Padariau didžiulę klaidą. MILŽINIŠKĄ. Nepagalvodama apie ateities save, pasiryžau paskutinę šių metų treniruotę sporto salėje padaryti ankstyvą antradienio rytą. O tiksliau – SEPTINTĄ VALANDĄ RYTO. SEPTINTĄ. JAU. TURIU. BŪTI. SPORTO. SALĖJE. Tai reiškia, kad keltis reikia šeštą, tada kažkokiais būdais nusiprausti, apsirengti ir ryžtingai nueiti į salę, kurioje laukia prieššventinis užstalės riebalinių palendricų supurtymas. Nežinau, kaip rytoj atsikelsiu, bet žinau tik viena – bus LABAI SUNKU.
Kaip jau supratote, aš esu pelėda. Nekenčiu ankstyvų rytų, nes iki 10:00 ryto nesugebu normaliai funkcionuoti, kalbėti, mąstyti ar planuoti. Atsikėlusi ankstyvą rytą jaučiuosi daržove, o ne darbo liaudimi, trokštančia dieną pradėti darbingai. Pastebėjau, kad nepakenčiu, kai prieš 9-10 valandą su manimi kažkas nori pakalbėti. Žinoma, jeigu tai – neatidėliotini reikalai, aš sugebėsiu suimti save į rankas ir išklausyti, bet jeigu kokie buitiniai reikalai – tada visiškos šakės. Mano smegenys prieš pirmąjį rytinės kavos puodelį yra visiškai neveiksnios ir su tuo aš jau susitaikiau.
RYTINĖ TRENIRUOTĖ
Šį įrašą pratęsiu kitą dieną, jau po treniruotės, tad pasidalinsiu įspūdžiais, kaip gi man sekėsi atsikelti. Nustebinsiu ne tik kitus, bet ir save sakydama, kad buvo visai nieko! Nors keltis buvo sunku, jaučiausi kaip daržovė-zombis-suicidas, bet šios pastangos atsipirko. Važiuojant į treniruotę, miesto gatvės buvo tuščios, mašinų aikštelė prie salės taip pat tuščia. Net nekalbu apie sporto salę, kurioje sportavome keturiese. Buvo labai smagu, tikra antisocialaus žmogaus svajonė, ištikusi mane ankstyvą Kūčių rytą.
Net pagalvojau, kad būtų smagu kiekvieną kartą taip anksti sportuoti, bet puikiai suprantu, kad su mano (NE)miego režimu tai nelabai įmanoma. Kaip malonu prabudus justi, kad pusė miesto žmonių dar miega ar tyliai bruzda savo namuose mėgindami ruoštis darbams ir viskam, ką diena atneš. Gera suvokti, kad tavo darbdaviai taip pat ramiai parpia savo lovose ir bent valandą ar dvi tavęs dar tikrai neužknis.
Šnapsas pats nenusipirks…
Po trefkės sugalvojau nuvažiuoti apsipirkti. Prisikrovusi į krepšį nealkoholinio vyno bei vieną MINI buteliuką alkoholinio šampano, nuėjau prie kasos ir prisiminiau, kad alkoholį pas mus parduoda nuo 10 valandos ryto. Beje, jeigu kas norės man padovanoti nealkoholinio vyno (o niekas tikrai nenorės, bet leiskite man pasvajoti) – tai labai siūlau šį gėrį. Tai pats skaniausias vynas iš visų, kurie yra be alkoholio. Skaniau už kompotą ir tikrai geriau už alkoholinį vyną, GARANTUOJU.
Kažkaip labai dėl to nepatogiai pasijaučiau ir pardavėjai pradėjau aiškintis, kad pamiršau apie tą alkoholio pardavimo laiko ribojimą, kad iš tiesų nesu alkoholikė, perkanti šnapsą aštuntą valandą ryto, nes TROŠKINA. Pardavėja, buvusi labai supratinga ir miela, man atsakė, kad tie, kuriems reikia šnapso, puikiai žino pardavimo laiką, o tie, kas ne – dažnai susimaišo. Pasijaučiau geriau, smagu, kad išsaugojau savo nealkoholikės priedangą.
Skaitau tai, ką parašiau ir galvoju, kaip čia viskas įdomu. Nu šakės, rašau apie tai, kad ėjau sportuoti, o vėliau užsukau į parduotuvę nealkoholinio vyno. Tikrai įdomus gyvenimas. Tiesiog vertas knygos (kelių tomų) ir jos ekranizacijos kine.
NEDĖKOKITE UŽ TOKĮ ĮDOMŲ TEKSTĄ, man garbė.
Einu ruoštis Kūčioms. Apie jas rašinį parašysiu šiandien, vėlai vakare, nes Nijolkai irgi reikia tarti šventą žodį tuomet, kai Kūčių naktį prabils gyvuliai.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 