visą minčių trydą, manau, kad man visai neblogai sekasi kapstytis iš ponaujakinės depresijos. Tikiuosi, kad ateityje viskas tik gerės. O kol kas belieka klausytis ABBOS dainų ir papais bei alkūnėm nertis į priekį.
Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 