Pagalvojau, kad net nepamenu kada paskutinį kartą rašiau laišką Kalėdų seneliui. Gal prieš 10 metų? Gal mažiau? Tiksliai nepamenu nei vieno laiško turinio, bet žinau, kad laiške man svarbiausia būdavo ne dovanų sąrašas, bet siekis seneliui įrodyti, kad buvau gera ir tų dovanų verta.
Kalbant apie vaikystės Kalėdines dovanas, vis prisimenu, kaip mama pasakodavo, kad negalėdavo man per vieną vakarą atiduoti visų Kalėdinių dovanų, nes nemiegodavau visą naktį, fanatiškai džiaugdavausi kiekvienu žaislu, kas visiškai išbalansuodavo mane iš sveiko vaiko ritmo. Ta proga mama sugalvojo padovanoti man po dovaną kiekvieną dieną – taip Kalėdas švęsdavau savaitę.
Geriausia dovana – šikantis kūdikis
Žaislas, kurio labai norėjau vaikystėje – šikantis Baby bornas. Tai mano laiku buvo pati šūstriausia lėlė, kuri mokėdavo verkti, šikti, myžti į pampersą ir judėti. Mano miela kaimynė Aistė tą stebuklą turėjo, tad ir aš jį išbandžiusi, pakeitusi prišiktus pampersus supratau, kad ir man jo reikia. LABAI. Parašiau Kalėdų seneliui laišką, kuriame buvo tik vienas prašymas – išsvajotasis Baby Bornas. Sulaukusi Kalėdų ryto, užmigusi prie eglutės nuo vakaro (koks atsidavimas…) pamačiau lėlės dydžio dėžę ir kaip žvėris pradėjau plėšti dovanų popierių. Mano nelaimei, vietoje Baby borno tėvai apsižioplinę ir pataupę nupirko kažkokią padielkinę lėlės versiją… Taip, ta lėlė judėjo, kalbėjo, verkė, bet ji nedarė svarbiausio – nešiko į pampersus, todėl jaučiausi labai nelaiminga. Aišku, prie tėvų apsimečiau, kad viskas gerai, bet širdyje dėl tos kakojančios lėlės liūdėjau dar ilgai (gal kokią savaitę).
Norėjau turėti tokią didelę galvą kaip BRATZ
Kalbant apie barbes, jos man niekada nekėlė per didelio susižavėjimo. Taip, jos gražios, smagu jas nuolat perenginėti ir žaisti su kaimyne “namus“, bet visada svajojau apie deficitinę tuo metu – juodaodę barbę ir Keną, bet mano tėvai šiuo klausimu buvo skeptiški. Tačiau tada netikėtai atsirado BRATZĖS. Ir mano nijolkiškoje širdelėje kažkas suvirpėjo. Nežinau, ar tai dėl to, kad jos neturėjo pėdų, ar dėl ryškaus makiažo, bet jas pamilau.
Pirmoji ir mylimiausia mano Bratzė – Jade iš Wintertime Wonderland kolekcijos. Ji turėjo ROGES, AKINIUS, GOLFĄ su blizgučiais ir arklinius batus, su kuriais ji per sniegą niekaip nebūtų parbridusi be kojos išsisukimo, bet tebūnie, dėl mados galime pamiršti logiką.
Nors Jade, kaip ir Sasha, nebuvo pagrindinė Bratzė (tačiau pateko į OG ketvirtuką), ji turėjo išskirtinį charakterį, dėl ko man patiko dar labiau. Jade buvo fashionista, kietekė, pasitikinti savimi, o šių bruožų aš visada stokojau. Tad ji mane įkvėpė išeiti iš savo komforto zonos ir galbūt nebūtinai eiti čiuožti su rogėmis dėvint kilometrines platformas, bet įsisegti kokią sagę į savo mokyklos uniformą ar užsimauti ryškiaspalves pėdkelnes prie nuobodaus uniforminio sijono.
