Bomžūr, mielieji, kaip laikomės? Aš tai puikiai, va ir toliau nesilaikau blogmas tradicijos rašyti kasdien, nes esu beviltiška tinginė. Sveiki atvykę į mano gyvenimą.
Daktarės laipsnis iš tinginystės
Savo tinginystės vėliavą per gyvenimą puikiai nešiau ir šį savaitgalį. Pavyzdžiui, pagal geriausią (bet visai netikrą) scenarijų, savaitgalį turėjau daug dirbti, kad turėčiau laisvą Kūčių vakarą ir bent vieną Kalėdų dieną, bet išėjo taip, kaip išėjo – laiką leidau su draugais prieškalėdiniuose susitikimuose, prie progos daug miegojau, pakavau dovanas, tvarkiausi ir dariau VISKĄ, kad tik būtų priežastis nedirbti. O kaip žinia, kai labai nori – tų priežasčių tikrai randi.
Kalbant apie tvarkymąsi, praėjusią savaitę mane buvo apsėdęs tvarkos demonas – tvarkiau viską, ką tik akys matė: virtuvės stalčius, kosmetikos krepšius, neaiškaus šūdo prikištas komodas ir miežiau viską, ką tik galėjau. Esu iš tų žmonių, kurie lengva ranka atsisveikina su nebereikalingais daiktais be jokių dramų. Kad ir kokia laisva siela, kuriai nesvarbūs daiktai bebūčiau, savo nerangumo išvengti ar išsižadėti paprasčiausiai negaliu. O būti nerangiu visai nedera prie tvarkymosi, nes labai paprasta ką nors išversti ir padaryti dar didesnę betvarkę, ko specialistė aš esu.
Pieniškos dešrelės su šafranais
Ketvirtadienio naktį prisigėrusi raudono vyno tvarkiau virtuvę, nes kartą metuose mane aplanko “vidinė šeimininkutė“, kurios dėka prabunda noras tvarkytis, kurti gražius namus ir kūrenti neegzistuojančios šeimos židinį. Tvarkiau kiekvieną stalčių, miežiau niekada gyvenime nenaudojamus prieskonius, kurie daugiau nei šimtą metų mano spintelėje gulėjo. Visokios ciberžolės, kalendros, citrininiai pipiriukai ir visokie šūdukai keliavo tiesiai į šiukšlinę, nes be druskos ir pipirų aš nieko nenaudoju. Aš esu tas impotentiškas žmogus, kuris dievina prėską, kūdikių maistą, bet tuo pačiu nepraranda vilties, kad vieną gražią dieną patapsiu Marco Pierre White’u ar Gordonu Ramziu ir taip išlavinsiu savo skonio paletę, kad pieniškas dešreles virsiu tik su šafranais ir rugiagelėm. Nesuprantu pati šio palyginimo logikos ir kuo čia dėtos rugiagelės, bet gal jo ir nebūtina suprasti? Tad tiesiog praleiskime pro ausis ir akis.
Besitvarkydama viršutines virtuvės spinteles, netyčia užkliudžiau cukrinę, kuri nukritusi ir išsibarsčiusi ant mano peties, savo kelionę pabaigė ant žemės. Po virtuvę išsipylė visas cukrus, per kurį mano šuo vaikščiojo kaip per sniegą visomis savo keturiomis, tad turėjau greitai griebti siurblį ir gelbėti savo namus nuo šios betvarkės. Siurbiau tris kartus skirtingais antgaliais, valiau grindis tradiciniais skudurais, kad tik skruzdės nesugalvotų atvaryti pas mus pagyventi. Mano laimei, šią saldžią katastrofą pavyko suvaldyti ir namuose vėl įsivyravo taika, švara ir ramybė. Visą šį nuotykį galite rasti mano Instagrame, nes būdama visiška debile, kuri norėjo pasigirti, kad tvarkosi namus, patyriau visišką feilą, kurį pamatyti verta visiems, norintiems pasikelti nuotaiką (arba jos likučius).
Melskitės už mane – man mėnesinės
Turiu jums prisipažinti, kad mirštu. Dvėstu, man skauda galvą, kamuoja migrena. Atrodo, kad tuoj mirsiu, bet negaliu, nes netrukus Kalėdos ir ant švenčių padvėsti nelabai skoninga. Taip jaučiuosi kiekvieną mėnesį, kai mane savaitei aplanko bobdienės. Tos sukruštos, teroristės bobų dienos, kuomet iš vadžeidžei veržiasi kraujo kriokliai, šlovinantys faktą, kad esu MOTERIS. Moteris, kuri į šią planetą gali pagimdyti vaikų, kurie, paveldėję motinos genus, bus visiški nevykėliai, depresuoti šūdo gabalai. Aleliuja.
Kaip aš nekenčiu mėnesinių. Apie jas nėra NIEKO gražaus. Netikiu nei tais feminisčių bobų pezalais apie meilę savo kraujuojančiam kūnui ir meditacijas ciklo metu, kuomet, kaip jos sako “vieną dieną esi deivė, o kitą jau ragana ir dėl to viskas ok“. Aš tomis dienomis jaučiuosi prastai, tačiau neužsidarau namie ir nestabdau savo gyvenimo – sportuoju, dirbu (DEJA), judu, krutu ir smagiai leidžiu laiką, nors kiekvieną akimirką noriu padvėsti. Toks tas džiaugsmas ir stebuklas būti moterimi, ar ne taip?
Good vakar dear frends
Šiaip, mano gyvenimas visai neblogas, tradiciškai esu prieškalėdiniame bankrote, bet tai jau nieko nestebina, aišku. Laukiu Kalėdų, noriu pamatyti savo šeimą, kuri erzina, užknisa, kurios nuoširdžiai nekenčiu, bet tiek pat ir myliu. Noriu prisivalgyti šimtalapio, tortų, bandelių, tacos (tradicinis mano Kalėdų meniu), nachos, gvakamolės ir kiaurą dieną praleisti tinginiaujant su pižama ir žiūrint Harį Poterį. Tada pasisverti, apsiverkti ir į savo Naujų metų siekių sąrašą pirmu numeriu įrašyti svorio metimą ir tapimą modeliu. Klasika.
Dar, jeigu pavyks gauti šviežių krevečių, pirmąją Kalėdų dieną aš, visiškai nemokanti gaminti, nusprendžiau paruošti makaronų su krevetėmis. Užsidegiau taip, kad rytoj ieškosiu krevečių (nežinau, šviežių, šaldytų ar dar kokių), kurias esu ragavusi tik sušiuose ir kurių nuoširdžiai nemoku “išdarinėti“. Apie kokias venas, akis ir uodegas kalba youtube rasti tutorials’ai, iki šiol nesugebu suprasti, bet tikiu savo moters super galia bei manau, kad man kažkokiais būdais pavyks paruošti visai neprastą patiekalą.
O dabar aš bandau save priversti nudirbti bent kelis darbus, nes pirmąją rytojaus dienos pusę praleisiu su drauge bimbinėdama ir švęsdama artėjančias šventes, kuomet mano darbai ir visos problemos kartu su manimi užsiims prokrastinacija.
Tiek žinių iš mano fronto šiandien. Tikiuosi, kad jūs laikotės visai neblogai.
Good vakar gerb. frends.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 