Būsiu nuobodyla, bet daugiau išskirtinių žaislų į galvą neįstrigo. Na žinoma, dar turėjau baisią kaip gyvenimas lėlę vardu Ūla su melsvu serafanu ir geltonais marškiniais, su kuria praleidau didžiąją vaikystės dalį. Ši lėlė man buvo tokia brangi, kad net pažadėjau sau, kad kai užaugusi turėsiu savo dukrą, ją pavadinsiu Ūlos vardu. Dabar, kai žinau, kad vaikų neturėsiu, svajoju Ūla pavadinti didžiulį pūkuotą šunį. Tikrai žinau, kad šį savo vaikystėje duotą pažadą vienaip ar kitaip tikrai ištęsėsiu.
Reziumuojant pasakojimą apie vaikystės žaislus, turiu pripažinti, kad man labiausiai patiko ne patys daiktai, o žaidimai kartu su kitais vaikais, ta nuoširdi interakcija tarpusavyje, kuomet statėme barbių namus, valėme šūdą nuo Baby Borno užpakalio ir gyvenom patį nerūpestingiausią gyvenimą, kurio taip pasiilgstu.
Laiškas Kalėdų Seneliui
Prisiminusi žaislus ir laiškus Kalėdų seneliui, nusprendžiau vieną parašyti dabar, savo bloge. Tai jeigu galit, būtinai jį perskaitę perduokite jam. Dėkui.
Mielas Kalėdų seneli,
Kaip sekasi? Kaip gyveni? Greičiausiai šis kalėdinis periodas tau labai įtemptas, nes turi paruošti tiek daug dovanų, nekalbant apie milijonus kaminų, pro kuriuos turėsi pralįsti. Beje, tikiuosi nesi klaustrofobikas, nes tada tai būtų visai riesta, į kaminą nelįstum be xanaxo tabletės. Šiaip dar dzingtelėjo mintis, ar esi kada dirbęs neblaivus? Gali ir neatsakyti, šiaip paklausiau.
Tai va, grįžkime prie manęs. Aišku, tu mane gerai pažįsti, daug kartų nešei dovanas į mano butą. Tėvai sakė, kad net raktą nuo mūsų namų turėjai, nes gyvenome daugiabutyje be kamino, tai smagu, kad per tiek laiko niekada nieko nepavogei iš mūsų namų, neišsinešei kokio televizoriaus, planšetės ar tapkių. Ačiū tau.
Tu puikiai žinai, kad aš šiais metais buvau labai gera. Na, ne visai, bet tikrai į geresnę pusę. Šie metai man buvo labai sunkūs – patyriau, ką reiškia kai tavo svajonei užtrenkiamos durys, metus ieškojusi darbo reklamos srityje, pagaliau pasidaviau ir nugrimzdau į dar didesnę depresiją. Buvo labai sunku gyventi suvokiant, kad tragiškai nesiklosto gyvenimo kortos, o viskas, ką darai, prie ko dirbi, galiausiai tampa nesėkme.
Aišku, galime filosofuoti ir sakyti, kad šie metai man atnešė daug pamokų – stiprybės, kantrybės ir tikėjimo, kad galiausiai viskas bus gerai, bet be to pozityvaus šūdo nelabai ką turėčiau apie juos pasakyti. Buvo sunku. LABAI. Dėl asmeninių nesėkmių visą savo nusivylimą perdaviau šalia esantiems žmonėms, kurie tokio mano elgesio neatlaikė. Tai atsiprašau jų ir gailiuosi dėl tokio savo poelgio, tikiuosi šį prastą elgesį užgoš mano nuoširdi atgaila ir tu man padovanosi daug dovanų.
Kalbant apie dovanas – šiais metais aš nenoriu nieko. Rimtai, žinau, skamba absurdiškai, ypač iš tokios materialistės kaip aš, bet jeigu gali, nieko man nedovanok. Deja, bet viskas, ko aš noriu šią akimirką yra nematerialu (nebent tai didelis butas ir naujas džipas). Noriu vidinės ramybės, kūrybinių mūzų, kurios nuo manęs buvo pabėgusios visus metus ir pozityvo. Taip, to buko, spalvoto pozityvo, kai atsikėlus kiekvieną rytą gyvenimas atrodo gražus ir kažko vertas. Tai tiek.
Jeigu gali, geriau mano ciucei Kubai padovanok megztuką. Ji juos labai mėgsta, ypač megztus su golfu. Ačiū. Ir skaniukų nepamiršk.
Skanių kotletų
– Urtė (Nijolka).
Urtė Caspo 